Nusprendžiau pagaliau perskaityt Giuseppe’s Tomasi’o di Lampedusos „Leopardą“ ir atiduoti duoklę tai literatūriškai salai (sakoma, siciliečių rašytojų svoris italų literatūroje prilygsta airių įtakai anglakalbėje). Paėmiau lietuviškąjį vertimą ir įstrigau pačioj pradžioj, gal kokiam devintam puslapy. Tekstas buvo taip suveltas, kad niekaip negalėjau suprast, apie kokius plaukus ten kalbama, matyti, kad redaktoriaus nebuvo nė prisiliesta. Turėjau po ranka vertimą į čekų kalbą, jį be trikdžių ir perskaičiau. Skaitant vis iškildavo vaizdai iš Luchino Visconti filmo, o Claudios Cardinale’s ir Alaino Delono personažai, aišku, gerokai stelbė aprašytuosius, tačiau ir tekstas nenuvylė. Štai kad ir tokia sentencija iš baigiamųjų knygos pasažų: amžina meilė trunka dvejus metus. Ir tai parašyta gerokai anksčiau už Frédéricą Beigbeder... Tiesa, čekiškai romanas vadinos „Gepardas“. Ginčas dėl „il gattopardo“ toksai gilus ir paliečia tiek daug kačių šeimos atstovų, kad pasitenkinau paprasčiausiu variantu: esą vienoje iš Sicilijos tarmių tai ir reiškia leopardą.

Gal svarbesni tokie šio vertimo prierašai: pirminį rankraštį autorius sunaikino. Pirmasis knygos leidimas parengtas pagal mašinraštį 1956 m. birželį. 1957 m. pradžioje, prieš pat mirtį, jis ranka viską perrašė ir paliko įsūniui. Maždaug po 10 metų profesorius Carlo Musceta palygino abu tekstus. Nutarta, jog esama tokių svarbių pakeitimų, kad būtina perkelti juos į būsimus leidimus, kas ir padaryta 1969-aisiais. Nei tokio, nei kitokio prierašo lietuviškame vertime nėra, bet tikiuosi, kad versta iš antrojo, autoriaus pataisyto, varianto. Reikėtų paminėti jei ir ne lietuvišką, tai bent baltišką pėdsaką: Lampedusa buvo vedęs vokietę baronaitę Alessand­rą Wolff iš Kuršo, ne kartą lankėsi jos gimtinėje – Stamerienos (vok. Stomersee) dvare, o vestuvės įvyko 1932 m. Rygoje.

*

Garsioje Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukoje Ričardas Liūtaširdis Gavelis panašus į mąslų kačių šeimos narį, sustingusį pasaloj kažkur Vilniaus džiung­lėse. Gerokai kasdieniškesnis, lengviau atpažįstamas, tiesiog linksmesnis, koks dažniausiai ir būdavo bendraudamas, jis man nuotraukoje su Raimondu Vabalu, išspausdintoje „Krantų“ žurnale, režisieriui skirtame straipsnyje. Tariuosi įžvelgiąs toje nuotraukoje dar vieną jam būdingą bruožą – atsainumą tuometiniam savo vaidmeniui.

Paėmęs į rankas jam tokio svarbaus Louis-Ferdinand’o Celine’o „Kelionės į nakties pakraštį“ vertimą į lietuvių kalbą, pasigedau jau net ne prierašo, o įvadinės teksto dalies. Tai net ne įvadas, tiesiog toks autoriaus žodis, tiktai keletas ar keliolika eilučių prieš prasidedant pagrindiniam tekstui, kuriose sakoma, koks naudingas yra keliavimas, jisai įžiebiąs vaizduotę, visa kita – tik nusivylimas ir nuovargis. Tokia ir gyvenimo kelionė į mirtį. Sakoma, kad viskas čia išgalvota, romanas yra išgalvota istorija, taip teigia Émile’is Littré, o jis niekada neklysta. Ir svarbiausia: tokia kelionė kiekvienam prieinama. Tereikia užmerkt akis.

Akivaizdu, kad visa tai tiesiogiai siejasi su romano tekstu, o užuomina apie Litt­ré žodyną – dar ir neįkyrios autoriaus ironijos pavyzdys, tad kodėl tų eilučių atsisakyta?..

*

Kartais net namai pasako daugiau. Kalba, pavyzdžiui, Arvydo Pakalkos namai. Na, gal ne taip, kaip turėtų kalbėt Emily Brontë „Vėtrų kalne“ stovintis namas: matytam filme bandyta prakalbint jį holivudiškai, o jis tik vyptelėjo. Labai iškalbingas režisieriaus Davido Lyncho gyvenamasis (?) namas, suvaidinęs reikšmingą „Prarasto greitkelio“ dalį.

Pakalkos namai ne tokie. Jie jaukesni, tiesa, ne tokie, kaip kartą mane užkalbinęs Giovanni’o Fattori’o nutapytasis, snaudžiantis ramiai Toskanoje. Ir kodėl jam ramiai nesnausti? Kas jį gali ištikt Toskanoje? Na, gal koks žemelės virpėjimas. Pakalkos namai kitokie. Jie žino, kad ramybė labai apgaulinga, kad viskas gali greitai pasikeist nebeatpažįstamai. Bet nesidrasko dėl to, nesiblaško. Gal tuo primena kiek apatiškas Williamo Faulk­nerio personažų vilas... Čia prasiskleidžia vešli pietinių valstijų augmenija ir vėl išsėlina Gavelis. Prisimenu, kaip jis pasakojo savo Druskininkų jaunystės laikais svajojęs pasisiūdint baltą kostiumą, svajojęs, kol vienam Faulknerio romane perskaitęs apie staiga praturtėjusį negrą (politkorektiško juodaodžio arba juo labiau afroamerikiečio anuomet nežinota), kuris bematant pasisiūdinęs penkis baltus kostiumus. Toks čia mano baigiamasis prisiminimas apie Faulknerio „Absalomai, Absalomai“, kurio vertimą galiu tiktai pagirti.