Kultūrinės spaudos apžvalga

2013-ųjų sausio mėnesio kultūrinės spaudos apžvalgą (prozos ir poezijos), matyt, dera pradėti nuo Dainiaus Vanago novelės „Skaitymuose“ („Literatūra ir menas“), drauge pašiepiant ir tą procesą, kurį šių eilučių autorius privalėjo atlikti, kad būtų sukurtos prielaidos atsirasti šiam tekstui. Jaunasis autorius aprašo iškalbią situaciją – permanentinius literatūros skaitymus, iš kurių išeiti klausytojai gali tik patys tapę skaitovais. Gal ir nelabai originalioje, bet įtraukiančioje novelėje atskleistas klausytojų priežiūros mechanizmas norom nenorom primena G. Orwello „1984“ arba F. Kafkos „Procesą“, ir (galbūt todėl) iš pradžių kyla įspūdis, jog autoriui ne tiek svarbu pasiprikolinti, kiek papolitikuoti (privalomai pasirenkami skaitymai apskritai gali būti suvokiami kaip demokratijos kritika), vis dėlto žvitrūs pritempimai ir manieringi perspaudimai, tarytum pasiskolinti iš J. Tumasonytės „Dirbtinės muselės“, visa dar pagražinant bjaurumo estetikos trupiniais, rodo, kad ne mažiau negu politika autoriui rūpi potencialių skaitytojų dėmesys, ir tai, tiesą sakant, įneša į kūrinį gaivaus gatvės oro.  
Tačiau Domantas Tamošaitis, kurio dienoraščio formos apsakymas „Kai nėra klausimo“, publikuojamas žurnale „Metai“, jokių reveransų skaitytojui neatlieka, jei reveransu nelaikysime intriguojančio fakto, jog tas dienoraštis rašomas XXI a. 4 dešimtmetyje, taigi artimoje ateityje. Autoriaus taikinyje – pažangi „Overseer“ sistema, pajėgianti nepriekaištingai atlikti kone visus anksčiau žmonijai tekdavusius darbus. Ji ne tik rūpinasi maisto pristatymu, švara, transportu ir kitais buitiniais reikalais, bet, pavyzdžiui, aptinka nusikaltėlius dar prieš jiems įvykdant nusikaltimą ir su jais susidoroja. Nors šiuo atveju nekyla abejonių, kad kalbama apie problemas, susijusias su viešosios / privačios erdvės santykiu, apie technologinio progreso keliamus pavojus, apsakyme vis dėlto svarbesnė abstrakti gyvenimo prasmės tema. „Overseer“ suteikus galimybę užsidaryti sapnuose, vis daugiau žmonių renkasi egzistenciją anapus ir, metropolijai ištuštėjus, protagonistas-dienoraščio autorius lieka vienui vienas. Herojaus santykis su pasauliu, kuris iš esmės jau baigėsi (nes niekas iš sapno nebesugrįš) –­ štai kas iš tikrųjų jaudina autorių.
Šio apsakymo pabaiga vėliau labai gražiai susisiejo su J. Minkevičiaus novele „Kiek kainuoja svaras ruginės duonos?“ –­­ ištuštėjusiuose vakaro laukuose svyrantį vežimą atitiesinti paskutinėm jėgom pasiryžęs senolis irgi yra atsidūręs ties pasaulio (tiesa, savo pasaulio) pabaiga, vežimui bus grąžinta pusiausvyra, tačiau toliau gyventi senoliui jėgų nebeužteks. Mokytojai („Jurgiškio mokytoja“) irgi lieka nedaug –­ už barako, kuriame ji trumpam pabus susitikusi su apsakymo pagrindiniu veikėju, jos lauks miškinių kulka. Apskritai Minkevičius demonstruoja, kad tradicinių priemonių visiškai pakanka atskleisti sudėtingiausius dalykus, o juk versdamas 59-ąjį „Metų“ puslapį šiek tiek nerimavau – tradicinę lietuviškos kaimo prozos stilistiką puoselėjantys autoriai, net ir labai iškilūs, pastaruoju metu yra pademonstravę ryžtą visiškai nesiskaityti su dabartimi, net jos nesuvokti, todėl buvo jausmas, kad ir Minkevičiaus tekstai gali pasirodyti mažų mažiausiai anachroniški. Laimei, nieko panašaus. Ankšti vaizdeliai (apsakymas – puslapio ar pusantro puslapio ilgumo) gal ir ne šedevrai, tačiau neperkrauti detalių, skaidrūs – kad pakaktų erdvės išplėtoti tą vieną vienintelį, novelės šerdį ir esmę sudarantį motyvą.
Regis, panašiais principais būtų galėjusi vadovautis ir Sara Poisson, kurios novelės „Mažas vyras“ („Šiaurės Atėnai“) šerdį taip pat sudaro vienas kuklus motyvas – veikėja traukinyje iš konduktoriaus nusiperka bilietą. Tiesą sakant, tai visai kuklus motyvas –­ jis nesufleruoja jokio tolesnio judesio, neturi inercijos (nėra nei priešistorės, nei poistorės, nei kokių kitų reikšmingų nuorodų), todėl vienintelis būdas jį plėtoti ir suteikti jam (literatūrinę) prasmę lieka kalba – kalbos resursų eksploatavimas. Be abejo, būtų galima pasveikinti Sarą, atsidūrus jai neblogai pažįstamoje teritorijoje, jei ne jausmas, kad rezultatas ne visiškai pateisino priemones – atrodo, jog būtent kalba, turėjusi sukurti novelei karkasą, panardino ją į miglas, privertė autorę filosofuoti tada, kai iš tikrųjų labiausiai norėjosi kokio nors subtilaus, iš paties personažų santykių pobūdžio išplaukiančio krustelėjimo, pastangos bandymo ar bent ryžtingos autorės valios nuoširdžiai atsakyti sau į klausimą: ką aš iš tikrųjų čia ir dabar noriu pasakyti? Tiesa, pats filosofavimas nėra savaime kritikuotina blogybė (sakykim, „Čiupinėjimo malonumo“ tekstuose tikrai pavyksta aptikti ir filosofavimo malonumą), ir jį čia taip pat būtų galima toleruoti, jei nebūtų taip intensyviai mėgaujamasi turinio stokojančiais kalbiniais pasažais, kokių būdavo pilna jaunosios Kaziliūnaitės publicistika. („Būtumėte įsitikinęs, kad vitaminingos arbatos dulkės tikrai apvaisino kažkieno nekaltą sąmonę panašiai, kaip vyro mažumas užkrėtė jūsų vidutiniškumą.“) Liūdna, kad bent keliose vietose autorė labai perspektyviai įžvelgė žodžiuose netikėtą turinį, bet tuo veik nepasinaudojo. Žinant, kad Saros galimybių ribos tikrai plačios, rezultatas (nors anaiptol nelaikyčiau jo nesėkme) sukėlė šiokį tokį nusivylimą.
Vis dėlto šis nusivylimas nė iš tolo negali lygintis su tuo, kurį patyriau perskaitęs pirmame šių metų „Nemuno“ numeryje išspausdintus Irnos Labokės tekstus. Apsakymas „Mona Liza, arba Paryžius pagal Lukreciją“ pasakoja apie šeimos kelionę po Prancūziją. Motina (pagrindinė apsakymo veikėja) nuolat ginčijasi su patarnautojais, kelneriais ir t. t., ir vis įžūliai susišluoja dukros ir vyro šiems paliekamus arbatpinigius – jų kaip tik užteks įsigyti arbatiniam šaukšteliui, vėliau tapsiančiam dukrai dingstimi pareikšti, esą jis pirktas už vogtus. Antrojo tekstelio („Arbata Dievui“) siužetas apskritai verčia suabejoti autorės sveika nuovoka (nors čia turbūt bandyta šmaikštauti) – „Nuo tos dienos, kai sugalvojau išvirti Dievui arbatos, mane tarsi kas būtų apsėdęs, neberandu sau vietos, ir tiek. <...> Žinau, Dievas nemėgsta išsišokimų, todėl neturiu prarasti saiko, negaliu persistengti nei į vieną, nei į kitą pusę“. Virti arbatą Dievui sutrukdo dešra atsiduodanti kaimynė (matyt, bandyta sustiprinti komizmo efektą), o ją išgeria grįžęs Florestanas –­ turbūt herojės vyras.
„Medinis“ stilius (tam suprasti pakanka ir vieno sakinio), šleivas humoras, didaktikos ir tariamo žaismingumo šmėkla skatina apskritai kuo greičiau užversti tą „Nemuno“ numerį – žinoma, prieš tai dar perskaičius dėl Labokės tekstų nesėkmės niekuo dėtus Violetos Šoblinskaitės Aleksos eilėraščius. Atvirai kalbant, nesu didelis šios autorės kūrybos žinovas, tačiau skaitant tekstus susidaro įspūdis, kad Violeta neleidžia sau galutinai atsiskleisti, tarytum įsivaizduodama, kad poetinė forma nepakels grubaus, netgi, pasakyčiau, vulgaroko chtoniškumo, kurį spinduliuoja jos proza. Kita vertus, ir poetines formas ji (tarsi tyčia) stengiasi konstruoti nuosaikiai minimalistines – turbūt kad mažiau būtų pagundos atvirauti, ir į publikacijas neprasprūstų kas nors grubesnio, tariamai „proziško“: „šitaip baisiai – / juodu krešuliu –­ spietė / praėjusios vasaros bitės / o kai spietė žiema / nebuvo girdėti nė garso / ir juodos kaštono šakos / pabalo gražiai / lyg pavasarį“  („kuo skiriasi žiemos ir vasaros bitės“). Neverta ginčytis, kad šios indiferentiškos eilutės galėtų būti priskirtos bet kuriam kaimiškos erdvės poetui – o tokių eilučių publikacijoje ne tiek ir mažai. Kur kas daugiau, banaliai kalbant, „gyvo nervo“ (gyvos Šoblinskaitės) regiu eilėraštyje „alaus vibracija“ ( „virrrrrrrrrrrrpa / apynį saugantis / virrrrrrrrrrrrrrpastas / net drrrrrrrrrrrreba / iš pasiutimo / kvailas / žvirrrrrrrrrrrrblis / lasioja / spurrrrrrrrrrrrgus“), ar net šiaip jau labai vidutiniškame eilėraštyje „lygių galimybių!“ („negalima bučiuoti savo mergaitės iki sąmonės netekimo / kur nors paupy, ievynuose, lakštingaloms plakant – / bus pažeistos bambalinio čiabuvio teisės“).
Visiškai priešingas jausmas apima perskaičius Gintaro Patacko poemą „Mažoji dieviškoji Co“ „Metų“ žurnale: Patackas taip nebesislapsto ir taip nebesistengia nieko nuo mūsų, skaitytojų, nuslėpti, jog kyla įspūdis, kad rašyti jam – grynas vargas, paskutinė šiame gyvenime likusi pareiga. Tarp legendinio „tada“, kurio erdvėje „pilni triumai karšių ir undinių“ („Nurodymai“), ir kai „buvo jam sotu ramu svai- / gu su svaigalais be jų medikamentais / įgalinančiais aukso geist vapsvų silfidžių“ („Mohikanas“), ir apgailėtino „dabar“ („Aš kažkada mąsčiau dabar jaučiu emocijų/ šaltieną ir desertą jau neįveikiamą“, – eilėraštis „Vasara“) įstrigę tekstai sklidini sklandžiai artikuliuotos beprasmybės, medituojantys kažin ką, kas jau yra anapus Laisvės alėjos kabakų ir anapus Dantės (poemą puošia epigrafas iš „Dieviškosios komedijos“); jie –­ mirabile dictu – netgi netiesiogiai byloja apie savo pačių netobulumą, todėl nekyla ranka gilintis į realius jų trūkumus (nors gal ir reikėtų – kiek galima, anot vieno kolegos, žiesti tuščius puodelius?). Bet, matyt, taip jau konceptualiai sutvarkyta iš Aukščiau: netobulą gyvenimą visapusiškai apsakyti gali tik netobuli tekstai – ir nieko čia nepadarysi.
Tačiau Bernadetos Petrauskytės eilėraščių („Kultūros barai“) negali pateisinti jokios koncepcijos, nuolaidos ar net, tikėtina, jaunas amžius. Pagrindinė ir vienintelė eilėraščių tema – meilė, ištikimybė, aplinkinis pasaulis tarsi neegzistuoja, yra tik partneris ir geismas jam, išsakomas banaliausiomis metaforomis. Panašių priekaištų būtų galima išsakyti ir Deimantei Bandzevičiūtei („Metai“) – ir vis dėlto čia jau nėra to visaapimančio klišių dominavimo. Tiesa, yra ir daug naivumo, neišmanymo, tačiau autorė vis tiek paperka kažkokiu laisvesniu kalbėjimu: „dabar taip ryškiai tave prisimenu / tave stovintį už tvoros / laikei rankose dvi mašinėles / sakei aš būsiu Šumacheris / o kas aš būsiu?“ Tai jau nebe ankštas privatus meilės pasauliukas, o, lyginant su aukščiau minėtąja eiliuotoja, beveik atviras kosmosas, pasak pačios autorės, „globalus sekretas“.
Antrąją sausio savaitę kultūrinėje spaudoje blyksteli keletas deimančiukų – visų pirma tai J. Kunčino premija neseniai apdovanotas A. Šlepiko apsakymas „Išleistuvių valsas“. Iš pažiūros tai visiškai paprastas apsakymas su tradiciniu būdu konstruojama fabula: abiturientas Dainius išleistuvių vakarą kenčia gėdą dėl prisigėrusios prasčiokės motinos entuziazmo, išgyvena dėl savo nevykusios aprangos. Tačiau maždaug nuo vidurio – tada, kai girta motina paprašo sūnų parlydėti ją namo, ji pati nerandanti kelio – apsakymo logika keičiasi. Stichijos šėlsme išryškėjus pasakų pabaisai, padvelkia nesumeluota beprotybe, nors tradicinio kirpimo skaitytojas drąsiai gali laikyti tai įvaizdžiu – visa praryjančia alkoholizmo pabaisa ar pan. (tuomet novelė įgautų tokį, sakyčiau, steikūnišką atspalvį). Vis dėlto turbūt reikėtų atsispirti pagundai ieškoti ir rasti perkeltinių prasmių. Siužete šmėstelėjęs (turbūt) drakonas sietinas ne su neigiamu Šlepiko požiūriu į alkoholį (veikiau yra atvirkščiai), bet su tuo, kad gerb. autorius konkurso, kuriam rašytas apsakymas, išvakarėse dalyvavo G. Grajausko knygos „Istorijos apie narsųjį misterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, pristatyme – beje, dalyvavo su H. Kunčiumi, kurio Pasakiški Bordo memuarai „Tapti savimi“ publikuojami „Metų“ žurnale (tik va kalbėti apie juos dar ankstoka, nes jie paženklinti „bus daugiau“ žymeniu).
Tačiau kalbėti apie Aušros Kaziliūnaitės publikaciją „Šiaurės Atėnuose“ būtina ir reikia, nes nekyla abejonių, jog tai viena įdomiausių (jei ne pati įdomiausia) mėnesio poezijos publikacija – ir tai jokiu būdu nėra staigmena. (Staigmena veikiau būtų, jei nuolatinį kilimą demonstravusi Aušra būtų pasirodžiusi pilkai.) Kita vertus, apibrėžti, kodėl ir kuo tie tekstai yra stiprūs, nėra lengva – nuo pat savo įžengimo į literatūrą Kaziliūnaitė netiesiogiai kėlė šį klausimą (tereikia prisiminti literatūros kritikų sutrikimą, pasirodžius jos pirmajai knygai „Pirmoji lietuviška knyga“), ir atsakymas į jį, man regis, dar nėra rastas. Vis dėlto pirmiausia, matyt, reikėtų atsispirti klaidinamai iliuzijai, neva Aušros tekstus galima racionaliai suvokti. „Jis nebuvo rimtas žvėris / toks geltonas / ir perintis / gal kėkštas /dar tik šimto puslapių kėkštas / bet jau tarkim žvėris“, – Kaziliūnaitė žaidžia tik pagal savo pačios sugalvotas taisykles. Paradoksų, prieštaravimų ir kt. meist­rė, pasakyčiau, netgi iš dalies sąmoningai naikina prasmės, kurią būtų galima laikyti mažiau ar daugiau suprantama (ir vaizdo, kuris būtų daugiau ar mažiau estetiškas), galimybę, taigi prasmė (ir turbūt estetika), jeigu jos čia apskritai esama, priversta pasireikšti kaip sunkiai apibrėžiama teksto dermė ar net kaip kažkoks teksto vidinis vaizdas. Pastarasis reiškinys turbūt išvis priklauso daugiau kolektyvinės pasąmonės sričiai, yra nuasmenintas, bendras – galbūt todėl ir kitų autorių šio mėnesio tekstuose pastebėjau stilistikos, kuri įprastai siejama su Aušros asmeniu, pėdsakų; žvelgiant „pro šią prizmę“, Aušros publikacija atrodo dėsninga, neatsitiktinė, išplaukusi iš aplinkybių arba, tiksliau, iš visuotinės kakofonijos, kaip vienintelė logiška išeitis. (Liaudyje šis reiškinys vadinamas „pasirodyti laiku ir vietoje“.)
Na, o štai Jolanta Sereikaitė su savo „rytietiškomis“ novelytėmis kaip tik atrodo lyg iškritusi iš medžio. Šitai sakau nebūtinai neigiama prasme, neneigiu, kad tokios literatūros gerbėjų esama, ir ji, kaip tokia literatūra, yra net visai nebloga, nors vis dėlto esama nuojautos, kad autorės užmojis atskleisti japono dailininko kančias („Žalieji kalnai“) ar nesėkmingą santuoką patyrusios kinės mergelės šeimos dramą, kuri galiausiai baigiasi savižudybe („Deivės dovana“), kuriant tekstuose iš pasaulinės literatūros tomelio „Rytų proza“ pažįstamą atmosferą, neturi platesnio horizonto –­ ir būtent dėl to neturi gyvybės. Galima pagirti autorę už nuosaikumą, stiliaus taupumą, jautrumą sakiniui, tačiau visi tie privalumai kiek priblėsta suvokus, kad visa tai padaryta vien dėl tariamo rytietiškumo –­ o juk rytietiškumas mūsų platumose yra grynas kičas.
Atsivertus „Nemuną“, akys užkliūva už a. a. Stasio Stacevičiaus tekstų. Turbūt nieko nuostabaus, kad po įvykusios apokalipsės jie atrodo simboliškesni, pranašingesni, galbūt –­ net ir gilesni, negu juos audė pats autorius: „Keleivis esu, kuris gali ir kelio netekti. / Gyvybė esu tarp gyvybių, žmogelis – prieš naktį. / <...> Ilga bus kelionė, man artimu medžio pabuvus. / Ilga ir sunki bus kelionė. O siela – lauktuvės.“ Reikėtų pabrėžti, jog tai – in memoriam lydintys tekstai, parinkti iš knygos „Vienkiemio valanda“ (1990), taigi lyg ir neminėtini greta apžvelgiamųjų, tačiau paskaičius kolegos ir gertynių bičiulio kūrybos, visiškai neįmanoma skaityti Gedimino Jankaus pjesės „Kybartų aktai“ ištraukos „Nemune“ – tai prezidento Smetonos pašnekesys su Choru (paskui – su Voldemaru) paskutinėmis Lietuvos Respublikos gyvavimo akimirkomis. Deklaruodamas tautininkiškas ar net atvirai nacistines pažiūras, Jankaus Smetona paisto apie Platono valstybę, tautinį kraują, dorai sudygti ypatingai pritaikytą lietuvio sielą – drįsčiau manyti, kad šis, daugtaškiuose paskendęs tekstas, yra vienas klaikiausių ir juokingiausių tekstų, kokius man kada yra tekę skaityti – visiškai nesuvokiama, kaip jis galėjo būti išspausdintas kultūriniame leidinyje.
Tiesą kalbant, nedžiugina ir trečiasis šių metų „Nemuno“ numeris – autentiškos lietuvių autorių kūrybos jame labai nedaug. Jeigu filosofiško Ievos Rudžianskaitės tekstelio nelaikysime literatūra tikrąja šio žodžio prasme, man regis, čia ir pati autorė nesiekė grožinės prozos aukštumų, lieka Jurgio Gimberio šposai „...iš kada nors būsimos knygos“, ir Juozo Gniuždos (man nežinomas autorius) pamfletai-epigramos. Šiuodu autoriu vertinti man nėra lengva, nes jų (o ir apskritai) humoras man nėra taip lengvai įkertamas, kad pajėgčiau turėti tvirtą nuomonę apie sąmojo kokybę, na, o Gniuždos atvejis dar sudėtingesnis –­ pamfletai adresuoti išimtinai Kauno kultūros veikėjams ir, atrodo, yra maitinami vietinio konteksto. Taigi galima tvirtai pasakyti, kad kauniečiams pastarąją publikaciją skaityti bus įdomiau; vilniečiams liks piktintis dėl įmantrumų, rimų netobulumų ir beprasmių vaizdingybių (pvz., knygos nuplikusios, dangun mėnulis užsikoręs ir t. t.), nors, tiesą kalbant, bendrame lietuviško humoro kontekste tie teksteliai visai skaitytini – kaip ir bene žymiausio mūsų humoristo Gimberio... nežinau, tiesą sakant, kaip pavadinti tai, ką A. Šiuša vadina sizigijomis... Bet juokinga, tikrai.
O trečiajame „Literatūros ir meno“ numeryje niekas nepokštauja – čia visi rimti, net, sakyčiau, pernelyg rimti. Eglė Švedkauskaitė savo teksteliuose stengiasi būti dvasinga – turbūt dar tas amžius, kai abstraktus „dvasingumas“ yra vienintelis akstinas parašyti tekstą. Be abejo, pilna klišių: „Mano juokas sklido gatvėje, atsimušdamas į sodriai mėlyną dangų ir krisdamas ant mūsų, o jis net neatsigręžė“; tekstas kuriamas iš banalių įvaizdžių (juodi vyrai), nutylėjimų ir sustabarėjusių kalbos šablonų, prisodrinant jį tariamai poetiškų frazių („Nebijok, sapnai visada baigiasi su naktimi“). Aišku, totalinis užsisklendimas savo pačios pasaulėlyje – bet kitaip turbūt jaunas autorius ir negali. Kita vertus, šie vaikiški rašinėliai, tiksliau, pirmasis – „Somnambulas“ – kažkaip priminė man G. G. Marquezo apsakymą „Žydro šuns akys“ – o tai jau visai nemažai.
Kažką panašaus gal būtų norėjusi parašyti ir Milda Bacevičiūtė, tačiau jai, akivaizdu, nepavyko suręsti nė tokio negudraus literatūrinio statinuko kaip  „Somnambulo“ autorei. Čia randame pagraudenimus dėl kažkokio sugriuvusio namo, kuriame autorė palikdavo „savo neišsakytus nuogąstavimus, svajones, piktybes, šypsenas, ašaras...“. Nėra nei siužeto užuomazgų, nei kalbos grožybių. Ne kažin kokios viršūnės, tačiau bent dera prie bendros rimtybės atmosferos, kurią veik nepakeliamą padaro eiliuotojas Arvydas Genys.
Pastarojo publikacijoje vyrauja liūdnos – praeinančio laiko, meilės temos („Spėju atpažint savo veido atspindį / mielos mergaitės banguotame / sielos veidrodyje“), užsimenama apie poeto lemtį. Atsižvelgiant į tai, kad tekstui (iš pažiūros) stengiamasi neprimesti gremėzdiškų, sunkiasvorių reikšmių (galų gale neminimas Genio taip mėgstamas Užupis), šią publikaciją paties autoriaus kūrybos kontekste gal net būtų galima laikyti išskirtine, tačiau to padaryti neleidžia išsaugotas polinkis į sunkiasvorę daugžodystę. Vis dėlto nėra taip, kad Genys nesuvoktų, kas yra poe­zija –­­ atrodo, jam tiesiog pritrūksta drąsos aiškiai suformuluoti sau, kas jam svarbu, kas privalo būti pasakyta, o ką galima ramiai nutylėti. Turbūt todėl tekstai tampa nerangūs, negrakštūs, ir, kaip taikliai pastebėjo vienas interneto komentatorius, juos netgi būtų galima laikyti trumpąja proza – bet, aišku, irgi ne grakščia. Matyt, nesugebėjimas apsispręsti lėmė ir tai, kad juose liko gana daug klišių, saviverčių metaforų, dar labiau užgriozdinančių ir taip jau perkrautus eilėraščius. Tokie dariniai kaip „pirmojo sniego ostija“ arba „maldininkų procesijos kirminas“ („Priminė Šiaurės žvaigždę“), dievaži, varo į neviltį. Vis dėlto blogiausiai Geniui sekasi, išdrįsus būti manieringam –­ eilėraštyje „eilėraštis irgi kopėčios“ jis tarsi stengiasi žaismingai ir grakščiai apibūdinti kūrėjo lemtį, tačiau skaitytojas, deja, išgirs vien graudingą mekenimą: „šios kopėtaitės –­ / nutrūktgalviškai poeto rizikai / išretėjusiais skersinukais į / saldžiarūgštę poezijos obelį.“
Po Genio tekstų neįtikėtinai gaiviai persiskaitė Vaivos Kuodytės eilėraščiai „Literatūroje ir mene“, tiesa, esant tokiam kontekstui, juos buvo nesunku pervertinti. Nors kai kurie pasažai, sutikime, tikrai galėtų papuošti ir grafomanišką eilėraštį, Vaivos eilėraščiuose jų beskonybė įgauna kitų konotacijų arba, blogiausiu atveju, išlieka ribinės būsenos, todėl galime laikyti juos tiesiog žaismingumo įspūdį kuriančiais elementais: „Tąnakt įvyko mėnulio užtemimas / taip ir nesibaigė, / nes mes penkiese susilažinę / sukramsnojom mėnulį / alum užsigerdami. / Kaip supratot, lažybas laimėjom.“ Vis dėlto Vaivos tekstuose esama nuoširdaus kalbėjimo gaidos, tam tikro pagaulumo, sentimentų krislas ir, atrodo, Vaiva turi labai nedaug, lyginant su kai kuriais kitais panašaus lygio poetais, ambicijų. Būtent pastarasis aspektas, nors jis, tiesa, nieko nepasako apie literatūrinę kokybę, verčia žiūrėti į Kuodytės poeziją palankiai ir geranoriškai.
Sausio mėnesio literatūrinį derlių vainikuoja (jei neskaičiuosime sausio 31 d. „Nemuno“, kurį pasilikau vasario mėnesiui) V. Grainytės apsakymas „Šiaurės Atė­nuose“. Šis tekstas, kurį autorė, akivaizdu, stengėsi sukurti maksimaliai smagiai skaitomą ir „šaunų“, pasakoja apie šeimos atostogas N mieste. Čia vyriškos lyties protagonistas vieną dieną išvysta staugiančią (ir verkiančią) lapę. Vakare jis užmiega kamuojamas noro grįžti į tą vietą, kur matė lapę, ir... pasenusios žmonos yra pabudinamas senatvėje. Pasirodo, jis pramiegojęs visą savo gyvenimą, o dukterys, jam miegant, įsteigusios cepelininę „Lapės ola“... Atrodo, čia yra ir viso apsakymo vinis – būsimos cepelininės vietą apreiškusi lapė sąmonėje natūraliai kontrastuoja su mitu apie geležinį vilką. Hipsteriams (jie –­ tikrieji tokios literatūros vartotojai) tikrai bus juokinga, kitiems – nežinau, ypač nepamirštant, kad nemažai skaitytojų ieškos kūrinyje stiliaus, o šis tikrai nuvilia – visų pirma, aišku, dėl to, kad iš „Pekino dienoraščių“ autorės norisi gerokai daugiau. Dialogai – „mediniai“, aprašymai –­ kaip iš vidutiniško mokyklinio rašinio, kyla įspūdis, kad autorės mokytasi iš J. Tumasonytės PK „Dirbtinė muselė“ kaip iš neklystančio vadovėlio ir, kaip pridera mokiniui, mokytojui neprilygta...
Šia liūdna gaida apžvalgą norėtųsi ir baigti. Jeigu kas nors tikisi, jog pabaigoje paskelbsiu geriausiuosius (prie to nuosekliai pratino Valdas Kukulas), galiu pasakyti, jog to nebus, tiesą kalbant, nesu tikras, ar skelbti verdiktą nebūtų įžūlu ir beprasmiška, juoba kad geresniuosius tekstus mes, literatūros žmonės, turime įgūdžių atpažinti ir įvardyti sau patys – reikia tik drąsos, ypač jei tie geresnieji – ne mūsų. Taigi toks būtų ir palinkėjimas sau ir kitiems (vietoj reziumė): būkime drąsūs.