Kinas

Gerbėjų laiškai Nepažįstamųjų labai daug. Daugiausia – tai moterys arba paauglės, prisipažįstančios: „Man greit – aštuoniolika!“ Vienos labiau įsimylėdavo aktoriaus kūną, kitos – jo herojus. Kai kurie laiškai labai ilgi – neteko skaityti nė vienos teatro ar kino recenzijos, kurioje būtų tokia smulki ir išsami vieno ar kito vaidmens analizė. Bėda ta, kad žmonės ne kritikai, todėl dažnai nusukdavo į lankas. Juose aprašomas visas jausminis herojų pasaulis, įvairios jį lydinčios recenzijos, perio...


Šiaurės Afrikoje, mažame berberų kaimelyje, jaunas vyras, skaitąs Spinozą ir „Vakarų saulėlydį“, po visos dienos pokalbių įsidrąsina paklausti: „Ar tiesa, ką jie sako, kad žmonės Europoje žudosi dėl to, jog turi per daug pinigų?“ Grįžusi namo, po savaitės nyru į „Scanoramą“ ir įsivaizduoju tą vyrą, sėdintį šalia ir po kiekvieno filmo pasitvirtinantį visus mitus apie Europą, kokius tik jam įkalė į galvą. Įsivaizduoju jį, žiūrintį kurį nors iš tų šiuolaikinių estetiškų-realistiškų filmų apie Eu...


Sutuoktinių pora ERINNISSE ir PATRYKAS REBISZAI kartu su 13 mėnesių sūneliu iškart po tolimo transatlantinio skrydžio nubildėjo į Pilaitės bendruomenės centrą „Beepart“, kur jų laukė negausi, užtat jauki Nepatogaus kino auditorija – vos 20 jų dokumentinės juostos „Prisijaukinti liūtą“ žiūrovų. Prisijaukinti šitą žvėrį – tai prisijaukinti savo negalią pažadinant kūrybines jėgas, – tokią mažiau ar daugiau sėkmingą transformaciją vizualiai turtingame filme liudijo herojai: skulptorė Katie Dallam, k...


Lietuvoje jau senokai susikūrę kino festivaliai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ daliai publikos (daugiausia jaunos) suformavo poreikį bent kartą per metus visa galva pasinerti į kiną ir patirti tam tikrą nesvarumo būseną. Tokie festivaliai užaugina žiūrovus, kurie eis į kiną ir ne per festivalį, jaus skirtumą tarp didelio ekrano ir naminio mažo, taip pat atras kino specifiką, autorių braižą, jų žinutes pasauliui. Svarbu, kad žiūrovas neperaugtų festivalio, kad šis kristalizuotųsi, iš kino mugės ...


Naują lietuvišką filmą „Karalių pamaina“ mažai reklamavo, be to, jį užstojo mėnesiu anksčiau išėjusi „Senekos diena“, nuslopinusi poreikį ir pareigą žiūrėti tėvyninį kiną. Prieš eidama į kino teatrą perskaičiau vienintelę ankstyvą M. Gimbutaitės recenziją (15min.lt) ir visai praradau apetitą: „neišraiškingai nufilmuotos erdvės“, „teatro spektaklis perkeltas į kino mediją“, „tau skirta stebėtojo pozicija ir esi neįgalus interpretuoti“, „žiūrovas eliminuojamas“... Tačiau šita užtikrinta kultūros a...


„Jei kino kūrėjo nepriklausomybė yra pavaldi tik jam pačiam, vieninteliu ją ribojančiu aspektu tegali būti jos pačios atsparumas“, – taip spalio 7 d. Pompidou centre prasidėjo Irano kino mohikanui Jafarui Panahi skirtos integralios retrospektyvos ir fotoparodos „Debesys“ atidarymo vakaras. Iki lapkričio 13 d. modernaus meno cent­re bus galima išvysti visus penkiolika Panahi režisuotų trumpo ir ilgo metro filmų bei išskirtinai šiam projektui skirtą dokumentinę juostą „Kur jūs, Jafarai Panahi?“ ...


Kai jaunystėje buvo liūdna, ėmiau skaityti man į rankas įbruktus, tuomet tik rusiškai išleistus Liucijaus Anėjaus Senekos „Laiškus Lucilijui“ ir jie apšvietė mane iš vidaus ir iš išorės. Atsimenu, po kurio laiko estafetiškai liepiau juos skaityti aktoriui Liubomirui Laucevičiui, kuris gavo Sirano de Beržerako vaidmenį ir nežinojo, nuo kurio galo pradėti, – Seneka paveikė tiesiog stebuklingai. Romos stoiko moralai aštrina protą ir taurina jausmus, cementu lipdo irstančią sielą, padeda susibičiul...


Tai vienas seniausių (pirmą kartą surengtas 1974 m.) tokio tipo renginių Europoje. Iki 2011 m. buvo vadinamas Lenkų vaidybinio kino festivaliu. Šiemet pagrindinėje konkursinėje programoje dėl „Auksinio liūto“ rungiasi 16 geriausių lenkų filmų. Tarp favoritų minimi ir filmai, kurie Lietuvoje bus rodomi per Lenkijos instituto organizuojamą 16-ąjį Lenkų kino festivalį spalio 6–16 d.: „Pasienyje“ (rež. Wojciechas Kasperskis), „Vienišių planeta“ (rež. Mitja Okornas). Gdynės festivalis – svarbiausi...


Spalio 6–16 d. vyksiantis 16-asis Lenkų kino festivalis – reta galimybė pamatyti filmus, padedančius geriau suprasti ir istoriją, ir save. Laikas atsisakyti lietuviškų kompleksų ir suvokti, kad šiuolaikinis lenkų kinas – vienas įdomiausių Europoje. Įvairių kartų jį kuriantys žmonės nesiorientuoja nei į jubiliejus (tegu ir valstybės), nei į kitokias konjunktūrines temas. Lenkų filmuose lengvai galime atpažinti ir save, po 25 politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos metų vis dar bandanč...


Dabar, kai rašau šias eilutes, mieste tiesiog pasiuto reklamuoti Pedro Almodóvaro „Chuljetą“ – reklamuoja ją lyg reikšmingą veiksmo filmą ar saldžią širdžių dramą, kurią žiūrėdamas susigraudintum ir būtum pakylėtas iki dvasios aukštumų it Hugo vargdienis. Kraipau galvą į šitą reiškinį ir nesuprantu, geras jis ar blogas, padės ar sutrukdys kuo daugiau žmonių apšviesti išganinga Almodóvaro šviesa. Dalis pasaulio kritikų, beje, jau seniai pakrikštijo Almodóvaro „Chuljetą“ mielu, bet ne itin svar...


Draugai