Alfredas Guščius. Aukso atspindžio prisiminimų veidrodis

Bernotas A. KAUSTYTOS ŽĄSYS. Autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Įspūdingai savo biografiją ir socialinį bei istorinį laiką (1934–2012) aprašė poetas, eseistas Albinas Bernotas trijose knygose „Pigmalijono sindromas" (1989), „Pro dūmus: deimantais nusėtas" (1998), „Kaustytos žąsys" (2012). Pirmąją knygą recenzavo Judita Vaičiūnaitė, pastebėjusi: „Tai reto apsinuoginimo knyga, tai brandos ir sąžinės triumfas, kur apysaka, eilėraščiai ir apybraižos susilydo į vieną pulsuojantį lydinį, kuriame yra visa, kas svarbiausia žmogui – gimtosios žemės kvapas, motinos pieno skonis, protėvių kalbos šventumas, kūrybos paslaptis. Eilėraščių pluoštas „Į Jukataną pas tetą", esantis knygos vidury, galėjo sudaryti nedidelį rinkinėlį, o čia jie yra sulydyti bendram kontekste, skaitytojas tiesiog dalyvauja jų kūrime – turbūt tai pirmas toks atvejis lietuvių literatūroje." (Pergalė, 1989, Nr. 11, p. 168). Apie antrąją rašiusi literatūrologė Brigita Speičytė ir taip pat palankiai įvertinusi knygą, labiau gilinosi į jos žanrą, pasakojimo pobūdį, kalbos autentiškumo problemą. Autorė daro keletą išvadų: „Kokią kalbą pasirinkti, kad toji pagal savus dėsnius neiškreiptų pasakojimo? Autorius ieško kalbos, esančios arčiausiai jo aprašomo pasaulio, siekiančio išvengti kompensacinio literatūriškumo, perdėto įprasminimo, pagražinimo, kuris it „balta šilkinė kojinė aptraukia sielas", užtušuodamas visus nelygumus, nedailumus. A. Bernotas atsisako ir objektyvaus analitinio kalbėjimo, intelektualinių įžvalgų vardan kalbėjimo „tėvų lūpomis" (...)". O grįždama prie pasakojimų literatūriškumo problemos, B. Speičytė pastebi, kad „bet kuriuo atveju tai nėra dokumentika. Autorius pasirenka kalbėjimo būdą, teikiantį mažiau galimybių „viską apvelti poezija" (Metai, 1998, Nr. 10, p. 138).
Tačiau trečiojoje autobiografinės beletristikos ir eilėraščių knygoje (eilėraščių tik 15) A. Bernotas „pamiršta" tą pažadą, neleidžiantį „viską apvelti poezija", ir duoda laisvą valią lakiai poetinei vaizduotei ir metaforikai. („Poeto jėgą pažinsi iš jo metaforų", – „Dienoraštyje be datų" rašė Justinas Marcinkevičius). Poetiškai laisvame pasakojime visa tai, kas liejasi iš autoriaus prisiminimų, iš vaizduotės, iš pasąmonės gilmenų, norima aprėpti tarsi vienu mostu. Daug poetų rašo dienoraščius, prisiminimus, esė, t. y. naudojasi prozos žanro paslaugomis. Plataus atgarsio sulaukė Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų", A. Nykos-Niliūno dienoraščiai, Tomo Venclovos, Sigito Gedos, Donaldo Kajoko eseistika. Bet tik retas užsimoja to, ko panoro A. Bernotas: „Gyventi dukart – grįžti ir iš visų paskutinių senatvėje dar likusių galių bent trumpam atjaunėti, kad nors ir klupdamas pajėgtum mintimis ir jausmais antrąkart praeiti tom pačiom vietom – jau seniai nesančiom, bet ir tamsiausią naktį įžiūrimom ir randamom, žinoma, jeigu žiūrėsi ir ieškosi ne įprastine, o atbuline kryptimi" (p. 29). Sakytum, tai didelis egocentristinis (prisimintinas čia „Pigmalijono sindromas") tikslas. Tačiau A. Bernotas kartu ir socialus, apmąstantis buvimo su kitu ir šalia kito galimybę: „Su kuo sutapsi, toks pats patapsi – šventa teisybė, bet nevalia užmiršti, kad ne kasdien būni su tuo, su kuo norėtum: su kuo labiau reikėtų būti, pačiam rinktis ne visada sekasi, dažniau pats esi pasirenkamas" (p. 25).
Tikrai, būtino autobiografinei prozai dokumentiškumo A. Bernotas nesilaiko, bet intensyviai įterpia į veiksmą subjektyvųjį pradą (lyrinį aš), norėdamas viską pats pamatyti, paliudyti, paliesti, o ko negali empiriškai, to siekiama gaivalinga fantazija, mitiniais įvaizdžiais. Ir paralelės su Meksika, Peru mitologija, kultūra, tenykščių žmonių buitim, papročiais, esančios pirmojoje knygoje, atsirado jam kartu su rašytojais Anzelmu Matučiu, Pranu Treiniu, Sauliumi Šalteniu pabuvojus turistinėse-pažintinėse kelionėse. „Atsivežti" motyvai ataidi kai kur visoje trilogijoje, liudydami A. Bernoto erudiciją –­ dažnai remiamasi Mišelio Peselio knyga „Užmirštasis Kintana Roo pasaulis", H. R. Hagardo, Jurijaus Knorozovo, dešifravusio senovės majų kalbą, Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės ir kitų autorių veikalais.
Paskutiniojoje knygoje labiausiai susitelkiama į jos genezę. Autorius meninėmis-estetinėmis priemonėmis, pasitelkdamas regą, klausą, lytėjimą ir jungdamas tai su mąstymu bei intuicija, kuria prieškario ir pokario bei sovietmečio Lietuvos paveikslą. Temų, motyvų, faktų, detalių, asociacijų gausa perkrauna net ir „išplėtotą sakinį", ir jis kartais pradeda traškėti per... sąnarius: įvairūs tropai, palyginimai, alegorijos, įdėmios detalės, protagonisto-naratoriaus staigūs šuoliai į praeitį-ateitį, dokumentiškos remarkos ima brinkti, pūstis, lipti kaip duonkubilyje tešla per kraštus; sakiniai virsta ilgais periodais, kaskadomis, ir tai ne tie tradiciniai V. Krėvės ar kito kurio mūsų klasiko dainingai išplėtoti padavimų sudėtiniai sakiniai, o giluminės psichologijos sraute išnyrančių skirtingų temų, leitmotyvų, simbolių, asociacijų, digresijų, detalių, žodžių, besimainančių intonacijų vaizdų-epizodų šakoti telkiniai.
Tai iš tiesų polifoninė, kontrapunkto principu kuriama moderni eseistika.
Noras, kaip teisingai pastebėta knygos anotacijoje, išplėtotame sakinyje aprėpti viską didino knygos formos, stiliaus problemas. Jaučiasi, kad autoriaus ilgai ieškota pasakojimo pradžios, pirmojo sakinio, taigi formos, stiliaus, poetinės sintaksės. B. Speičytė pastebėjo, kad A. Bernotas atsisako objektyvaus analitinio kalbėjimo, intelektualinių įžvalgų. Taip, atsisako, bet ne turinio, o tik stiliaus prasme. Tiktai apmąstymų grūdų reikia paieškoti – jie išbarstyti impresionistiškai tapomoje mozaikoje, moderniai, o kartais ir eklektiškai jungiamame pasakojime.
Poezijos ir prozos žanrų sukryžminimas davė savotišką hibridinę atmainą. Maža pasakyti, kad A. Bernoto trilogijos proza yra poetinė ar metaforiška, būtina pridėti dar ir trečiąjį matmenį –­­ tai asociatyvinės modernios prozos bernotiška atmaina. Pats autorius jautė paskutinės knygos savotiškumą, įžangoje pavadinęs ją tam tikra prasme „begėdiška knyga", – dėl atvirumo, intymumo, dvasinio apsinuoginimo. Pirmą kartą visoje trilogijoje atvirai rašoma apie vitalinį-seksualinį pradą gyvojoje gamtoje, gyvulių pasaulyje (įsimintinos scenos apie kumelaites, ieškančias kavalierių) ir erotiką kaimo gyvenime (tam skirtas beveik visas 9-asis skyrius – regima ant stalo šokanti pusnuogė paauglė Liucija, girdimi tos srities „teoretikų" Lionginio ir Pijaus samprotavimai apie „armonų audras"; tame kontekste pasirodo ir K. Binkio personažas Palubys). Visoje knygoje vyrauja lyrinis-romantinis stilius, tačiau čia suskamba ironiškos ir satyriškos gaidos, sugebančios net iš į tolumas nuplaukusio istorinio laiko ištraukti „didįjį" proletariato vadą Leniną, šeštadieninėje talkoje keliantį rąstą, panašų į veislinio žirgo...
O įdomiausi (bent recenzentui) knygoje tie leitmotyvai, kuriuose, pasitelkiant poetinius trioletus „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą", „Žodis pats tik prisišaukia žodį", liečiami kūrybinės psichologijos bei fenomenologijos dalykai, –­ kūrinio pradėjimo, pirmojo sakinio ieškojimo kančios, pasąmonės asociatyvinio darbo (svarstoma, ar buvo teisus A. Camus, romane „Pirmasis žmogus" teigęs, kad „knyga turi būti nebaigta", spėliojamos giminystės su kitų autorių kūriniais mįslės – autoriaus trioleto „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą" prasminės sąšaukos su G. Kazimierėno paveikslu „Kęstučio mirtis", su Ramūno Klimo romanu „Maskvos laikas"), kūrėjų asmenybių (Antano Venclovos, Antano Jonyno vyresniojo) ir jų kūrinių keliamų įspūdžių dvilypumas, laiko reliatyvumas prisiminimuose ir kiti. Leitmotyvai „apauk ir aprenk savo mirusį tėvą", „kaip čia gražu!", „variniai beržynai", „žodis pats tik prisišaukia žodį" pinami visame margame pasakojime – atsiranda, atrodo, pačiose netikėčiausiose vietose. Tikrai –­ A. Bernoto stilistikoje „žodis prisišaukia žodį", o motyvas – visai kitos temos bei siužetinės pakraipos motyvą. Taip pat netikėtai atsiranda ir knygai pavadinimą davusios „kaustytos žąsys", – iš kelionių su Antanu Jonynu vyresniuoju po literatūrinių susitikimų grįžtant iš Kauno...
Tačiau dažni nukrypimai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo eklektiški (autoriaus vadinami „alkūnėmis"): digresijoms ruošiama motyvacija visu tekstu, – ir žąsų įvaizdis neatsitiktinis, pradedamas formuoti nuo teksto vidurio, nuo vaikystės, kai labiau nei šuns Albinėlio bijota žąsino, kai jo senelė šaltakraujiškai ir profesionaliai pjaudavo tuos sparnuočius, kurių klykavimas panašus į arklių, kuriuos suvalkiečiai ir kaustydavo kaip arklius, tiktai medžiaginiais batukais-vyžomis. Bemaž apokaliptinį stebuklą, –­ tobulu trikampiu skrendančias laukines žąsis, klykaujančias, žirgų žvengimą primenančias ir net dar senąjį TV bokštą įsiūbuojančias, –­ autorius išvysta 1965 metų rudenį, gyvendamas Vilniuje, Žvėryne, savo buto balkone, ir vaizdingai jį aprašo... Žąsys jam analogiškai primena gulbes; samprotaujant apie jas, įvedamas poetinis kontekstas, –­ 1971 metais Jono Juškaičio parašytas eilėraštis „Virš vandenyno gulbės kyla...", kurio įvaizdžių narstymas atvedė autorių prie originalaus knygos pavadinimo varianto.
A. Bernotas ne tik kūrė, leido poe­zijos, prozos knygas, bet ir talentingai apmąstė kūrybinį procesą. Mąstydamas apie savo rašomų prisiminimų žanrą, jis metaforiškai apibendrina ir savo, ir kitų šiame literatūros bare triūsiančių rašytojų darbą. „Bet gyvenant antrusyk, antrusyk grįžtant atgal, nuo grįžtančio žingsnių kyla per dešimtmečius susikaupusios dulkės, kvėpuojant ne tik veidrodžiai išrasoja – nuo drėgmės prisiminimų gyvybė apsitraukia įvairiaspalviais oksidais, praradusi ryškumą šmėžuoja pro dulkių šydą, lyg slėptųsi, lyg gėdytųsi savo pavidalų gryno nuogumo, nors ir iš laiko dulkių nuausto šydo pridengti jie, prisiminimai, dar labiau vilioja, atrodo patrauklesni ir gražesni nei iš tikrųjų, taigi įsigeidus, vos pradėjus gyventi antrąkart, tuoj pat įsivagia ir gražus, patrauklus melas" (p. 29).
Albinui Bernotui pavyko savo prisiminimams įkvėpti gyvybę, pamatyti save ir savo gyvenimą iš laiko dulkių nuaustame šyde bei oksiduojančiame meniniame veidrodyje, metančiame auksinį atspindį...

Draugai