Literatūra

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. Vis dažniau lietuvių proza kritikuojama, nes vengia aktualių, šiandienos žmogų ir jo aplinką analizuojančių temų. Vietoje jų prozininkai mieliau renkasi praeitį, abstrakčius, poetiškus viražus apie „simbolines esmes“ ir „pajautas“, arba paties rašančiojo, t. y. rašytojo, ego ir jo kasdienybę fiksuojančius dienoraštiškus pas...


Ruth Hogan. „Pamestų daiktų saugotojas“ Debiutinį Ruth Hogan romaną „Pamestų daiktų saugotojas“ tiksliausiai nusako epitetas „literatūrinis limonadas“ – šią frazę ištaria vienas veikėjas, apibūdindamas optimistinius ir lengvo turinio pasakojimus. Literatūrinio R. Hogan limonado receptas primityvus: gana stereotipiškos meilės istorijos atskiedžiamos lašeliu mistikos – taip pretenduojama į maginio realizmo paradigmą. Vis ...


Jauna poetė iš Naujosios Zelandijos Hera Lindsay Bird (g. 1987) pati sau netikėtai tapo pasauline žvaigžde. Provokatyviais, linksmais, organiškais eilėraščiais išgarsėjusi poetė vasaros pradžioje tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ kvietimu Lietuvoje skaitė savo kūrinius, bendravo su gerbėjais ir dalijosi ateities planais. Kalbėjomės apie poezijos autobiografiškumą, „stand-up“ žanrą, mėgstamus rašytoju...


Prancūzų rašytojui François-Henri Désérable’iui vos 31-eri, o jis jau trijų kūrinių autorius. Trečiasis, daugybei premijų nominuotas, romanas „Toks ponas Piekielnis“ jau išverstas ir į lietuvių kalbą. Nors gimtojoje šalyje F-H. Désérable’is – pripažintas autorius, prancūzų literatūra nesidomintiems lietuviams gali tapti stebinančia naujiena. Net internetinė paieška leidžia manyti, jog į tarptautinius lit...


Štai knyga. Romanas, kaip skelbia antraštė. Bet ar Narcizas gali parašyti romaną? Klausimas retorinis. Romano – meilės linijos – knygoje nėra. Narcizas myli tik save. Šiek tiek šeimą, šunį – kaip savo dalis. Narcizo nuomonė apie save – pati geriausia. Todėl yra ne jis, bet Jis. Jis taria. Jis rašo. Narcizui atrodo, kad kiekvienas Jo Žodis reikalauja Kalno. Kiekviena mintis – Pergamento. Todėl Narcizas rašo ir ž...


Karas yra civilizacijos dalis. Nuo Homero papasakoto Trojos karo laikų rašytojai bando literatūroje įamžinti karo vaizdinius. Kiekvienas, kaip ir Tukididas, kuris buvo įsitikinęs, kad „Peloponeso kare“ aprašė žiauriausią kada nors vykusį konfliktą, mano, jog regi apokalipsę. Todėl karą vaizduojanti literatūra suteikia puikią progą suprasti ne tik istorinę praeitį, bet ir nūdienos pasaulį. Ernst Junger. „Plieno audrose“ 1909 m. Filippo Tommaso Marinetti pas...


Statistinės analizės specialistai teigia, kad priimdami ar atmesdami hipotezę galime padaryti dvi klaidas: 1) atmesti teisingą nulinę hipotezę; 2) priimti klaidingą nulinę hipotezę. Taisyklė tinka ir besidairant į naujas knygas: vienos nejučia praslysta pro akis, o iš kitų kažin ko bergždžiai tikimės. Viršelių kiautai, autorių pavardės ir skaičiusiųjų atsiliepimai klaidina ne tik žioplius, bet ir patyrusius skaitytojus. Netikėta nuostaba – vienas didžiausių malonumų. Deja, taip pat ir nemalonumų...


Prieš dvi savaites aptariau Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir Patti Smith „Tiesiog vaikai“ – abi knygos yra atsiminimų žanro grynuoliai. Šioje apžvalgoje pristatysiu hibridus: Antano Šileikos atsiminimuose autobiografinis pirmo asmens pasakojimas apie tapimą menininku balansuoja ties biografijos ir fikcijos riba, o Karlas Ove Knausgårdas šią ribą peržengia – „Mano kova“ yra romanas, tačiau autorius vis primena rašantis apie save. Kaip tokius tekstus skaityti? Ar tai liudijimas, ...


„Selfų slėnis“ – tai ketvirtasis skaitytoją į literatūrinį tinklą įtraukiantis Monikos Budinaitės romanas. Su autore kalbėjomės apie naujausią kūrinį, meno įtaką kūrybai, socialinių tinklų distopiškumą ir kasdienybę.   Skaitydama „Selfų slėnį“ jutau, kad tekste mažai tavęs. Rašydama sugebėjai atsiriboti nuo autobiografinių patirčių? Atsiribojimas kilo rašant, kadangi turėjau daug prototipų – galvojau apie skirtingus žmones, jų situacijas. Analizavau jas stebėdama iš šalies ir bendraudama...


Nors apžvalgoje, kurią šįkart sudarys dvi dalys, pristatomi skirtingo žanro kūriniai – trys prisiminimų knygos (antroje dalyje aptarsiu Antano Šileikos „Basakojį bingo pranešėją“) ir Karlo Ove’s Knausgårdo romanas, – juos sieja keli esminiai požymiai. Knygose pasakojamos tapimo menininku istorijos – savotiški bildung naratyvai. Kadangi visuose keturiuose pasakoja patys menininkai, regime savivaizdžio formavimo procesą, grindžiamą atranka – vieni biografijos faktai įtraukiami, kiti „užmiršta...


Draugai