Kalbuosi su žurnaliste Akvile Kavaliauskaite, neseniai išleidusia pirmąjį romaną „Du gyvenimai per vieną vasarą“. Ji pasakoja: „Mano močiutė dirbo pradinių klasių mokytoja. Kadangi nenorėjau eiti į darželį, būdama penkerių sėdėdavau klasėje kartu su jos pirmokais. Kartą buvo dailės pamoka, tema – pavasaris. Pažiūrėjusi į vieno mokinio piešinį, močiutė pasakė: „Tokių medžių nebūna. Aštuoni.“ Ta pastaba įstrigo. Pažįstamų žmonių gyvenimo siužetų neaprašinėju. Mane įkvepia ir dirgina aplinkos garsai. Net ir knygas skaitau lėtai, nes įgarsinu sau mintyje, lyg klausyčiausi radijo įrašo.“

Taigi nuveikei didelį darbą – parašei romaną. Kaip išmokai sukurti ir suvaldyti didelės apimties tekstą, kaip atrodė tavo rašymo procesas?

Šiaip neketinau išleisti romano būdama 26-erių – planavau gerokai vėliau, kai turėsiu daugiau ką pasakyti. Taip pat žinojau, kad jeigu nebaigsiu arba, parašiusi pusę, suprasiu, kad tekstas nieko vertas, tai sukels didelį stresą. Tačiau netikėtai su manimi susisiekė leidyklos atstovai ir pasakė manantys, kad galėčiau parašyti gerą romaną. Jiems patiko mano rašymo stilius. Dėl to „Du gyvenimai per vieną vasarą“ gimė taip greitai.

Prieš rašydama perskaičiau gana daug knygų apie kūrybinį rašymą. Didelę įtaką man padarė Roberto McKee knyga „Story“, kurioje mokoma ne sukurti pliką struktūrą ar trijų veiksmų kompoziciją, o atskirti gerą turinį nuo blogo. Tai padeda, kai kažką parašęs pradedi savo tekstus redaguoti. Šiaip esu įpratus rašyti struktūruotus tekstus. Niekada jų nerašiau savo malonumui. Taip pat rašymas man nėra emocijų išliejimas – turiu draugų, su kuriais galiu pasikalbėti (juokiasi). Vis dėlto jaučiuosi geriau, kai rašau.

Daug keliauji, dirbi įvairiuose žurnalistiniuose projektuose. Kaip pavykdavo suderinti darbus ir romano rašymą? Tik­riausiai kuo daugiau veiklų turėdavai, tuo daugiau visko ir suspėdavai?

Iš pradžių bandžiau rašyti romaną tarp darbų, bet vėliau supratau, kad nieko gero nebus – rašymas suvalgydavo per daug mano smegenų. Tad išvažiavau mėnesiui į Ispaniją ir ten, nuo visų atsiribojusi, parašiau. Knygos rašymas, kad ir kaip nesinorėtų to sakyti, gali būti produktyvus tik tuomet, kai atsikratai visų nereikalingų dirgiklių. Mano smegenys veikia skirtingai, kai rašau televizijos scenarijų, reklamą ir kai rašau knygą. Mūsų visuomenėje įprasta vaidinti tokius superžmones – kiekvienas, kuris nori būti kietas, turi būti toks veiklų komplektas. Multitaskinimas visiems atrodo toks vau dalykas, nors didžiausi savo sričių profesionalai daro būtent vieną, o ne šimtą skirtingų darbų.

Patariama galvoti ir apie numanomą rašomos knygos adresatą. Koks yra tavo skaitytojas?

Iš tiesų galvojau apie tokį minkštą, visuomenės normų prispaustą žmogų. Mano amžiaus draugės jau kuria šeimas, gimdo vaikus ir kiekvieną savaitgalį važinėja pas savo arba vyro tėvus, dar nusiperka šunį ir labai rūpinasi, ką apie jas mano kiti. Man visa tai pasirodė nenatūralu ir aš pasijutau žymiai laimingesnė už jas. Tad norėjau tą pasakyti ir savo knygos skaitytojams.

Ir kokių atsiliepimų jau sulaukei?

Kai vertiname kitų kūrybą, žvelgiame į ją, tarsi būtų sukurta idealiomis sąlygomis, o kai vertiname savo kūrybą, galvojame apie tai, kas mums trukdė. Keista, nes palankesnių įvertinimų sulaukiau iš labiau apsiskaičiusių žmonių.

Tyčia to nesiekiau, bet mano rašymo stilius tiesiog savaime kitoks, neturintis lietuviams būdingos stilistikos, kai popieriuje liejamas skausmas. Manau, tai skaitytojams ir patiko. Man regis, mano knygoje pritrūko gylio, tačiau atiduodama romaną leidyklai suvokiau, kad tai pirmoji knyga ir geriau tegul ji būna baigta, o paskui – žiūrėsime. Dabar vėl rašau romaną – jaučiu, kad mano rašymas jau brandesnis, lengviau priimu iššūkius, kylančius kuriant didelį tekstą. Tad rašyti malonu, nors siaubingai trūksta laiko – kitais metais vėl reikės atidėti darbus ir dingti iš Lietuvos mažiausiai mėnesiui.

Ką dabar skaitai pati ir už kokios literatūros dažniausiai užsikabini?

Dabar toks periodas, kai nieko neskaitau. Šiaip man siaubingai patinka Dickensas, o dar labiau tai, kad šiuolaikinis Dickensas yra Irvingas. Labai patinka, kaip giliai Irvingas mato herojų ir kad knyga pasakoja apie to herojaus kelionę. Rašymo stilius yra tik antras, o gal net ir trečias sluoksnis. Gali perrašyti Irvingo romaną kitais žodžiais ir istorija vis tiek bus nuostabi. Seniau labai patiko Vonnegutas – dabar gal perdozavau jo tekstų, nes nebestebina. Visai neseniai perskaičiau Charmsą.
Visi sako, kad naujosios technologijos padeda sutaupyti laiko, o iš tiesų jį ryja. Jeigu dirbdama žurnaliste prieš aštuonerius metus galėdavau pabaigti tekstą, jį pamiršti ir eiti paskaityti knygos, dabar viskas aplink pypsi. Kai vienu metu dirbi daug darbų, siaubingai daug laiko suėda komunikacija.

Tavo kuriama laida „Emigrantai“ skaičiuoja jau šeštąjį sezoną. Kuo tau labiausiai patinka šis darbas?

Man atrodo, kad žurnalistika dabar išgyvena krachą. Gali pasirodyti, kad tai, ką dirbi, yra betikslė veikla. Tačiau su „Emigrantais“ tokių minčių niekada nekyla.
Mes tragiškai suvokiame savo tautos išsibarstymą po pasaulį, nes mūsų taip mažai, pas mus niekas neatvažiuoja, tad mes iškart turime tą emigracijos kompleksą. Tačiau kiekvieno emigranto istorija tokia unikali. Ir vienintelis išvažiavusiojo panašumas su kitu emigrantu gali būti tik būdas, kuriuo uždirbami pinigai. O mes juos taip suvienodiname!

Per tuos metus turėjai prisiklausyti daugybės istorijų ir sutikti įvairiausių personažų. Kokie epizodai apie emigracijoje gyvenančius lietuvius labiausiai įstrigo?

Na, šią istoriją visuomet pasakoju, nes ji tokia ribinė. Pačioje Norvegijos šiaurėje yra tokia nedidukė Reinojos sala. Ten būtų visai tuščia, jeigu ne žuvies fabrikas, kuriame dirba vien lietuviai ir vadovauja taip pat lietuvis. Tad fabriko darbininkai praleidžia daug laiko kartu – gyvena tarsi lietuviškame kaime Šiaurės ašigalyje. Miestelyje verda vidinės intrigos. Kai pakalbinau moterį, stovinčią prie fabriko mašinos, ji mostelėjo ranka į kitus darbininkus: „Čia buvęs vyras dirba, o čia – esamas.“

Taip pat susipažinau su žmonėmis, kurie ėmėsi visokiausių netradicinių veiklų. Viena moteris atidarė pažinčių agentūrą ir pati toje agentūroje susirado vyrą. Tokios istorijos iš tiesų galėtų virsti knygų siužetais, bet aš to nededu į romanus. Gal panaudosiu, kai kada nors rašysiu pusiau realistinį kūrinį.

Ar pati galėtum gyventi emigracijoje?

Bandžiau gyventi Maljorkos Palmoje – mane prislėgė depresija. Aš lengvai prisitaikau prie naujos aplinkos, man patinka bendrauti, bet mano darbo įrankis yra lietuvių kalba. Jokios kitos užsienio kalbos neišmoksiu taip gerai, kaip moku gimtąją, tad negaliu jaustis svečioje šalyje pilnavertiškai. Juo labiau negaliu ir taip gerai juokauti.

Kaip tu supranti patriotiškumą?

Viena Urugvajaus lietuvė mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Jai buvo kalama į galvą, kad lietuvių kultūra – tai sklindžiai, gintariniai karoliai ir tautiniai rūbai. Užaugusi atvažiavo į Lietuvą ir suprato, kad niekas čia kepurinių nešoka.

Galima vaidinti, kad tik nišiniai dalykai yra kultūra, bet iš tiesų kultūra yra popsas. Tai, ką visi vartoja, ir atspindi šalį. Tarkim, airiai išgeria daug alaus, alus ten tikrai nėra nišinis gėrimas, kurio paskanauja keli išprusę žmonės. Mes nemokame priimti savo esamosios kultūros ir bandome apsimesti kitais žmonėmis.

O kas mus geriausiai reprezentuoja?

Tą, ką darome dabar. Mūsų mados kūrėjai, lietuviška moderni virtuvė. Juk nebūtina pilti giros iš ąsočio ir apsijuosus tautine juosta įsivaizduoti, kad tik tada esi lietuvis. Reikia mokėti būti drauge ir padėti vienas kitam paprastuose dalykuose. Mus turėtų vienyti troškimas, kad visi mes padarytume geriau, o ne lietuviškų dainų giedojimas ant kalno.

Smagiais tekstais prajuokini savo feisbuko sekėjus ir sulauki daugybės reakcijų. Kokie dalykai tau pačiai atrodo juokingiausi?

Man juokingos gyvenimiškos situacijos parduotuvėse, lėktuvuose ir kitur. Tarkime, dažnai per radiją paklausau visokių beviltiškų laidų. Kartą skambina pašnekovė ir klausia radijo laidos svečių: „Gal žinote, kaip man išnaikinti Svarovskio barščius?“ Tada pradedu fantazuoti, kokia tai moteris galėtų būti. Arba parduotuvėje: laukiu eilėje, prieina benamis, bet išgirsta, kad paskutinę mėnesio dieną buteliai nepriimami. Šis klausia, kur juos tada jam dėti, o padavėja pasiūlo parsinešti namo. „Aha, namo...“ Arba kartą su draugėmis ŠMC kavinėje susipažinome su nebejaunu vyru, kuris vilkėjo kostiumu ir gurkšnojo brendį. Paklausiau, kuo užsiima. Sako: „Turiu grupę.“ Klausiu, kuo groja, atsako: „Invalidumą turiu. Antrą grupę.“ Iš tualeto grįžusi draugė jo vėl to paties paklausė ir jis vėl atsakė, kad turi grupę, o ji vėl pasidomėjo, ką jie groja.

Man labai patinka tokios absurdiškos istorijos ir tai, kaip tarpusavyje sąveikauja žmonės. Dėl to mieste stengiuosi niekada nevaikščioti su ausinuku.

 

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė