Alfredas Guščius. Iš tamsos į šviesą

Venclovas P. IŠ TAMSOS Į TAMSĄ. Romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2012.

Petro Venclovo knyga „Iš tamsos į tamsą“ tituliniame puslapyje įvardyta romanu, o anotacijoje – novelių romanu. Toks leidėjų gudravimas atsirado, kaip sakoma, ne iš gero gyvenimo: jie buvo priversti patikslinti tai, ko nesuspėjo, o gal ir nenorėjo pats autorius. Anotacijoje teigiama: „Kas esmingiausia šiame trumpame šviesos blyksnyje, paženklintame nuolatinio mirties dvelksmo metafizinėje erdvėje? Ar egzistuoti, prisitaikyti, neigti ir griauti, ar priešintis, kovoti ir kurti, plačiąja prasme, orientuojantis į dvasines vertybes, į tėvų, giminės, genties patirtis? (...) Vis dėlto svarbiausia medžiaga, iš kurios konstruojamas romanas, – pagrindinio veikėjo analizė, jo santykis su žmonėmis ir aplinka, jo pastangos spręsti žmogiškosios egzistencijos problemas, atsidūrus ribinėse gyvenimo situacijose...“
Šioje minirecenzijoje (pacitavau ne visą) užčiuopta naujos P. Venclovo knygos esmė. Bet štai spaudoje pasirodė jau pirmieji jos iškraipymai (turiu omeny Gedimino Jankaus recenziją „Nemuno“ 5-ajame numeryje). Manau, kad jie atsirado dėl pasakotojo protagonisto (tai vienas ir tas pats subjektas) anonimiškumo, dėl pasakotojo ir autoriaus ryšio subtilybių, į kurias ne kiekvienas skaitytojas linkęs geranoriškai gilintis. Gal tikrai be reikalo P. Venclovas maskuojasi autofikcija, kadangi tai, kaip liudija pirmieji knygos pristatymai ir atsiliepimas „Nemune“, įneša pai­niavą vertinant pasakojimo būdą, protagonisto ir autoriaus tapatybę, o galiausiai ir turinį.
Vaizdžiai tariant, Petras Venclovas nori pasislėpti pats nuo savęs, tačiau kiekviena novelė dvelkia autobiografine autentika. Prologinės „1947-ieji metai. Užmigęs dauboje“ ir novelių, susijusių su autoriaus vaikyste, paauglyste ir pirmaisiais studijų metais („Iš tamsos į tamsą“, „Patalkys“, „Petrinės“, „Karantinas – juodligė“, „Ruduo sutinka pavasarį“, „Nuokrypis“, „Pralaimėti“), meninės kokybės gali pavydėti prozininkai – realistai, o tokių, kaip „Žaidimas Žemuogių pievelėje“, „Spygliuota riba“, „Aukštyn besistiebianti žolė“, „Praleista proga“ – modernistai. Autoriui reikėjo išdrįsti žengti dar vieną žingsnį – apnuoginti save, atidengti visą veidą – ir tokių analizės suvulgarinimų, kaip G. Jankaus, būtų išvengta. Grožiniuose tekstuose, kuriuose panaudojama autobiografinė medžiaga, skaitytojui svarbiausia, ar autorius tikrai nuoširdžiai rašo, pasakoja, prisimena.
O nuoširdumo anoniminiam P. Venclovo pasakotojui netrūksta, – novelėse „Žaidimas Žemuogių pievelėje“, „Pralaimėti“, „Moterų pasaulis“, „Tamsos trauka“ jis pasipasakoja apie „savęs ieškojimo“ paauglystėje ir jaunystėje paslaptis, apie intymiausius erotinius, šeimyninius išgyvenimus. Nežinau, koks dar lietuvių rašytojas taip išdrįstų? – ir apie jaunystės nuotykius su merginomis, ir apie žmoną, ir apie skyrybas, ir apie „meilės trikampį“, ir apie retą sutuoktinio savybę – repulsiją, ir apie mėginimą nusižudyti arba pratinimąsi prie tos minties. Tačiau viena, kai „dvasinis striptizas“ maskuojamas anoniminiu personažu, ir visai kas kita, kai autorius negudraudamas pasako, kad visa tai atsitiko jam pačiam arba, blogiausiu atveju, jo alter ego, įvardytu bent vardu. Tada, manau, kalbos apie, neva, autoriaus krytį, materializmą ar determinizmą, apie kažkokį „atsiminimų meisterį“, „Balsą iš aukštybių“ būtų neįmanomos. P. Venclovo romane protagonistas, pasakotojas, autorius yra glaudžiai susipynę, pats pasakojimas konstruojamas antruoju asmeniu, o tai tolygu pasakojimui apie save arba Aš vardu. Neįvardytas pagrindinis personažas (anonimas) dar neduoda teisės vertinančiajam iš anksto įtariai žiūrėti į tai, kas naratoriaus pasakojama, bei kaltinti autorių išsigalvotomis nuodėmėmis (pesimizmu, ateizmu, vos ne kolaboravimu su sovietų valdžia).
 Formos dalykai (stilius, naracijos tipas, kompozicija, meninės priemonės) visada turiningi, ypač kūrinyje, persmelktame vientisos temos arba idėjos. O būtent toks ir yra P. Venclovo romanas. Atskiromis novelėmis, kas keliolika metų šokinėjant per bevardžio protagonisto biografiją (žvelgiant priekin ir atsigręžiant atgal), bus papasakotas visas jo gyvenimo kelias. O prasideda jis mažamečio kaimo vaiko liguistoje sąmonėje (po smarkaus veido, rankų nudegimo nuo sprogusios žibalinės lempos, po atėjūnų / stribų sukelto siaubo) atsiradusiais tamsos, košmaro, baimės vaizdais. Juose daug tokių dvasinių būsenų ir minčių, kurie dar negalėjo atsirasti mažo kaimo berniuko vaizduotėje, todėl pasakotojas grįžta į tą laiką ir papildo jį vėlyvesniuoju savo supratimu. Tokiu kompoziciniu principu konstruojamas visas romano siužetas, – vis užbėgant į priekį ir pragyventą distanciją apmąstant pasakotojo (autoriaus) žvilgsniu iš dabartinės patyrimo aukštumos. Taip novelės susiejamos vidine protagonisto dvasinės, pasaulėžiūrinės, intelektualinės, socialinės raidos spirale – užtektinai tvirta ir dinamiška.
Pirmojo skyriaus novelėje užkoduota pagrindinė romano tema – tamsa, kurią bandoma išlaikyti ligi pat epilogo. Tamsa, sapnai, pasąmonės sfera, – tai, galima sakyti, yra Petro Venclovo prozos ašis. Ribinės situacijos P. Venclovo kūryboje atsirado ne iš sąmoningo noro gluminti „skaitytojus pasirinkta forma ir kalbėsena“ (kaip linkęs manyti G. Jankus), bet iš sunkios, kankinančios biografinės patirties, autentiškų išgyvenimų, ne kartą ir vaikystėje, ir jaunystėje, ir jau brandžiame amžiuje gulint ant operacinių stalų, grimztant į nebūtį, atsidūrus šalia „mirtininkų“. O rašytojo padarytas apibendrinimas, kad vaikystėje patirta baimė įsigeria į kraują ir išlieka ilgus metus, kad „tėvų išgąstis arba nerimas persiduodavo net žindomiems vaikams“, bus teisingas visais laikais. Ankstyvoje vaikystėje atsiradę nerviniai kompleksai ne tik dėl ligos, bet ir dėl svetimųjų sukeltos baimės lydės protagonistą ligi pat Sąjūdžio laikų, kai novelėje „Žvėrys“ pavaizduoti 1991 metų sausio 13-osios įvykiai negaluojančiam pasakotojui sapne-košmare atsikartos vaikystėje matytų atėjūnų sukeltu siaubu...
 Vertinga P. Venclovo romano savybė –­ tai autentiškos protagonisto (vaiko, paauglio, moksleivio, studento, mokytojo, vyro, tėvo, meilužio) patirties ir rašytojo meistrystės sintezė, pasiekta mokantis iš pasaulinės literatūros bei kultūros lobyno. Kartu su sensualine-psichologine atvertimi P. Venclovas nužymėjo ir ryškų intelektualinės biografijos punktyrą. Neatsitiktinai literatūrologė Elena Bukelienė teigė: „Stulbina, kelia pagarbą autoriaus maksimalizmas, užmojai, erudicija, pasirengimas ir pastangos aprėpti sudėtingiausią žmogiškosios būties problematiką“ („Tarp rašytojo ir skaitytojo“, LRS leidykla, 2006, p. 307). Romane „Iš tamsos į tamsą“ tyrinėjamas menininko nubudimas žmogaus sieloje. Tiesa, autorius niekur nemini paties protagonisto kūrinių, nė karto nepasodina jo kūrybinėje „virtuvėje“ už stalo. Tačiau nesunku nuspėti, kad taip jausti aplinką, žmones, pasaulį, pagaliau patį save gali tiktai meninės prigimties individualybė, t. y. būsimasis menininkas. Dar paauglystėje išryškėja jaunuolio iš kaimo savimonės kitoniškumas („Ruduo sutinka vasarą“), polinkis į meną („Nušvitime“ jis bando nupiešti saulės užtemimą), taurios muzikos poveikis („Aukštyn besistiebiančioje žolėje“ užburia pirmą kartą girdimas Mocarto „Rekviem“). Tai nuspėjama netgi vaizduojant pasąmonės „tamsą“ – dažnų novelėse sapnų, vizijų pagrindą sudaro protagonisto matyti įvaizdžiai, simboliai iš A. Tarkovskio, F. Felinio kino filmų, iš skaitytų japonų rašytojų kūrinių.
P. Venclovas į introspekcinę protagonisto savianalizę sugeba meistriškai įjungti ne tik kultūrinius intertekstus, bet ir epiškus, socialinius tikrovės metmenis; šitoji skirtingų pasakojimo dėmenų stilistinė sankaba yra subtili, plastiškai grakšti. Ji daug sako ir apie autoriaus pasaulėžiūrą –­ kad individualios biografijos nytis sugebama regėti ne padrikai išmėtytas, bet įaustas į tautos likimą. Gal šita atspara ir padėjo įveikti vaikystėje patirtas traumas, vėliau persekiojusias širdies ligas. Todėl teigti, kad P. Venclovui pavyko įvykdyti savo kompozicinį sumanymą – pradėti ir baigti romaną pagrindine mintim apie tamsą, nebūtį („instinktyvų veržimąsi iš pasąmoninės būsenos, iš nesuvokimo ir klaiko, iš tamsos, kad vėl kada nors, po daugelio metų, panirtum į tamsą“), galima tiktai iš dalies. Tokiai išvadai prieštarautų Epilogas, kuriame ryškiai brėžiama kylanti kreivė nuo pesimistiškų, siurrealistiškai „juodų“ vaizduotės reginių ir minčių apie beprasmybę, išnykimą iki mažoriškai šviesių, giedrų pamąstymų apie gyvenimo prasmę, tikėjimą. Pasakotojas, dvasinės krizės metu norėjęs, kad po jo mirties pasaulį ištiktų Apokalipsė, vėliau įsisąmonina kitokią, optimistiškesnę, žmogaus buvimo prasmę. O Epilogo gale cituojamam japonų poeto Riokano eilėraščiui „Kas liks po manęs?/ Žiedai – pavasarį, / gegutė – kalnuose, / rudenį – klevo lapai raudoni“ ir pasakotojo išvadai „Nieko turbūt ir neįmanoma daugiau palikti – tik tai, kas buvo gražaus prieš tave, ką radai, čia atėjęs, kuo džiaugeisi ir dėl ko sielvartavai... Argi ne puiku, kad, mums išėjus, niekas labai nesikeičia?“, norisi tvirtai pritarti.
Šis ir ankstesnis romanas apie lietuvių rezistenciją pokariu „Kartybių taurė iki dugno“ – du tartum skirtingi Petro Venclovo kūriniai, bet genetiškai artimi, susiję tuo pačiu autoriaus rūpesčiu, išsakytu autobiografinio romano prologo pabaigoje: „Tačiau neapsirikime: kad ir kada gimtų žmogus, visada tenka rinktis –­ su kuo ir prieš ką jis: ir dar nežinia, kam gimsta mūsų vaikai ir vaikaičiai – laisvei, teisybei, nerūpestingumui? O gal tamsai ir prievartai, nusivylimui ir netikėjimui, savęs ir savo valstybės pažeminimui, paniekinimui, išsižadėjimui? Juk dar antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopuolių.“

Draugai