Kinas

Italų kultūros institutas Vilniuje gegužės 14–19 d. surengė trečiąją šiuolaikinio italų kino savaitę „Cinemando“. Po filmų „Šventųjų kraštas“ („La terra dei santi“, 2015) ir „Sapnų sala“ („La stoffa dei sogni“, 2016) peržiūrų režisieriai Fernando Muraca ir Gianfranco Cabiddu bendravo su publika.   Kaip atsirado filmas „Šventųjų kraštas“? Esu jau lankęsis Lietuvoje, jūs i&sca...


Mariupolis yra visai šalia Taganrogo, A. Čechovo gimtinės. Šie miestai prie Azovo jūros – ne itin išvaizdūs, tarsi neapsisprendę, kaip ir toji sekli jūra. Daug gaminanti ir teršianti metalurgijos pramonė vysto ir smukdo Mariupolį vienu metu. Ukrainiečiai, rusai, graikai šiandien čia gyvena susigūžę, nes atsidūrė pafrontėje ir prarado tapatybę. Gyventi jiems visiems įmanoma tik va tokia smulkiai sutrupinta šiandiena, kokia atskleidžiama naujame Manto Kvedaravičiaus dokumentiniame filme „Mariupoli...


Vasara kine paprastai tampa ypatingo laiko ruožu, pripildytu lemtingos patirties. Neretai toji patirtis būna sutelkta jau į vasaros galą ar ankstyvą rudenį, tartum tai būtų papildomas penktasis metų laikas, galintis sutilpti į paskutinę atostogų dieną. Tačiau Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) vasaros pabaigos pojūtį nukelia į vasaros pradžią. Miestelyje per vieną dieną nutinka galybė dalykų, kurie kitu atveju įgautų tąsą, atvertų personažams naujas galimybe...


Kino režisieriai ne kartą bandė atsukti laiką, idant jų veikėjai ištaisytų savo klaidas ir pasiektų geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, jis šį kartą eidamas pro šalį neišpils ant jos kavos, o pakvies į pasimatymą ir jie bus amžinai laimingi. Arba: jie išgelbės pasaulį. Hongas Sang-So pasielgia šiek tiek kitaip – jis suteikia savo personažams antrą šansą, bet ne dėl kilnaus tikslo. Nors filmas ir vadinasi „Tada blogai, dabar gerai“, i...


Taisyklės ir anomalijos    Benediktas Erlingssonas, „Kino pavasario“ salėje pristatydamas savo filmą „Viskas dėl šou“ („The show of shows“, taigi vertimas – nekoks, moralizuojantis), neslėpė, kad manipuliuoja žiūrovu. Žinoma, jo filmas kelia sudėtingus klausimus apie šou verslą ir poreikį stebėti tarp gyvybės ir mirties balansuojančius artistus, taip pat nurodo pokyčius gyvūnų bei vaikų teisių srityse ir atlieka kitas kilnias mi...


A. Grikevičius. „Laikas eina per miestą“: sinemateka.lt/#laikas-eina-per-miestaJ. Vigo. „Apie Nicą“: vimeo.com/80156041 Kas taip suerzina senąsias Vilniaus skulptūras Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“ (1966)? Žinia, neramus gyvenimas verda pačių skulptūrų pasaulyje. Vienos jų, puolamos negailestingų nedorėlių, plačiai prasižiojusios klykia, kitos jau tik klūpo ar nebyliai tiesia rankas į aukštybes. Tačiau pasibodėjimo ar kančios sklid...


Anna Mikonis-Railienė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Kinas sovietų Lietuvoje. Sistema, filmai, režisieriai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015. Kaip tik tada, kai pradėjau skaityti „Kiną sovietų Lietuvoje“, per radiją išgirdau A. Ramanausko-Greitai pokalbį su kino prodiuseriu S. Baltakiu – vienas iš mūsų dabartinės kino sistemos šturmanų ėmė postringauti apie „Jonuką ir Grytutę“, senius ir seną kiną, kuriam reikia nebeduoti, kurio nebuvo, kurį tuoj pakeis nepaprasta nauja karta....


Brolių Coenų naujasis filmas nieko nenustebins. Jame netikėtai nenušaus Brado Pitto, pasislėpusio spintoje, o kitas merginų (ir ne tik) numylėtinis Javieras Bardemas nevaidins blogiuko su šlykščiausia visų laikų šukuosena. Ne, „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, 2016) pasakoja viso labo apie sunkiai dirbantį aukso amžiaus Holivudo „fikserį“ Edį Maniksą, kurio atsakomybė –­ prižiūrėti didelio biudžeto filmų kūrimo ...


Dar vieną dingusio Vilniaus sluoksnį atidengia šitas Kęstučio Lasinsko piešinys – 1907–2010 m. miesto kino teatrų žemėlapis. Jis įdėtas Sonatos Žalneravičiūtės solidžioje knygoje „Vilniaus iliuzionai“ („Vaga“), kuri išleista tuo metu, kai miestas pamažu nyra į tolimą praeitį visai be kino teatrų ir drauge veržiasi į ateitį, kai šitie langai į pasaulį yra visuose namuose ar net rankose. Iš tiesų, „Prisiminimai apie ateitį“... Kadaise „Kronikoje“ buvo rodomas toks keisto pavadinimo dokumentinis fi...


Iš karto susitarkime dėl vieno – Quentinas Tarantino yra didis režisierius. To jau niekas nebegalės pakeisti. Net jei jis būtų sukūręs tik „Pasiutusius šunis“ („Reservoir dogs“), o dabar keltų savo miegančio šuniuko vaizdelius į „YouTube“, vis tiek liktų legenda. Kaip Davidas Lynchas, po komerciškai nenusisekusios ir sunkiai suvirškinamos „Vidinės imperijos“ („Inland Empire“) filmavęs keistus, ...


Draugai