„Poezijos pavasaris 2015“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Prieš kurį laiką įsigijau akinius. Pirmąsyk skaitau su jais: užsidedu, nusiimu ir vis nežinau – kaip geriau? Šiųmetį „Poezijos pavasarį“ pradėjau skaityti be akinių. Iš toli ir be jų neblogai matau, o žvelgti į šį almanachą iš arti nelabai ir pavyktų: nesu iš tų, kurie gali pasigirti turį lentynoje visus „Pavasarius“ (nors keli guli), asmeniškai nepažįstu nė vieno šio leidinio sudarytojo ir per visą gyvenimą – o siaube! – vienintelį kartą vaizdavau žiūrovą kažkuriame šauniojo poezijos festivalio renginyje. Žodžiu, jaučiuosi stovintis gan atokiai nuo pačios knygos ir menkai besiorientuojantis jos sudarymo virtuvėje. Tad pradžioje į vartomą leidinį žvelgiau iš tolių, teleidžiančių įžiūrėti stambias ir be akinių matomas figūras.

Padorus atstumas padėjo nesusipai­nioti potekstėse: baigęs klijuoti žymeklius įsidėmėtinų puslapių paraštėse, pastebėjau, kad dauguma prilipę prie pilkesnių intarpų. Šįsyk pilkšvas tonas almanache ženklina vietas, skirtas poe­tų sukaktims ir atminimui. Nevarčiau kelių pastarųjų metų „Pavasarių“ ir nežinau, kiek naujas šis dizaino ypatumas. Bet, regis, jis (kaip ir dauguma knygos dailininko T. S. Butkaus čia panaudotų idėjų) – tikrai vykęs: reikšmingus kūrėjus pristatantys tekstai ir jų kūrybos fragmentai lengvai randami. Vertinant šią knygą kaip skirtą labiau nuo poe­zijos nutolusiam skaitytojui, tai gana svarbu. Džiugu ir tai, kad sėkmingiausi šio pobūdžio rašiniai – D. Satkauskytės straipsnis apie J. Kėkštą ir E. Drungytės mintys iš pokalbio su V. P. Blože – pristato aštriomis kūrybos ir gyvenimo briaunomis išsiskiriančias asmenybes.

Bet ir žiūrint iš tolo matoma ne vien dailioji leidinio pusė. Ypač kliūva ryški disproporcija. Ji įžvelgiama net per lietuvių autoriams ir „Poezijos pavasario“ svečiams skirtų puslapių ar skirtingus kūrėjus reprezentuojančių eilėraščių skaičiaus santykį. Dar labiau stebina ne apimties, o turinio skirtumai. Mėginant suvokti jų priežastis, tampa aišku –­ be akinių neapsieisiu: teks pablusinėti giliau.

Lyg nebesinorėtų kabinėtis prie nesyk linksniuoto „naujojo“ almanacho sudarymo principo – eilėraščių atrankos iš publikacijų pernykštėje kultūrinėje spaudoje. Principas ne toks jau blogas, rodos, ir tradicinis tampa. Bet vis dėlto keistoka ir nelengvai suvokiama ta autorių ir kūrinių atrankos sistema. Tie, kas dėliojo ir lipdė „Poezijos pavasarį 2015“, regis, bus pamiršę svarbų dalyką – bet kokia atranka vykdoma pagal kriterijus. Iš anksto žinomus, aiškius ir suprantamai apibūdintus. To leidinyje pasigendama. Rodos, bendrų kriterijų nė nebuvo: susirinkę sudarytojai šnektelėjo apie almanacho apimtį, pasidalijo skyrius, už kuriuos bus atsakingi, ir išsiskirstė. Vėliau kiekvienas atsiuntė savo surinktą dalį, sumetė į krūvą, peržiūrėjo, kad nesikartotų, ir išleido. Nežinau, ar almanacho konstravimo schema tikrai buvo tokia. Bet tai, kad perskaitęs 270 puslapių knygą lieki nesuvokęs jos išleidimo tikslo, adresato ir net nejauti sudarytojų ambicijų vykusiai prisistatyti (save, knygą, jos re­prezentuojamą poezijos arealą), sukelia papildomų įtarimų, jog procesas vyko panašiai. Pasakyti, kas tai lėmė, negaliu nei su akiniais, nei be jų – deramas nuotolis patogus vaizduojant nešališką vertintoją, bet trukdo dorai susiorientuoti leidybos subtilybėse. Telieka spėlioti renkantis iš standartinių variantų: lėšų, laiko, noro stoka?

Ko stokota – ne taip ir svarbu. Blogiau, kad ši stoka lengvai įžvelgiama. Knygos rengėjai blaškosi neturėdami vieningos leidinio sampratos, bendros idėjos. Dalis knygos vis dar – „Poezijos pavasario“ festivalio reprezentacija, ką iliustruoja išskirtinis dėmesys renginio svečių kūrybai: 12-ai jų skirta trečdalis almanacho – 90 puslapių (beje, nors puikiai suprantu, kaip nelengva pateikti originalo kalba kokį nors gruzinišką tekstą, šalia vertimo jis tikrai nepakenktų). Lietuvos poetai su festivaliu nebe­siejami. Gal todėl ir pristatyti santykinai kukliau: kiekvienam iš 67 lietuvių kūrėjų suteikta apie 2,5 puslapio (įskaitant ne tik poeziją, bet ir jubiliatams skirtus tekstus). Turbūt daugeliui toks tiesmukas „produkcijos“ skaičiavimas pasirodys nepriimtinas. Bet šie skaičiai išryškina leidinio struktūros padrikumą, o ypač – čia pristatomų figūrų dydžio neadekvatumą: nagi, prisipažinkit, poezijos mylėtojai, ar daug esate girdėję apie tuos 12 „Pavasaryje“ pristatomų užsieniečių? Nesakau, kad jie prasti. Gal kai kurie net ir žymūs (kažkodėl šis, su sovietiniu žymūnu labai besisiejantis žodis gerai limpa apibūdinant dažną iš jų). Bet manau, kad daugumai skaitytojų, įlindus į festivalio svečių skiltį, belieka džiaugtis, kad be kūrybos pateikiamas ir trumpas supažindinimas su autoriais.

Aktyviau prie „Poezijos pavasario“ festivalio ir almanacho rengimo prisidėjusiųjų galvose skambėję murmesiai, perskaičius šias recenzijos eilutes, turbūt virto vientisu gaudesiu (dabar ten turėtų suktis tokios mintys: neišmanėlis; prašalaitis; nesidomi, tai ir nežino!). Nesiginu, konstrukcijos eksperimentai galimi. Bet yra viena išlyga – momento nuotaikas perduodantis ir tradicijų pernelyg nepaisantis leidinys bus gerai suprantamas tik nuolat sekantiems bendrąjį kultūros kontekstą ir netingintiems gilintis į jo niuansus. Tik ar poetai leidžia „Pavasarį“ vien sau ir artimiems bičiuliams? Tada lai nesiskundžia menkais savo rinkinių tiražais (kas gi domėsis pavienių poetų kūryba, jei almanachą teskaito tik jo autoriai).

Traktuojantiems šį leidinį kaip skirtą labiau bibliotekoms ir mokykloms (o ne semantiniais aromatais nuolat besimėgaujančiai publikai), šiemet „Poezijos pavasaris“ paliks ir daugiau klaustukų. Knygos tekstai (išskyrus minėtus proginius rašinius ir kelis tikrai tvirtus I. Butkutės, J. Jasponytės, D. Kajoko eilėraščius) net per akinius atrodo blankūs, o jų atrankai naudotų leidinių reprezentatyvumas kelia nemenkų abejonių. Lietuvoje tikrai daugiau nei aštuoni bent retsykiais į „kultūrinės spaudos“ sritį įžengiantys žurnalai, o juk užribyje liko internetas, pagaliau, 2014 m. išleistos knygos. Nežinia, kodėl šie publikacijų plotai laikyti netinkamais pristatyti šviežias kūrybos manieras (retrospektyvinių teks­tų, rodos, ieškota ne tik kultūrinėje spaudoje). Neaiškūs ir dėmesio disproporcijos argumentai: dauguma lietuvių poetų pristatomi vienu eilėraščiu, bet išimčių yra (gal svorio kategorijos taikytos?). O autorių rikiuotė pagal vardus privertė net kiek pyktelėti ant A. Žagrakalytės –­ galėjo vietoj „Klaros“ kokį eilėraštį išspausdinti, būtų A. Marčėną iš almanacho priekio išstūmusi. Dabar ruporiniai jo pirmųjų eilučių nurodymai (Jei nori, kad tavo eilės patiktų – / fantazuok, rašyk nesąmones), regis, aidu pasklidę tolesniuose tekstuose...

Gal kiek užtamsinti tie mano akiniai, kad taip drumzlina skaityti? O gal per daug noriu: kažin ar vienas leidinys įgalus pristatyti gan pompastiško festivalio dalyvius, poetinės mados tendencijas ir bendrą šios kultūros srities projekciją? Ar ne laikas apsispręsti? Arba tiesiog atidžiau pa­rinkti medžiagą? Kol kas tas atidumas labiau juntamas klausant tekstus su ausinėmis (prie almanacho pridedamai M. Nastaravičiaus parengtai kompaktinei plokštelei tai tikrai būdinga), nei žiūrint per akinius.

„Literatūrinės slinktys 2015“. – V.: „Naujosios Romuvos fondas“, 2015.

Perėjęs prie „Slinkčių“, akinių nenusiėmiau: dauguma žinių apie šį leidinį ir renginį – iš nuogirdų ir atsitiktinių pavartymų knygynuose, tad neprošal įsižiūrėti akyliau. Gal optika ir pagelbėjo, nes šįsyk perprasti leidinio misiją pavyko greitai. Tiesa, kad tai – eksperimentuojančio jaunimo kūrybos festivalį lydinti knygelė, žinojau jau ją praversdamas. Greičiau susivokti almanache padėjo ir įžanginis V. Cibarauskės straipsnelis, aiškiai nubrėžiantis čia publikuojamų autorių parinkties ribas: „iki pirmosios“ ir „tarp pirmos ir antros knygos“. Knygos įžangoje akcentuojama periferijos – erdvės, kurios savybės lemia centrinio kultūros srauto ypatumus – svarba. Skaitant „Literatūrines slinktis 2015“, periferija tikrai juntama. Kiek ji yra (bus) svarbi pagrindine vaga keliaujančiai srovei, sunku pasakyti, bet lyginant su „Pavasariu“, šį almanachą skaityti gaiviau. Rasi akinių raiška pagaliau prisiderino: 23 autoriams suteiktas 147 puslapių plotas (leidžiant kiekvienam pasiganyti 1–9 puslapių teritorijoje) atrodė atviresnis, lengviau praeinamas, sausakimšai neužgrūstas kasdienės kūrybos konstrukcijomis. Atsirasti šiam pojūčiui kiek padėjo ir išankstinės atlaidumo nuostatos („ką čia reikalausi iš jaunimo...“), ir tai, kad „Slinktys“ – ne vien poezijos almanachas. Tad gal čia ir ne akinių problema.

Knyga lengvai įveikiama net pernelyg nesidomintiems literatūrinėmis inovacijomis. Svari priežastis – leidinyje pateikiamos kūrybos įvairovė: nepatikus vieno autoriaus tekstui, paprasta peršokti prie kito; laikytis nuoseklaus skaitymo schemos čia ne tik nereikalaujama, bet ir nesiūloma. Vėlgi padeda įvade aktyviai transliuota žinutė: kultūros vertės suvokimas kaitus ir sąlyginis dalykas. Šių nuostatų lydimas, į „Slinktis“ įžengi iš anksto pasiruošęs, lyg į taborą su laikinais, iš ne visai tam tinkamų medžiagų sulipdytais statiniais, keista infrastruktūra ir savitais gyventojų santykiais. Atklydus iš labiau standartų besilaikančio regiono, čia nesunku sutrikti. Bet blaškymasis skatina išskirtinių detalių paiešką – tad nuo jų ir pradėkime. Pabrėžtina, kalbėti kol kas tenka apie detales, smulkmenas, suponuojančias bendrą specifikos pojūtį. Dažniausiai –­ tikrai smulkias. Vos keliems autoriams pavyksta savo laikinas konstrukcijas išbaigti bent jau iki lygmens, leidžiančio traktuoti kūrinį kaip visumą.

Išbaigtumas almanacho tekstuose labiau būdingas prozai. Ji čia įvairi: nuo nesudėtingų eseistinių apybraižų (R. Audenienės „Išvirkščias senas megztinis, ir nieko daugiau“, I. Krivickaitės „Kraustynės“, A. Žilionytės „Ir aš ten buvau“) iki eksperimentiniu formatu pateiktų nusikėlimo į nesamą variantų (V. Dusevičiaus „Pseudo“). Tvirčiausiai surėdyti prozos kūriniai – kažkur per vidurį tarp šių atokių kraštutinumų. Įsidėmėtini atrodo impresyvūs I. Česnauskaitės mėginimai apčiuopti nuostabos ženklus kasdienybėje („Piktžolės“) ir J. Tumasonytės pateikti už mastymo realybės ribų glūdinčių plotų aprašymai („Undinės“). Priekaištų dėl kalbos ar siužeto ypatybių ir net dėl gan atvirų kitų rašytojų kūrybos sekinių (tą ypač lengva pastebėti, palyginus „Undines“ su ankstyvaisiais S. T. Kondroto ar J. Ivanauskaitės tekstais) neabejotinai galima pažerti ir šioms autorėms. Nepaisant to, skaitysiantiems „Slinktis“ rekomenduočiau šių tekstų nepraleisti.

Poezija almanache panaši į pernelyg trupantį pyragą: paviršius kai kur gražiai viliojantis, gal ir skonis neblogas, bet didesnės riekės neparagausi. Belieka tenkintis trupiniais. Pavienių vykusių elementų galima rasti E. Grin, M. Plečkaičio, T. Zaronskio, A. Žekevičiaus tekstuose (vyrai poezijoje vėl, tradiciškai, stipresni). Bet ir čia paskiri tikresni mažmožiai nesuformuoja bendro kūrėjo „prekės ženklo“. Dauguma kitų almanache poeziją skelbiančių autorių, rodos, vis dar linkę tapatinti eilėraščio kūrimą su pažodiniu paryčiui regėto sapno aprašymu. Deja, ir itin įspūdingi sapnai kūriniais savaime nevirsta. Čia „Slinkčių“ jaunimui aiškiai stinga tų kasdienės kūrybos konstrukcijų (taip būdingų „Poezijos pavasario“ pristatomai publikai) montavimo įgūdžių.

Gaila, bet leidiniui ne itin sekėsi pristatyti netradicinių formatų atstovus: M. Anušauskaitė, G. Jord ir Shaltmira supažindina skaitytojus tikrai ne su pačiais geriausiais savo komiksais, V. Dusevičius perlenkia tikėdamasis snobų dėmesio, o Ž. Kudirkos slemas ant popieriaus atrodo lyg negyvas. Abejonių kelia ir sudarytojų pasirinktas autorių pristatymo būdas (nuotrauka ir keli paties kūrėjo sakiniai apie save). Turint galvoje, kad dauguma almanacho dalyvių dar nespėję plačiau išgarsėti, kartais stinga elementarios biobibliografinės informacijos. Dažnai ji būtų vertingesnė už daugelio autorių pasirinktą mėginimą keliomis frazėmis atsakyti į klausimą „Kodėl rašau?“...

Ko gero, vykusiai man tuos akinius nureguliavo (matyt, į individualias savybes atsižvelgė) – šitiek visko priknibinėjau. Nors apžvalgos pavadinime pasitelkta liaudies išmintis vėlgi teisi. Ne dioptrijos pirmiausia reguliuotinos. Skaityti mokame, bet sudarytojų pateikiamų tekstų ir specifinių juos skaitančios auditorijos savybių atitaikymas tikrai reikalauja papildomo derinimo. Gal tuomet, almanachus skaitant, ir akinių nebeprireiktų.