Aistė Kučinskienė. Apie vertimų (ne)adekvatumą ir nematomus vertėjus

Rugsėjo 30-oji, šv. Jeronimo vardinės ir tarptautinė vertėjų diena, jau paminėta. Bet šventei praūžus prasideda jei ne pagirios, tai bent (savi)refleksija ir analizė. Kartais apsiribojama paprasčiausiomis apkalbomis apie vakarėlyje sutiktus ir neatėjusius asmenis, o kartais imi svarstyti, kodėl apskritai švenčiame, arba kodėl būtent taip linksminamės. Šįkart ėmiau svarstyti, kodėl būtent taip, o ne kitaip verčiame.

Kai dar nebuvau išvertusi nė vieno padoraus (ar nepadoraus) teksto, universitete teko vesti vertimo seminarus. Prieš pradėdama dėstyti, puoliau įnirtingai domėtis vertimo istorija ir vertimo teorijomis. Dirbant su tekstu, tai ne itin praverčia: kaip nustebtų kai kurie puikūs, į teorinius postulatus visai nesigilinantys vertėjai, jei sužinotų, kokias strategijas baisiausiais pavadinimais taiko (generalizaciją, konkretizaciją, transpoziciją, moduliaciją ir kt.). Tačiau teorijos padeda apsiprasti ir suprasti, kad dažnai tam tikrus reiškinius laikome ne kontekstualiais, o aprioriškai natūraliais. Bet kuo čia dėtas vertimas?

Beveik kaskart nuėjusi į pirmąjį semestro seminarą (dėstyti nemečiau) susitinku su studentais, nujaučiančiais ar net žinančiais, koks vertimas geras, o koks ne. Tada užduodu klausimą: o kaip tą sužinojote? Populiarus atsakymas: paprastai, t. y. natūraliai, kaip tiesą. Tačiau pakalbėjus apie „belles infidèles“ („neištikimas gražuoles“), viskas ima atrodyti ne taip paprasta. Kas gi tos neištikimos gražuolės ir kur jų rasti? Išplito, kaip rašo tyrėjai, XVII a. Prancūzijoje, o vėliau ir visoje Europoje – pamėgtos klasicistų, sėkmingai gyvavo ir XVIII amžiuje. Tai vertimai, kuriuose, siekiant pagražinti, atsisakyti ne­skoningų dalykų ar pritaikyti kitai kultūrai, tekstas ne verčiamas, o perkuriamas originalo pagrindu, išdailinamas taip, kad tampa nebeatpažįstamas. Tuometei klausai ir regai „belles infidèles“ galėjo pasirodyti kaip normalūs, o gal net geri vertimo pavyzdžiai. Ar būtų tokie tekstai pozityviai įvertinti šiandien? Ne, nes gero vertimo samprata stipriai pakito. Atsiprašau, turiu pasitaisyti: siūloma vartoti ne gero, o adekvataus vertimo terminą.

Dar vienas panašus pavyzdys. Anot tyrėjų, Lietuvoje rimtesnės vertimo mokyklos formuotis ėmė tarpukariu, bet tuo metu niekam galvos skausmo, matyt, nekėlė faktas, kad 1925 m. pasirodęs neva ispanų herojinio epo „Giesmė apie manąjį Sidą“ vertimas „Sidas Kampeadoras“ (vertė P. Gs. – Povilas Gaučys) iš tiesų yra Alexandre’o Arnoux knygos „La légende du Cid Campeador“, epą atpasakojančios proziniu tekstu, sutrumpintas vertimas iš prancūzų kalbos. Aišku, šis vertimas neapsimetinėja: ir autorius, ir prancūzų kalba, iš kurios versta, nurodyti. Tačiau ar toks reiškinys būtų priimtinas praėjus beveik šimtmečiui? Tarpukariu vis dar sėkmingai gyvavę perrašymai, pertaisymai, adaptavimai ar pažodiniai vertimai dabar atrodytų kaip originalo pažeidimas. Šiandien vertimai iš kitos, o ne originalo kalbos taip pat įtartini, bet ne visi ir ne visada juos laikė blogiu. Vadinasi, joks elgesys su tekstais nėra natūralus: verčiame ir redaguojame ne kažkaip „iš prigimties“, o perimdami (neretai nesąmoningai) tai, kas tuo laiku priimta. Be to, patys nuolat steigiame ir pildome normatyvumo supratimą savais vertimais, pasisakymais apie vertimus, recenzijomis ir kritika. Taigi, kokia yra šiuolaikinė vertimo norma?

Prie svarstymų apie vertimo adekvatumą daug prisidėjo romantikai, ypač vokiečių romantizmo atstovai – aktyvūs vertėjai, po „nusižengėlių“ klasicistų bandę atstatyti vertimo ištikimybę originalui, daug rašę ir apie originalo stiliaus, formos, teksto „dvasios“, vertėjo talento svarbą (genialumo kultas). Apibendrinant jų veikalus ir koncepcijas, galima išskirti tokią žiūrą: versdamas turi atlikti įvairiapusę, keliapakopę originalo analizę, kad paskui galėtum jį interpretuoti ir perteikti svetima kalba. Taip pat išryškinama skirtis tarp filologinio (pažodinio) bei meninio (tobulo) teksto vertimo. Ar tai reiškia, kad šiandien į gerą vertimą žiūrime taip pat kaip romantizmo laikais? Manau, kad ne.

Neužtektų popieriaus visiems XX a. ir XXI a. vertimo teoretikams bei vertimo pasaulyje nutikusiems reiškiniams paminėti, todėl tik užsiminsiu: šiandien apie tobulą vertimą kalbama retai. Daug aktualesnis dirbančiojo su tekstu subjektyvumas renkantis, ką vertime ryškinti, ko atsisakyti, ką dėl ko aukoti ir kaip tai padaryti, kad auka neatrodytų per didelė. Svarbiausi klausimai, kuriuos – bent teoriškai – prieš versdamas kiekvienas turėtų apsvarstyti: kas svarbiau – turinys ar forma; originalo kalbos kultūra ar vertimo kalbos kultūra; originalo epocha ar vertimo epocha (jei senesnis tekstas); kas yra adresatas, kiek jis žino apie svetimą kultūrą, istoriją; ar pasitikima adresato kultūriniu bagažu, ar norima edukuoti, dėl to tekste prikaišiojama daug paaiškinimų. Umberto Eco tokias pastangas vadina derybomis, o vertėją – derybininku. Sprendžiant apie vertimo gerumą (blogumą) ir lyginant originalą su nauja teksto versija taip pat būtina žinoti, kad visko perteikti kita kalba dažniausiai neįmanoma, todėl svarbiausia įvertinti, ar pasirinkimai bei aukos – adekvatūs.

Kiek supaprastintai šiandien dominuojančią adekvatumo sampratą atliepia vertėjų globėjo šv. Jeronimo kredo, pabrėžiantis ekvivalentiškumo (atitikties originalui) ir pažodiškumo vengimo siekius: „Non verbum de verbo, sed sensum exprimere de sensu.“ („Versti ne žodį žodžiu, bet prasmę prasme.“)* Tačiau jei šią sampratą reikėtų nusakyti vienu žodžiu, sakyčiau, kad geras vertimas mūsų laikais – tai nematomas vertimas. Nesvarbu, ar remsiuosi hermeneutine, komunikacine, o gal kultūrinio vertimo teorija, ar skaitysiu Paulį Ricoeurą („Sur la traduction“), George’ą Steinerį („After Babel: Aspects of Language and Translation“), Paulį Newmarką („About Translation“) ar kitus, vyraujantis mus visus persmelkęs supratimas apie adekvatų vertimą nepakis. Nematomumo sampratą išplėtojo Lawrence’as Venuti knygoje „Vertėjo nematomumas. Vertimo istorija“ („The Translator’s Invisibility: A History of Translation“, 1995). Pasak jo, nematomas vertimas ir pats vertėjas yra tada, kai išverstas tekstas toks sklandus, kad atrodo lyg būtų originalas: išlaikyta reikšmė, forma, stilius, tinkama sintaksinė ir leksinė raiška. „Kuo sklandesnis vertimas, tuo nematomesnis vertėjas“, – rašo L. Venuti. Būtent tokia šiandien ir yra grožinių tekstų vertimų siekiamybė. Vertimo teoretikas Valentínas García Yebra suformulavo tokią „aukso vidurio taisyklę“: perteikti viską, kas sakoma originale, neperteikti nieko, ko jame nesakoma (turinio vienovė), tai atliekant tiek taisyklingai ir natūraliai, kiek tik leidžia vertimo kalba (stiliaus svarba).

Todėl nenuostabu, jog vertėjus žmonės paprastai pastebi, kai šie ko nors gerokai prisidirba. Kai „pro šalį“ išverčia filmų pavadinimus (pamažu retėjanti praktika), kai nemokėdami lietuviškai ir vos ne vos vograudami užsienio kalba, griebiasi keblių tekstų (gana dažna praktika) ir pan. Nesuklysiu sakydama, kad dauguma LR piliečių bent kartą piktinosi kokiu „močkrušys“ (išpopuliarintu serialo „Sopranai“) ar pavadinimu „Pretendentas“ – būta tokio populiaraus TV serialo, kurio protagonistas Džeradas kiekvienoj serijoj vis apsimetinėdavo turįs kitą profesiją, t. y. jis buvo apsišaukėlis, tai nurodo ir originalus pavadinimas „The Pretender“. Dažnai vertėją matomu paverčia „netikri draugai“ („faux-amis“) – panašiai skambantys, neretai tos pačios kilmės, bet skirtingose kalbose skirtingas reikšmes turintys žodžiai arba kito pobūdžio nesusipratimai tarp originalo ir vertimo kalbų. Ar tokio matomumo verta siekti? Nelabai, nes nesąžininga netikrus draugus bandyti prakišti kaip gerus.

L. Venuti nematomumo siekį kaip reikšmingą tendenciją pasirenka apibūdindamas anglosaksiškąją šių laikų vertimo situaciją. Regis, ta pati formulė tinka ir lietuvių vertimams: adekvatumas = sklandumas (natūralumas) + nematomumas. Vis dėlto stebėdama ispaniškų tekstų, ypač poetinių, vertimų į anglų ir lietuvių kalbas skirtumus drįsčiau daryti prielaidą, kad lietuviškuose vertimuose gerokai stipresnė „meninio vertimo mokyklos“ įtaka, net savotiškas knygiškumas. Iškalbinga vien tai, kad verčiant poeziją iš ispanų į anglų kalbą rimas, jei tokio esama, beveik niekada neišlaikomas, o verčiant į lietuvių, rimą beveik visada siekiama išlaikyti.

Tačiau nematomo vertėjo koncepcija turi vieną baisų pavojų. Studentai, akademiniuose darbuose cituodami verstus veikalus, vertėją (ne tik autorių) nurodo retai – koks 1 iš 10 ar 20. Net verstų knygų recenzijose ne visuomet pasivarginama užsiminti apie vertusįjį, nors pamažu situacija keičiasi – kartais recenzijose vertėjo darbas aptariamas net tada, kai nekyšo žodžių-apsimetėlių ausys. Taigi darbai vyksta, šventės švenčiamos, premijos įteikiamos, autorių teisės suteikiamos, bet vertėjai dažnai taip gerai pasislepia (adekvačiai, t. y. nepastebimai, verčia!), kad ne tik tekstuose, bet ir pasaulyje šmėsčioja lyg vilkintys nematomumo iliuziją suteikiančius apsiaustus. Nors norėti būti matomiems prasminga.

Vertimas, kaip byloja gausus būrys apie jį mąsčiusių, yra interpretacija: supratimas, aiškinimas, reikšmės perteikimas, naujas įprasminimas. Ši tiesioginė sąsaja išlikusi ne vienoje kalboje – žodinių tekstų vertėjas vadinamas interpretatoriumi (angl. interpreter, isp. intérprete ir t. t.). Atkreipkime dėmesį į inter, t. y. tarp. Vertėjas yra tarpininkas, mediatorius, ergo, pats savaime ne itin svarbus. Bet rūpėti jis turėtų. Tekste nematomo vertėjo užtekstinio matomumo klausimai mašininio vertimo grėsmės akivaizdoje, matyt, tik svarbės. Kodėl miniu grėsmę? Sakyčiau, nieko gero, jei robotai imasi interpretuoti žmogiškąjį pasaulį.

Šį rašinėlį parašiau ir jus skaityti verčiu ne tik tam, kad numalšinčiau pagirias po šventės, ir ne vien siekdama priminti, kokie mes kontekstualizuoti derybose su tekstais, bet norėdama palinkėti visiems vertėjams ir vertėjoms būti adekvatiems, t. y. nematomiems vertimuose, bet matomiems užtekstinėje tikrovėje. Vivat!

 

* Čia galima paminėti, kad jau senovės Romoje verčiant graikų tekstus, panašiai svarstė Ciceronas, vėliau Horacijus ir kt., vadinasi, šv. Jeronimo mintis nėra visai nauja.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:06:44)
Draugai