Janonė I. J. TANDEMAS. BENDRAUKIM SIELOM, MYLIMASAI. – Vilnius: Versus aureus, 2012.

Pastaruoju metu savo gyvenimus suskatę aprašinėti prozininkai, poetai, netgi literatūros mokslininkai Inezai Juzefai Janonei gali pavydėti sugebėjimo dar neilgą biografiją pakreipti vis kitu vaizdavimo kampu. Lemtingą įtaką Inezos Janonės autobiografinės kūrybos raidai turėjo jos vyro prozininko, vertėjo ir žurnalisto Jurgio Buitkaus mirtis turistinėje kelionėje po Egiptą 2007-ųjų balandį (mirė jodamas ant asilo sustojus širdžiai, žmonos akivaizdoje). Tragiškai egzotiška vyro mirtis tapo ir skausmo, ir kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. I. Janonė nutarė pa­rodyti visą J. Buitkaus kūrybinį palikimą (gyvam esant, 1972-aisiais, teišleista viena jo prozos knyga „Pavasarį gimęs“, už kurią buvo priimtas į Rašytojų sąjungą), atskleisti jo sąlyginio tylėjimo objektyvias ir subjektyvias priežastis, paro­dyti asmenybės dramą, jos moralinę kainą. Prie vyro –­ literatūrinio bendrakeleivio, draugo, mylimojo – likimo I. Janonė atsisuka jau bene trečiojoje pastarojo meto savo prozos knygoje. Ir atsisuka labai savotiškai. O tokiam „viražui“ standartinis autobiografijų rašymas netinka, Ineza Janonė ieško savojo, taip atrasdama dvigubo gyvenimo originalaus užrašymo būdą, ir, manytume, sėkmingai.
Jau „Galudaržės krunėje“ (2011) išryškėjo I. Janonės autobiografinio rašymo stiliaus savitumas. Ši knyga – tai pačios I. Janonės beletrizuota autobiografija, kurios paskutinysis skyrius atiduotas išimtinai tik prisiminimams apie savo „vienintelį“ (t. y. vyrą Jurgį Buitkų), su kuriuo ji gyveno Žaslių miestelyje. Įtaigūs tie prisiminimai –­ ir poetiniu stiliumi, ir atvirumu, visada korektiškai išlaviruojančiu pačiose intymiausiose vietose, ir svariomis mintimis apie kūrybą, jos prasmę. Skaitytojai įtraukiami į ne taip dažnai autobiografinėse knygose pasitaikančio rašytojų tandemo – žmonos ir vyro – literatūrinio likimo, talento mįslių, kūrybos prasmės, draugystės, meilės, šeimos, ištikimybės, pagaliau – mirties apmąstymus. Atrodytų, skirtingo pobūdžio medžiaga (objektyvūs faktai, lyriniai jausmai, refleksijos), išsirutulioja į originalų sintetinį (pasakyčiau, „inezišką“) eseistinį stilių. Proziniai sakiniai ima ritmiškai banguoti, panešdami ir objektyvų informacinį krūvį, ir vidinę sielos įtampą. Pasakotojos balsas ir naratyvinis laikas šakojasi sinchroniškai – dabartis gula ant praeities klodo, susipina, bendra veiksmo slinktis nukreipiama į reliatyvią ateitį...
Naujoji knyga „Tandemas: bendraukim sielom, mylimasai“ skirta I. Janonės ir J. Buitkaus (1937–2007)  literatūrinio kelio bei kūrybos vertės apmąstymams.  Knygoje daug (net per gausu) J. Buitkaus nespausdintų kūrinių fragmentų, dienoraščių ištraukų. Laiškų skyrius galėtų būti glaustesnis; kartojasi aprašymai (jau buvę kitose I. Janonės knygose) apie Žaslių miestelio senovę. Tačiau kruopščiai pasirausta ano meto laikraščiuose, žurnaluose, –­ skaitome Inezos ir Jurgio korespondenciją su redakcijomis, į kurias buvo siunčiami jų kūriniai. Medžiaga dokumentuota, kai kas perfotografuota (pavyzdžiui, Eugenijaus Matuzevičiaus, tuomet dirbusio „Literatūroje ir mene“, laiškai-atsakymai).  
Mane, recenzentą, šiuo atveju mažiau domina faktologija ar šio šeiminio tandemo laboratorija, o kūrybinės psichologijos dalykai, kurie gvildenami V. Girdzijausko, R. Šerelytės, S. Abromavičiaus tekstuose apie J. Buitkaus talentą ir jo sąlyginį nutilimą. Įdomus tuo atžvilgiu ir pačios I. Janonės tekstas „Bartlebio sindromas“, ir J. Buitkaus užrašai. Tačiau stiprioji I. Janonės pusė – ne tekstologija bei faktologija, o sugebėjimas, kaip buvo minėta, savo biografiją pakreipti originaliu kampu, skaityti ją ne paraidžiui, o ieškant giliųjų egzistencinių slėpinių.     
Ir I. Janonės knygų redaktorė Ona Gudžiūnienė, ir kiti vertinusieji yra atkreipę dėmesį į savotišką autorės ritminės-poetinės prozos stilistinį hibridą. Nors I. Janonė debiutavo prozos knyga (1978), tačiau nuo pat jaunumės rašė eilėraščius. Iki šiol pasirodė penkios poezijos knygos. Rinkdamasi „prozinius“ objektus bei temas, ji tarsi pasiskolina iš poezijos reikalingų priemonių, nevengdama ir autentiškų posmų. Knygų „Galudaržės krunė“ ir „Tandemas“ skyriai bei epizodai, kuriuose I. Janonė empatiškai giliai ir sinchroniškai rašo apie „tandemą“ – savo ir vyro kūrybinės laboratorijos subtilybes, estetinius skonius, principus, idealus, ginčus, jųdviejų santuokines / intymiąsias peripetijas – byloja, kad ši autorė yra visai arti prozos, kurią kadaise buvome pakrikštiję „artistine“, „autotematine“. Ėmusis šios užduoties (romano ar apysakos), I. Janonė neabejotinai ją įveiktų, nieko nemėgdžiodama ir nekartodama, nes jau turi organiškai susiformavusį poetinės bei psichologinės prozos stilių.

*
Norisi išskirti dar vieną „Tandemo“ bruožą, nedažnai sutinkamą autobiografinėse knygose, – tai savikritiškumas ir pastangos išsiaiškinti objektyvią tiesą. Pasakodama apie savo literatūrinio kelio pradžią, pirmąją apsakymų knygą „Veidas“ (1978), o vėliau ir kitas, I. Janonė eksponuoja „Vagos“ leidyklos vidinių ir periodikoje išspausdintų recenzijų „išklotinę“, nieko nenuslėpdama, nekoreguodama, nepabūgdama įdėti net tų atsiliepimų, kurie yra „kiaurai“ neigiami... Tarp jų – ir mano recenzija iš „Komjaunimo tiesos“. Tuomet atkreipiau dėmesį tik į „Veido“ apsakymų tematikos kameriškumą ir pilietiškesnės pozicijos stygių, palikęs nuošaly debiutantės meninį mąstymą, besiformuojančio stiliaus branduolį (ką padarė kiti rašiusieji Juozas Baltušis, Jonas Mikelinskas, Raimondas Kašauskas, Aleksandras Krasnovas). Beje, apibendrinimus dariau tik pagal poros apsakymų sukeltą įspūdį – tokia kritika ir tuomet, ir dabar vadintina šališka.     
Atsidūrusi ant kritikos „ašmenų“, I. Janonė neliko viena; ją labiausiai suprato ir palaikė šeiminio-literatūrinio tandemo partneris, vyras J. Buitkus. Nutilęs kaip grožinės prozos kūrėjas (leidybos prasme), jis netylėjo kitur – rašė apybraižas, straipsnius, recenzijas, intensyviai mąstė apie talento mįsles, apie kūrybos prasmę, reikalingumą. Ne viena svaria jo mintimi apie meną, literatūrą I. Janonė remiasi šioje knygoje. Ji pasitelkia jį į pagalbą – į „tandemą“ – ir norėdama išsiaiškinti idėjos, temos, pozicijos santykį su meniškumu, stiliaus savitumu. Ir be išlygų pritaria J. Buitkaus kadaise išsakytai minčiai: „Susitelkimas ties idėjiniu turiniu – skaudus ir žalingas nesusipratimas...“  O polemizuodama su panašiai maniusiaisiais, tvirtai ginasi: „Pilietiškesnės pozicijos man nesiūlykit, tuščiai liežuviu blazgint nesiruošiu!.. Nes juk naivu vardan pozicijos pilietiškesnės atsisakyti kameriškos miegamųjų aplinkos, ir ką pasieksi tuo, ir ką laimėsi? Nebent po nosimi špygą, nes miegamojo aplinka sukūrė ne bet ką – Gončiarovo Oblomovą...“
Visiškai kitaip nei J. Buitkaus susiklostė I. J. Janonės (g. 1940) literatūrinis likimas –­ ilgas kelias į pirmąją knygą, vėlyvas debiutas, uždelstas atėjimas į Rašytojų sąjungą. Tačiau šiuo metu jos kraitelėje jau dvylika įvairiažanrių knygų. Suprantama, ne kiekybė lemia kūrybos kokybę. Svarbiau už kiekybę yra knygų meninė vertė, jų temų originalumas. Tai, ką pastaruoju metu daro ši autorė – savitai apmąsto savo ir vyro J. Buitkaus gyvenimus, literatūrinius kelius, kūrybos psichologiją – yra gana nauja mūsų autobiografinėje prozoje. Džiugu, kad I. Janonė įveikė debiutinio meto prieštaringas literatūrines aplinkybes, nugalėjo vėlesnio asmeninio gyvenimo negandas ir neprarado tikėjimo savo talentu: „Svarbiausia giedoti savo giesmę, kurią Dievulis tau iš prigimties paskyrė, su juo nepasiginčysi.“