Merton T. SEPTYNAUKŠTIS KALNAS. Iš anglų kalbos vertė R. Drazdauskienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.

Dekar Paul R. THOMAS MERTON: TWENTIETH-CENTURY WISDOM FOR TWENTY FIRST-CENTURY LIVING. – Eugene, Oregon: Cascade Books, 2011.

Prieš keliolika metų, spėju, 1993 ar 1994, man paskambino nepažįstamas žmogus, patikinęs, kad lankydamasis Paryžiuje pietavo su garsiu kontrkultūros veikėju amerikiečių Jimu Haynesu, kuris anuomet dėstė medijų ir seksualinės politikos kursus po 1968-ųjų studentų revoliucijos įsteigtame VIII Pary­žiaus universitete; esą šis sužinojęs apie jo planuojamą kelionę į Lietuvą, paakino būtinai susisiekti su šių eilučių autoriumi. Po kelių J. Hayneso viešnagių Lietuvoje –­ tuo metu jis rengė Baltijos šalims skirtą itin neįprastą savo serijos people to people kelionių vadovą –­ panašių skambučių sulaukdavau nemažai, tad nė mažumėlės nenustebau. Netrukus gurmaniškai užkandžiavome bene prabangiausioje posovietinio Vilniaus „viešojo maitinimo įmonėje" – „Stiklių" restorane ir šnekučiavomės apie gausybę pašnekovą –­ pus­amžį, ką tik į pensiją išėjusį pasiturintį kanadietį – dominusių dalykų. Kiek pamenu, jis tvirtino atvykęs į Lietuvą teikti nemokamų konsultacijų planuojamam statyti naftos jūrų terminalui – mat buvo šios srities ekspertas, ne vienerius metus dirbęs gerai apmokamą tokio pobūdžio darbą naftos ištekliais pertekusiose Artimųjų Rytų regiono šalyse, todėl galėjęs leisti sau pasiūlyti labdaringas paslaugas priklausomybės jungo nusikračiusiai jaunai pokomunistinei valstybei. Tiesa, kiek vėliau teko išgirsti, kad tos konsultacijos vis dėlto nebuvo visiškai labdaringos –­ mat viešbučio ir maisto sąskaitas kanadietis ekspertas labai nesivaržydamas ir savęs neribodamas siųsdavo jį pasikvietusiai valstybės institucijai, tačiau šio rašinio kontekste šis temos vingis nėra labai svarbus. Svarbiau tai, kad kanadietis pasipasakojo esąs didelis Thomo Mertono gerbėjas ir netgi priklausęs jo rašytinį palikimą puoselėjančiai tarptautinei draugijai. Man įteiktoje vizitinėje kortelėje puikavosi ir neįprastas įrašas –­ the lover of life (angl. gyvenimą mylintis). Nors to gyvenimą mylinčio kanadiečio daugiau nebesutikau –­ veikiausiai jis po kurio laiko išvyko teikti neatlygintinų paslaugų kitoms savo ekonomikos pagrindus kuriančioms jaunoms ir nepatyrusioms valstybėms, tačiau anuomet man negirdėto rašytojo ir vienuolio Th. Mertono vardas įsirėžė giliai į pasąmonę ir progai pasitaikius įsikniaubiau į pirmą pasitaikiusią jo knygą. Toji knyga ir buvo „Septynaukštis kalnas", man atvėręs turtingą asketiško trapistų vienuolio dvasinį pasaulį. Patyręs Th. Mertono pasakojimo įtaigą, godžiai kibau ir į kitas jo knygas. Didelei mano nuostabai, mūsų bibliotekų fonduose jų buvo ne taip jau mažai. Paskui esė apie šio žmogaus gyvenimo vingius, pavadintą ,,Atsiskyrėlis, pasirinkęs pasaulį", įtraukiau į savo eseistikos rinkinį¹, vėliau „Literatūroje ir mene" paskelbiau pastabas palydėdamas pirmąjį lietuvių kalba pasirodžiusį šio autoriaus veikalą. Tą rašinį po keleto mėnesių perspausdino ir Niujorke leidžiamas išeivijos periodinis leidinys „Darbininkas".
Daugelis Th. Mertono skaitytojų pažintį su juo pradeda nuo „Septynaukščio kalno", kaip kadaise pasielgiau ir pats. Tačiau iki jo lietuviškai pasirodė įvairaus pobūdžio ir apimties veikalų, daugiausia skirtų krikščioniškai maldai ir apmąstymams („Gyvenimas ir šventumas", „Mintys vienumoje", „Kontempliatyvioji malda", „Nė vienas žmogus nėra sala" ir kt.). Tai – tik kūrybos ledkalnio viršūnė. Lietuvių skaitytojui iki šiol nėra pažįstama poetinė Th. Mertono kūryba (penkiolika autoriaus išleistų ir post mortem parengtų jo poezijos rinkinių), teologiniai ir vienuolystės tradicijoms skirti veikalai, biblinės ir liturginės tematikos eseistika, didžioji dalis autobiografinio pobūdžio knygų ir žurnalų (pristatydamas ,,Septynaukštį kalną" Vilniaus knygų mugėje kunigas J. Sasnauskas ragino pasidomėti būtent šio žanro raštais), esė, skirtos budizmui, kitoms Rytų religijoms ir jų dvasiniam mokymui, pluoštas pasaulietinių publicistikos rinkinių, kuriose nagrinėjami taikos, nesmurtingumo, branduolinio susinaikinimo grėsmės, nusiginklavimo, kiti iki šiol svarbos nepraradę klausimai, laiškai (jų pagrindu išleistos knygos šiandien sudaro bent dvylika tomų), galiausiai bene vienintelis išlikęs prozos kūrinys („Mano ginčas su gestapu")...
„Katalikų pasaulio leidiniai" Th. Mertono kūrinius leidžia jau daugiau nei dešimtmetį, o naujausias vertimas suteikia galimybę susipažinti su veikalu, kuris padarė nemenką įtaką krikščioniškosios išpažintinės literatūros tradicijai.
„Septynaukštį kalną" Th. Mertonas parašė atsiskyręs nuo pasaulietinio gyvenimo Getsemanės trapistų vienuolyne Kentukio valstijoje, kuris, beje, laikomas seniausia iki šiol veikiančia monastine institucija Šiaurės Amerikoje.
Keletas biografinio pobūdžio pastabų². Trapistų vienuolyne būsimas „Septynaukščio kalno" autorius surado savo vietą po ilgų ir skausmingų klaidžiojimų, dvasinės sumaišties ir nesėkmingų bandymų įveikti gyvenimo slenksčius kitais būdais, be to – atstumtas pranciškonų, su kuriais tikėjosi susieti vienuolišką kelią (šio ordino nuodėmklausiui jaunuolį per išpažintį apėmęs emocijų antplūdis pasirodė esąs nesubrendimo vienuolystei požymis). Į JAV Th. Mertonas persikraustė iš Europos, nutraukęs studijas snobiška atmosfera persisunkusiame Kembridžo universitete. Jas pratęsė vienoje demokratiškiausių to meto aukštųjų mokyklų – Niujorko Kolumbijos universitete, kurį baigęs keletą metų dėstė kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. „Septynaukščiame kalne" Th. Mertonas apžvelgia šį audringą, bohemišką savo gyvenimo tarpsnį, kuriame netrūko svaigalų ir linksmybių, o taip pat prasiveržė aistra literatūrinei kūrybai ir vis stiprėjantis religinis jausmas, skatinęs įveikti gaivališką prigimtį ir rinktis gyvenimą ne sau, o kitiems. Šis pasirinkimas Th. Mertoną buvo kuriam laikui atvedęs į „tamsos gelmes" –­ juodąjį Harlemą, kur jis talkino rusų emigrantės baronienės de Hueck įsteigtuose krikščioniškuose neturtėlių globos namuose (ji pati, ištrūkusi iš bolševizmo kvaitulio apimtos šalies, buvo išgyvenusi daug pažeminimų ir vargo), tačiau netruko suvokti, kad tai – ne jo gyvenimo kelias. Jautriai ir subtiliai, pasitelkęs Biblijos ir kitų religinių tekstų išmintį, „Septynaukščiame kalne" rašytojas pasakoja apie savo dvasinį brendimą. Pavyzdžiui, jis kaip ir kadaise didysis indų tautos mokytojas Gandhis sąmoningai apsisprendė rinktis nesmurtinę laikyseną netgi pačių didžiausių išbandymų ir kataklizmų akivaizdoje. Gyvendamas ir dirbdamas Pietų Afrikoje būrų karo metu Gandhis stojo į medicinos tarnybą ir gelbėjo sužeistuosius, Th. Mertono apsisprendimas buvo panašus: atsisakęs dalyvauti kariniuose veiksmuose per Antrąjį pasaulinį karą, jis rinkosi tarnystę medicinos daliniuose. Savo apsisprendimą Th. Mertonas paaiškina su giliai tikinčiam žmogui būdingu tiesumu: „Dievas man suteikta savo šviesa ir malone paprašė parodyti, kokia mano pozicija aklo ydingumo pagautos vyriausybės, kariuomenių ir šio pasaulio valstybių veiksmų atžvilgiu. Jis manęs neprašė teisti visas pasaulio tautas, išryškinti visus už jų veiksmų slypinčius moralinius bei politinius motyvus. Jis nereikalavo, kad aš priimčiau kritišką sprendimą, apibrėždamas visų karo dalyvių nekaltumą ir kaltę. Jis manęs prašė apsispręsti, o tai prilygo mano, kaip individo ir Jo mistinio kūno dalies, veiksmui, nulemtam meilės Jo tiesai, Jo gerumui, Jo artimo meilei, Jo Evangelijai" (p. 419). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad Th. Mertonui atlikti tokio pobūdžio priedermę nebuvo lemta: dėl prastos sveikatos jis buvo pripažintas netinkamu bet kokiai tarnybai.
Th. Mertono tekstą galima skaityti įvairiais rakursais. Knygos paantraštė „tikėjimo autobiografija" skeptišką skaitytoją gali priversti manyti, kad tai neva nuobodūs egocentriški ir ezoteriški krikščionybę atradusiojo išvedžiojimai, skirti vien katalikų adeptams, bet toks nusiteikimas būtų perdėm klaidingas. Net ir nejaučiantis gilesnių simpatijų Romos katalikų tikėjimui, Th. Mertono knygą, mano nuomone, ne tik gali, bet ir turėtų perskaityti – tai be galo gilus ir jautrus liudijimas, leidžiantis perprasti daugelį praėjusio amžiaus istorijos kontekstų. Ne paslaptis, kad kairuoliškomis idėjomis, kaip ir pačia komunizmo iliuzija, buvo persiėmę daugelis Vakarų pasaulio žmonių ir didžių protų, net ir tų, kurie nejautė simpatijų sovietiniam narvui; universitetuose knibždėte knibždėjo individų ir organizacijų, nuoširdžiausiai tikėjusių neišvengiama komunizmo idėjos pergale. Th. Mertonas, kaip ir „demokratiniam socializmui" kurį laiką simpatizavęs G. Orwellas, vėliau tapęs vienu įžvalgiausių totalitarizmo kritikų, žavėjosi patraukliomis kairiojo sparno idėjomis – autobiografinėje knygoje jis aptaria jų poveikį jauno žmogaus formavimuisi. „Septynaukščiame kalne" esama ir nemažai medžiagos apie Anglijos ir JAV universitetų studentų ir jų bendruomenių gyvenimą, literatūrinius sambūrius, literatūros periodinių leidinių aplinką ir kt.
Būtina pabrėžti, kad ,,Septynaukštis kalnas" priklauso ankstyvojo Th. Mertono plunksnai. Tai sakydamas turiu galvoje, kad nepaisant puikaus pasakojimo stiliaus, kurį sklandžiai perteikė patyrusi vertėja R. Drazdauskienė, ir autentiško liudijimo apie tam tikrą jaunystės ir kūrybinės brandos etapą, ir – bene svarbiausia –­­ tikėjimo jausmo prabudimą ir esmingiausią gyvenimo posūkį, joje terasime būsimų Th. Mertono interesų užuomazgas. Galbūt tai ir turėjo galvoje kunigas J. Sasnauskas, sakęs, kad gerokai didesnę vertę turi Th. Mertono žurnalai, kita vertus, sunku nuginčyti, kad ši autobiografinė knyga sulaukė daugiausia skaitytojų ir besidomintiesiems krikščioniškojo tikėjimo tematika padarė didesnį poveikį nei daugelis vėlesnių, gilesnių ir skvarbesnių jo tekstų. Ši pastaba neturėtų būti suprasta tarsi akinimas atlaidžiai žvelgti į „Septynaukštį kalną" kaip į jaunatvišką, nepamatuotu entuziazmu ir paviršutiniškais atradimais pasižyminčią knygą. Th. Mertono „tikėjimo autobiografija" – tai subrendusio žmogaus ir rašytojo kūrinys, pelnytai vadinamas savojo žanro klasika (Williamas H. Shannonas).
Norintiesiems išsamiau pažinti vėlyvesnį Th. Mertoną, vertėtų skaityti vieną naujausių jo mąstymo ir kūrybos interpretacijai skirtų veikalų – puikią ilgamečio jo tyrinėtojo Paulo R. Dekaro monografiją. Nors gyvenęs palyginti trumpai –­ mirė nuo atsitiktinio elektros nuolydžio lankydamasis Bankoke, sulaukęs vos penkiasdešimt trejų metų – Th. Mertonas paliko gausybę didesnės ir mažesnės apimties veikalų (jų priskaičiuojama per septyniasdešimt). Vis atrandama ir iki šiol neskelbtų arba tik garso įrašuose išlikusių jo tekstų. Svarbu neišleisti iš akių ir ,,rytietiškojo" Th. Mertono interesų lauko. Trapistų vienuolis, gyvendamas Getsemanėje, praktikavo jogą, studijavo dzeną ir sufizmo šaltinius. Susirašinėjo ir buvo susitikęs su Vakaruose labiausiai žinomu dzeno meistru japonų budistu Daisetzu Teitaro Suzukiu (1870–1966), kuris jį laikė savo geriausiu mokiniu Jungtinėse Valstijose. Th. Mertono dėka Getsemanės vienuolynas kuriam laikui buvo tapęs Rytų ir Vakarų religijų dialogo centru. Plėtodamas šį dialogą, trapistų vienuolis 1968 metams baigiantis išsiruošė į, kaip paaiškėjo, paskutiniąją kelionę Indijoje (kelionės tikslas buvo dalyvauti kito katalikų intelektualo Jeano Leclerque'o surengtame simpoziume tęsti tarpreliginius dialogus); aplankė ten rezidavusį Tenziną Gayatso, Vakaruose žinomą kaip XIV Dalai Lamą. Neseniai viename iš savo rašinių Dalai Lama itin šiltai prisiminė šį svarbų, nors ir prieš daugelį metų vykusį šių dvie­jų didžiųjų pasaulio religijų atstovų susitikimą, kurio metu buvo žengtas svarbus ir prasmingas žingsnis skirtingų tikėjimų tarpusavio supratimo stiprinimo kryptimi. Paulas R. Dekaras primena, kad Šri Lankoje grožėdamasis gulinčio, sėdinčio ir stovinčio Budos statulomis Th. Mertonas, jo paties žodžiais tariant, patyrė „palengvėjimo ir dėkingumo antplūdį". Tiesa, šių liudijimų tenka ieškoti kitose vienuolio knygose, užvertus „Septynaukščio kalno" puslapius.
Th. Mertono autobiografijos pratarmėje jos leidėjas ir jo studijų laikų draugas Robertas Giroux pastebi, kad neįtikėtiną knygos populiarumą lėmė jos pasirodymas tinkamu laiku, kai JAV (ir visas Vakarų pasaulis) išgyveno „didžiausią iliuzijų praradimo laikotarpį" (p. 14). Nežinau, kaip klostysis lietuviškojo leidimo reikalai, bet nė kiek neabejoju, kad ji visiškai kitame kontekste pasirodo savaip „tinkamu laiku". Prabėgus dviem laisvės dešimtmečiams, neretai juntame nusivylimą įveikto kelio atkarpa, pasidygėjimą politinių klanų ir sambūrių savanaudiškumu, bejėgiškumą, išsekimą ir neveiklumą demonstruojančiais politikos lyderiais bei kartų neišsipildžiusių lūkesčių skonį. Norėčiau viltis, kad žmonėms, pasiilgusiems žodžio ir veiksmo sąveikų, Th. Mertono autobiografinė knyga įkvėps taip reikalingą tikėjimą ateitimi.

¹ Samalavičius A. XX AMŽIAUS VIZIONIERIAI. – Vilnius: Tyto alba, 1997, p. 91–106.
² Th. Mertono raštų sklaida ir jo kūrybos tyrimais JAV rūpinasi Thomo Mertono Tarptautinė draugija (International Thomas Merton Society). Kentukio valstijoje Luisvilyje veikia Thomo Mertono institutas (Thomas Merton Institute for Contemplative Living), be kita ko, sudarantis galimybes lankytojams kontempliuoti Getsemanės vienuolyno prieigose. Keliose Europos šalyse gyvuoja jo minties sklaidai skirti periodiniai leidiniai. Jo asmenybei atskleisti skirti ir trys nemenko populiarumo sulaukę filmai.