Kinas

Taip, Jimas Jarmuschas, kad ir koks visų numylėtas, bet dar padaro gerų dalykų. Naujausias jo filmas „Patersonas“ –­ užprogramuotai tobulas. Užtat man iškart knieti prakrapštyti kokybišką meno laką. Sugebėčiau tai padaryti tik vienoje vietoje. Herojus yra poetas, rašo jis, sakysim, neblogus, na, lietuviško lygio eilėraščius (parašytus, žinoma, paties J. J.), rašys juos ir ateityje, nes tai natūrali gyvenimo būsena, netgi pašaukimas. Ir puiku. Tačiau. Iš ko ir kaip jis juos sulipdys, pagimdys...


Jūratė Visockaitė. 0 x 3 = 0

2017-02-08 22:52:18

„Pirma juoda politinė komedija!“ –­ sako Emilis Vėlyvis apie savo „Zero III“. Režisieriaus ir scenaristo (kartu su Jonu Baniu) politika atsiveria jau pirmame riebiame kadre su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, paaukojusiu filmo idėjai „Čiulpk!“ savo vardą, garbę ir „draugužį“. Čia jeigu manytume, kad nūdieniai aktoriai visa tai tebeturi. Režisierius visur deklaruoja esąs „už Lietuvą!“ ir praėjusį rudenį, po sunkių filmavimo darbų grįžęs iš Rusijos, per atostogas viens du padarė šviežią porciją...


Pasiilgau trumpo kino. Susiformavo iliuzija, kad jame, pastarąjį dešimt­metį dėl technologijų labai pajaunėjusiame, galima atrasti tikro gyvenimo. Tegul netgi momentinio, atsitiktinio, žalio, bet gyvo. Be to, čia nereikia iš anksto nustatyti reiklios kartelės, kaip ruošiantis žiūrėti normalių gabaritų ilgametražį ir, manyk sau, meninį filmą. Pasiilgau trumpo formato žanro galbūt dar ir todėl, kad televizija – tam tik­ru atžvilgiu irgi „trumpas metras“ – to gyvenimo alkio nekompensuoja. Deja, ne...


Žmona (naujame lietuviškame filme „Amžinai kartu“ ji yra svarbiausia) su Vyru gyvena jau ne vienerius metus, augina tuoj į mokyklą eisiančią Dukrą. Pora bažnyčioje nesusituokusi. Ji – gydytoja, atidžiai po čiaupu plaunanti rankas, vadinasi, net chirurgė, darbas jai yra pareiga (daugiau profesinės informacijos nėra). Jis – irgi aukštuosius baigęs, bet dabar tik kaskadininkas kine ir tuo patenkintas. Žmona myli ją mylintį Vyrą, susitikę automobilyje jiedu šypsosi vienas kitam lyg per pasimatymą, b...


Ką čia slėpti – režisieriaus Lino Mikutos filmą „Šaltos ausys“ (2016) pernai specialiai buvau praleidusi kaip tikėtiną vietinės socialinės dokumentikos, kurios paprastai privengiu, egzemp­liorių. Vis dėlto metų gale filmą pasižiūrėjau jau kaip vieną iš pretendentų į Kinematografininkų sąjungos apdovanojimą – jį „Šaltos ausys“ galiausiai ir pelnė. Ir iš kur aš ištraukiau, kad tai bus socialinis dokumentinis kinas? Jei ne vietomis vis pasigirstanti grimzli Povilo Vaitkevičiaus iš „Vilkdujos“ i...


Žilvino Kempino instaliacija Vilniaus „Vartuose“ (būtinai eikite; dar veiks iki vasario 3 d.), atidaryta prieš Kūčias, o man apsireiškusi per sausio speigus, iškrutina susigūžusias smegenis vos įžengus į galeriją. Iš anksto žinojau tik apie dviračio padangų įspaudus – jie ir priviliojo, nes šita sustingusi kinetika visada traukia akį gatvėje. Dviračio vėžė čionai, ryškioje pirmos salės šviesoje, pastatyta piestu ir dargi didžiuliame baltame lakšte. Judesys galingas, kaip ir toji žmogaus egzisten...


Gerbėjų laiškai Nepažįstamųjų labai daug. Daugiausia – tai moterys arba paauglės, prisipažįstančios: „Man greit – aštuoniolika!“ Vienos labiau įsimylėdavo aktoriaus kūną, kitos – jo herojus. Kai kurie laiškai labai ilgi – neteko skaityti nė vienos teatro ar kino recenzijos, kurioje būtų tokia smulki ir išsami vieno ar kito vaidmens analizė. Bėda ta, kad žmonės ne kritikai, todėl dažnai nusukdavo į lankas. Juose aprašomas visas jausminis herojų pasaulis, įvairios jį lydinčios recenzijos, perio...


Šiaurės Afrikoje, mažame berberų kaimelyje, jaunas vyras, skaitąs Spinozą ir „Vakarų saulėlydį“, po visos dienos pokalbių įsidrąsina paklausti: „Ar tiesa, ką jie sako, kad žmonės Europoje žudosi dėl to, jog turi per daug pinigų?“ Grįžusi namo, po savaitės nyru į „Scanoramą“ ir įsivaizduoju tą vyrą, sėdintį šalia ir po kiekvieno filmo pasitvirtinantį visus mitus apie Europą, kokius tik jam įkalė į galvą. Įsivaizduoju jį, žiūrintį kurį nors iš tų šiuolaikinių estetiškų-realistiškų filmų apie Eu...


Sutuoktinių pora ERINNISSE ir PATRYKAS REBISZAI kartu su 13 mėnesių sūneliu iškart po tolimo transatlantinio skrydžio nubildėjo į Pilaitės bendruomenės centrą „Beepart“, kur jų laukė negausi, užtat jauki Nepatogaus kino auditorija – vos 20 jų dokumentinės juostos „Prisijaukinti liūtą“ žiūrovų. Prisijaukinti šitą žvėrį – tai prisijaukinti savo negalią pažadinant kūrybines jėgas, – tokią mažiau ar daugiau sėkmingą transformaciją vizualiai turtingame filme liudijo herojai: skulptorė Katie Dallam, k...


Lietuvoje jau senokai susikūrę kino festivaliai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ daliai publikos (daugiausia jaunos) suformavo poreikį bent kartą per metus visa galva pasinerti į kiną ir patirti tam tikrą nesvarumo būseną. Tokie festivaliai užaugina žiūrovus, kurie eis į kiną ir ne per festivalį, jaus skirtumą tarp didelio ekrano ir naminio mažo, taip pat atras kino specifiką, autorių braižą, jų žinutes pasauliui. Svarbu, kad žiūrovas neperaugtų festivalio, kad šis kristalizuotųsi, iš kino mugės ...


Draugai