Gegužės 25 d. vyko „Poezijos pavasario“ tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija tema „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“. Spausdiname poetės, vertėjos Alicijos Rybalko (Lietuva, Vokietija) ir poeto, vertėjo, publicisto Vytauto Rubavičiaus pranešimus.

Būdama „vertėja iš pašaukimo“, pirmiausia ėmiausi versti šio pranešimo pavadinimą į gimtąją, t. y. į lenkų, kalbą. Pats sunkiausias žodis buvo „nesuvaldomumas“, neleidžiantis savęs išversti daiktavardine forma. Pabandžiau konstrukciją su būdvardžiu. Koks gi tas eilėraštis XXI amžiuje: „nieposkromiony“ ar „nieujarzmiony“? Klausimėlis ne iš lengvųjų. Pamąsčiusi nutariau, kad „ujarzmić“ reikštų tik nugalėti ir pavergti tai, kas pavojinga. Tačiau suvaldome tam, kad suvaldytieji taptų naudingi ir klusnūs. Galiausiai nusprendžiau, kad eilėraštį reikėtų suvaldyti, o ne pavergti.

Ir štai nauja problema: kam reikalingas suvaldytas eilėraštis? Kas mums iš pažeminto eilėraščio, kuris šliaužioja keliais po popierių, kad tik patiktų? „Eilėraštis – marionetė, drugelis“, – leidžiu sau pacituoti save pačią. Suvaldyti marionetę?.. Drugelį?..

Tačiau niekam nepavyks pavergti žmonių, apsiginklavusių eilėraščiu.

Aš kilusi iš Vilniaus, kur per pastaruosius 200 metų jauni žmonės stodavo akis į akį su priešo smurtu, apsiginklavę tik dainomis ir eilėraščiais, o kalėjimo mūrai girdėjo ne tik aimanas ir keiksmus, bet ir poetines improvizacijas. Tame pačiame Vilniuje svetimos valstybės gubernatorius, važiuodamas karietoje, buvo užpultas... poezijos knygele, kurią sviedė jauna ir nekantri ranka. Knygelė ne bomba, bet puikus simbolis. Kai netenku drąsos gyvenimo akivaizdoje, prisimenu šį pasikėsinimą ir tuojau aukštyn pakeliu galvą.

Bet juk man reikia kalbėti apie XXI amžių. Sunku paneigti, kad poezija, bent Europoje, užima gynybines pozicijas. Poetai netenka vertės tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Kreipinys „gerbiamas poete“, toks populiarus Lietuvoje, Lenkijoje nuskambėtų mažų mažiausiai kurioziškai, o Vokietijoje jis neįsivaizduojamas – ten net apibrėžimas „Poet“, „Dichter“ mielai paverčiamas neutraliuoju „Autor, Autorin“.

Vladimiras Majakovskis kadaise tvirtino, jog eilėraštis rašomas, kad išspręstų tam tikras problemas. Matyt, tai reiškia, jog turime vis mažiau prob­lemų, kurias išspręstume eilėraščiu. O tai juk visai neblogai. Demokratija sukuria daugybę kitų priemonių ar pusiau priemonių, pseudovadovėlių „Kaip gyventi kuo maloniausiai“, jų autoriai perima poetų darbą dvasingumo srityje. Specializuoti centrai ir psichoterapeutai išsprendžia likusią dalį problemų. Prisiminkime ir visuotinį Europos visuomenių senėjimą – kur jau ten seniams spurdėti kaip plaštakėms, kur jau ten jiems svaidyti poezijos tomelius į gubernatorių...

Dabar papasakosiu kai ką dūšiai paguosti. Prieš porą metų gegužę teko apsilankyti dviejuose poezijos renginiuose, kurie vyko atskirai vienas nuo kito mano vokiškajame mieste Miunsteryje. Abu gali džiaugtis ilgu gyvavimu, abu savotiškai svarbūs. Sceną poetams pasiūlė Miesto teatras, žinoma, ne už dyka. Pamaniau, poezija tikriausiai daug gerbėjų neturės, todėl atsiradau prie kasos likus porai dienų iki pirmojo renginio ir paprašiau bilietų į abu. Moteriškė kasos langelyje nutaisė liūdną veidą: bilietai į „Poetry Slam“ finalo vakarą jau seniai išparduoti, liko tik du rezervuoti ir kol kas neatsiimti. Dėl jų turėjau apsilankyti kasoje kitą dieną. Taip man pavyko PAKLIŪTI Į POEZIJOS RENGINĮ – čia rašau didžiosiomis raidėmis visai sąmoningai ir tyčia. O bilietus į „Lyriktreffen“ gavau nesunkiai, galėjau net pasirinkti dieną. Pasirinkau penktadienį, kadangi tuomet turėjo pasirodyti įdomus jaunas lenkų poetas Tadeuszas Dąbrowskis.

Po šios ilgokos įžangos greita atomazga – autentiškas gyvas poezijos srautas Vokietijoje vienareikšmiškai teka slemo linkme. Didžioji teatro salė – 800 vietų – buvo pilna jaunimo, mudu su vyru priklausėme jau senukų kategorijai. Dalyvavo dešimt vyrukų ir dvi merginos. Kiekvienam buvo skiriama po septynias minutes. Pasipylė žodžių ir rimų fajerverkai, dažnai prasmingų ir sąmojingų, kartais vulgarių, iš atminties, ne iš lapelio. Puiki dikcija, geras tempas, tikra poezijos fiesta, o dar ir aistringa žiūrovų reakcija – ko daugiau galėtum pageidauti. Kas iš to, kad surašyti tekstai popieriuje tikriausiai pavirs į beformę ir nevirškinamą masę. Poezija vyko čia ir dabar, Didžioji Dama buvo kartu su mumis ir nuoširdžiai linksminosi.

Antrasis literatūros vakaras – pirmojo priešingybė: maža salė, užpildyta trim ketvirtadaliais, egzaltuotos vyresnio amžiaus poniutės, garbūs ponai, pakylėto Meno (būtinai didžiąja raide!) virškinimo atmosfera. Prieš pertrauką pasirodė dvi poetės ir vienas poetas. Pastarajam priklauso viena puiki eilutė, kurią iki šiol atsimenu: „Eisime pasivaikščioti, kol mane pamilsi.“ Gaila, kad pasivaikščiojimas per ilgai užtruko: poetas ėjo su mylimąja jūros pakrantėmis, kol priėjo Jenisiejaus žiotis ir susidūrė su poliarine meška, o aš tuo metu jau spėjau pamiršti susižavėjimą dėl sklandžios pradžios. Apie poetes ir jų kūrybą geriau patylėsiu, nors tai buvo jaunos, gražios ir didžiai išsilavinusios merginos.

Atleisk, Tadeuszai. Atleisk, Dąbrows­ki. Kaip apmaudu, kad Tavo pasirodymas buvo suplanuotas antroje vakaro dalyje. Tikrai buvai geriausias, bet mudu – mažadvasiai – pasinaudojome pertrauka ir patraukėme namučių link. Mūsų nuobodulys augo sulig kiekviena minute, kol tapo nebeįveikiamas. Didžiosios Damos vieta liko tuščia.

O mums vis dėlto reikia tavęs, Eilėrašti. Kartais tavo formos keistos, todėl sunku tave atpažinti ir pamilti. Pasilik nevaldomas, nepavergtas, nenugalėtas. Tiktai toks esi reikalingas mūsų apspangusiai, permaitintai, nuolankiai žmogiškai sielai.