Aleksandaras Hemonas (g. 1964) – bosnių ir amerikiečių prozininkas, rašantis dviem kalbomis, skiltininkas, filmų scenarijų autorius. Prasidėjus karui Jugoslavijoje, apsisprendė likti JAV, gyvena Čikagoje. Išleido 5 knygas, 2 esė rinktines, drauge su bosnių režisiere Jasmina Žbanić parašė scenarijų komedijai „Meilės sala“ (pernai rodyta „Kino pavasaryje“). 2010–2013 m. rinktinės „Geriausia Europos proza“ („Best European Fiction“) sudarytojas. Įvertintas literatūriniais apdovanojimais (MacArthur Fellowship Award, National Book Award, National Book Critics Award ir kt.).

 

Vladimiras Nabokovas apsakyme „Likas“ („Лик“)¹ rašo: Pagal sąlygišką žemiškos buities matą, jam buvo virš trisdešimt, tačiau vis dėlto keletu metų mažiau nei šimtmečiui, ir todėl prisiminimai apie Rusiją, kurie pagyvenusiems žmonėms, įstrigusiems savo gyvenimo užribyje, virsta arba nepaprastai stipriai išvystytu organu, dirbančiu nuolat ir savo sekrecija atlyginančiu visus istorinius nuostolius, arba sielos vėžiniu augliu, trukdančiu kvėpuoti, miegoti, bendrauti su nerūpestingais užsieniečiais, –­ šita jo atmintis liko embriono pavidalo, išsisemiančiu blankiais vaikystės įspūdžiais, kaip antai, naujojo vasarnamio pušų arimas ar asimetriška snaigė ant bašliko.²

Nabokovo genialumas pasireiškė gebėjimu savo egzilį ir nostalgiją, kurie visada greta, paversti stiliumi ir poetika. Rusiją rašytojas paliko 1920-aisiais: išplaukė laivu, pavadintu „Viltis“, – istorija, kaip ir visada, pasityčiojo iš savo aukų, – ir į sovietinę Rusiją, žinoma, niekada negrįžo. Išskyrus apsakymą „Apsilankymas muziejuje“, kur pasakotojas, lyg haliucinaciniame sapne, trumpam atsiduria Sovietų Sąjungoje, kitoje egzilio membranos pusėje, – tik paskutiniame, atsisveikinimo romane „Žvelk į arlekinus!“ Nabokovo alter ego Vadimas Vadimovičius išvyksta į bauginančią kelionę po buvusią tėvynę, šitaip patvirtindamas, jog tikras grįžimas neįmanomas dėl paprastos priežasties – šalis, kurią paliko išplaukęs „Viltimi“, nebeegzistuoja.

Nabokovo personažai visada iškeldinami iš namų, namai jiems neprieinami, netektys neatlyginamos, o priartėjimas prie praeities – atsitiktinis, epizodiškas, lyriškas (kvapai, snaigės) ir nepakankamas. Svetlana Boim³ (fantastiškoje) knygoje „Nostalgijos ateitis“ („The Future of Nostalgia“) atskleidžia, jog Nabokovui vienintelis kelias išgyventi jam primestą egzilį – mimikrijos būdu jį imituoti, nuolat improvizuoti egzilio tema, rašyti apie grįžimą namo svetimu vardu ir suklastotu pasu, nes tikruoju vardu taip elgtis nederėtų. Nabokovas, kaip ir daugelis kitų rašytojų bei paprastų emigrantų, įgudo daugžodžiauti apie asmeniškiausią ir intymiausią skausmą bei malonumą kalbėti prisidengus „nepastebima kauke“ (cryptic disguise).

Nuo Liko, antrojo plano aktoriaus viename prancūzų teatre, kuriame jis jaučiasi „nereikalingas, tarsi užėmęs kažkieno kito vietą“, ir apsakymo „Debesis, ežeras, bokštas“ veikėjo Vasilijaus Ivanovičiaus, kuriam nacistinėje (prieškarinėje) Vokietijoje pavyksta išsaugoti pasakišką kraštovaizdį (jame įmanomas „dieviškas, jaudinantis susitikimas“), tačiau neleidžiama pasilikti, per Niną iš „Pavasario Fialtoje“, kuri „probėgšmais pasirodo (pasakotojo) gyvenimo paraštėse, nė kiek nepaveikdama pagrindinės naratyvo tėkmės“, o paskui išnyra ir jo sapne „įmigusi, kaip bedaliai pabėgėliai užmiega nesvetingose geležinkelio stotyse“, iki Pnino, beviltiškai pasimetusio ir pamesto Amerikoje, ir Humberto Humberto, kuris, patologiškai nostalgiškai ieškodamas tyrų praeities erdvių, prievartauja Lolitą, – Nabokovo veikėjai gyvena, mąsto ir egzistuoja emigracijos erdvėje, kuri yra asmeniška ir svetima, nepakartojama ir atpažįstama, įtalpinta į kalbą, nes niekur kitur negali būti atkurta.

Iškeldintas rašytojas, amžinas nuomininkas, pasakodamas stato sau naują tėvynę, išsvajoja sau pasaulį, kuriame jis ir jo veikėjai tebeturi istorijos iš jų tragiškai atimtą galią veikti (naratyvu). Nostalgiją pakeičia utopija, istoriją – literatūra; kalba yra vienintelė, nors ir trapi laisvės teritorija. Egzilis nebėra sielos auglys, o vaisinga, kaiti pozicija, vienodai nutolusi nuo visų banalių estetiškai neorganizuoto pasaulio taškų.

„Nostalgijos ateityje“ Boim skiria dvi nostalgijas: atkuriamąją (restorative) ir refleksyviąją (reflective): Atkuriamoji nostalgija gaivina nacionalinę praeitį ir ateitį; refleksyvioji labiau siejasi su paskiru individu ir jo kultūriniu prisiminimu... Pirmo tipo nostalgija linksta į kolektyvinius regimuosius simbolius ir žodinę kultūrą. Antro tipo nostalgija labiau orientuota į individualų naratyvą, kaip vertybę iškeliantį detales ir prisiminimų punktyrus, nuolat atidėliojant grįžimą namo.

Nabokovas, kaip ir daugelis egzilio rašytojų, be abejo, linkęs į antro tipo nostalgiją: Refleksyvioji nostalgija nesideda mėginanti atnaujinti tą mitišką vietą, vadinamą namais; „myli tai, kas tolima, o ne tai, kas matoma“. Ši nostalgija ironiška, neišbaigta ir fragmentuota. Ją jaučiantys žmonės suvokia, kokia praraja skiria tapatybę ir panašumą; namai yra sugriauti arba, priešingai, neatpažįstamai renovuoti ir apgyvendinti kitų. Šis susvetimėjimas ir nuotolio jausmas verčia juos (refleksyviosios nostalgijos išpažinėjus) išpasakoti savo istoriją, išsakyti santykį tarp praeities, dabarties ir ateities. Per tokį ilgesį šie mąstytojai atranda, jog praeitis nėra vien tai, kas nebeegzistuoja, bet ir, anot Henri Bergsono, „praeitis gali veikti ir veikia įsigaudama į dabartinę jauseną, iš kurios semiasi gyvybingumo“. Praeitis nėra suręsta pagal dabarties modelį ir nėra suvokiama kaip laikinos nedalios nuojauta; iš tiesų praeitis atveria didelį potencia­lą, neteleologines istorinės raidos galimybes. Mums nereikia kompiuterio, kad prieitume prie savo svajonės virtualumo: refleksyvioji nostalgija turi galią prižadinti daugybę sąmonės sluoksnių.

Štai kodėl refleksyvusis požiūris į egzilį yra našus ir priklauso ne tik estetikos, bet ir etikos plotmei, turint omenyje, kad kyla iš asmeninio suvereniteto, įsitvirtinančio per asmeninį santykį su praeitimi. Kita vertus, atkuriamasis požiūris sutelkia kolektyvinį praeities įsivaizdavimą, galiausiai įsikūnija tautiniuose mituose ir paminkluose, be kurių neįmanoma reprodukuoti tautinės ideologijos. Mes, šių kraštų⁴ žmonės, puikiai žinome, kokios yra egzilyje plitusios fašizoidinės nostalgijos pasekmės ir kaip tos nostalgijos apniktieji svajojo apie etninį valymą tėvynėje, suterštoje anų, kitokių, buvimo, koks genocidas turėjo būti vykdytas, kad gimtų totalus ir totalitarinis suverenitetas. Šiaip ar taip, egzilis yra neutrali kategorija, patirtis, vienodai iškristalizuojanti ir lyrines refleksijas, ir fašizoidinius utopinius projektus.

Tad etika reikalauja demaskuoti diskursą, kuris egzilį – neatšaukiamą pasitraukimą – parodo kaip prielaidą švarumui ir vertybėms, atsirandančioms iš laiko ir vietos iki pasitraukimo iš gimtosios žemės. Egzilis nėra ir neturi būti prielaida moralinei, etinei ar intelektualinei viršenybei prieš kitus, likusius tėvynėje, kad ir kokia ji būtų. Egzilis pats savaime nepakylėja – tiesą sakant, jis gali virsti intelekto augliu.

Negana to, šiuolaikiniame pasaulyje, kur įsigali technologijos, leidžiančios mirksniu susisiekti ir nuolatos palaikyti kontaktą, egzilis yra sparčiai senstanti sąvoka. Jeigu Nabokovas ir kiti emig­rantai neturėjo jokios prieigos (ką jau kalbėti apie grįžimą) prie gimtųjų namų ir žemės, iš kurios buvo kilę, dėl logistinių ar politinių priežasčių ar dėl to, kad istoriškai tėvynė taip pasikeitė, jog praeitis fiziškai ir metafiziškai buvo eliminuota, tai dabar įmanoma ir paprasta virtualiai atsidurti gimtuosiuose kraštuose. Diaspora, kuri internetu susijusi su tėvyne taip, kaip Nabokovas nė neįmanytų įsivaizduoti, gali gyvai klausytis ir stebėti, kas vyksta gimtinėje, – jos nebereikia dėlioti iš nostalgijos šukių. Virtualiai bendruomenei fizinė erdvė nebereikalinga; refleksyviąją nostalgiją jaučiantieji savo apmąstymais gali dalytis feisbuke, o atkuriamosios nostalgijos išpažinėjai mobilizuotis tviteryje ir veikti virtualiuose – o ir realiuose – kovos laukuose. Tokios kategorijos kaip „tėvynė“, „namai“, „praeitis“, „ateitis“ ir ypač „dabartis“ apibrėžiamos naujai, nes bet kokios žmonių patirties vienalaikiškumas dabar lengvai suvokiamas. Jeigu visuotinis skaitmeninimas daro įmanomą pasaulį, kuriame niekada niekas nepamirštama, tuomet išeina, kad nostalgija nebėra reikalinga palaikant santykį su praeitimi; pasitraukimas darosi visada įveikiamas arba bent jau pakenčiamas be ypatingų estetinių intervencijų. Toks, koks buvo, Nabokovas, egzilio estetikos ir nostalgijos etikos genijus, negalėtų skleistis dabartiniame pasaulyje.

Žinoma, klaidinga būtų puoselėti nostalgiją nabokoviškajai nostalgijai arba ilgėtis tvirtų sienų, verčiančių dvasiškai ir intelektualiai įveikti egzilį. Savo genialumu Nabokovas mus moko, kad kiekvienas praradimas atveria naujų galimybių lauką. Dabar, kaip ir visais amžiais, estetine ir etine prasme pasaulis netobulas, o kalba vis dar esti vienintelė tikra ir virtuali tėvynė, kokia ji buvo ir pačiam Nabokovui.

 

¹ Rus. лик – veidas, veido atvaizdas; toks ir pagrindinio veikėjo pseudonimas. Čia ir toliau – vert. past.

² Vertė Jūratė Visockaitė.

³ S. Boim (1966–2015) – rusų emigrantė rašytoja ir tapytoja, Harvardo universiteto profesorė.

⁴ Buvusios Jugoslavijos.

 

Iš bosnių kalbos vertė Laima Masytė

„Sarajevske sveske“, 2014, Nr. 45–46.