Kadaise teko gyventi prie upės. Nuolat matydavau būrelį seklumon įsibridusių žvejojančių vyrų. Tik vienas – apkūnus ir pagyvenęs – būdavo įsitaisęs ant kėdutės kiek atokiau nuo žuvingiausią vietą apspitusių meškeriotojų. Jis žvejojo leisdamas plūdę palei krantą tokiu atstumu, kokiu dauguma buvo subridę. Likusieji juokaudavo, girdi, tingi seniokas meškerę giliau užmesti, tai varles gaudo. Rodės, perdien tos meškerės nė neištraukia, nepatikrina, ar slieko galas ant kabliuko belikęs, tik sėdi, žvelgia į upę ir stebi, kaip žvejoja kiti. O vakarop, visiems skirstantis ir apžiūrinėjant išimtus iš vandens tink­lelius, dažniausiai paaiškėdavo, kad žuvies pas atsiskyrėlį – daugiausia. Tuomet šypsodamasis sulankstydavo sudedamąją kėdutę ir, sukdamas namų link, mestelėdavo pavydžiai nulydintiems konkurentams: „Žuvies visur yra, tik mokėk nutykoti.“

Prie upės nebegyvenu. Bet šis vienišo žvejoklio manifestas išliko atminty kaip geriausias atsakas į nuolatinius raginimus prie ko nors prisijungti. Žodžiai, pateisinantys atskirtį.

Ramutė Skučaitė. „Nepaslaptis tokia balta“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Ramutė Skučaitė nepaliauja stebinti“, – pastaruoju metu ši frazė vis labiau ima panašėti į šablonišką šūkį knygų mugės reklamoje: pagražinta įvairiais papildiniais ji skamba kaskart pasirodžius naujai rašytojos knygai. Toks nuomonės apie konkretaus autoriaus kūrybą vieningumas dažnai skatina vidinį skaitytojo pasipriešinimą naujam kūriniui (na, negali juk būti visada tik gerai, juolab žinant, kad literatų amžius retai koreliuoja su produktyvumu, o produktyvumas – su rašymo kokybe...). Panašios, kiek pašiauštos mintys sukosi galvoje renkantis apžvalgai Skučaitės rinkinį „Nepaslaptis tokia balta“.

Pasišiaušėlės gan greitai, pervertus vos keliolika pirmųjų puslapių, netruko priglusti. Pastangos žūtbūt atkapstyti leidinyje blankesnių žodžių derinių ar skurdesnės stilistikos pavyzdžių pamažu užleido vietą ramiam skaitymui. Regis, būtent į tokį skaitymo būdą pamėgusius, santūrius, susimąsčiusius skaitytojus nutaikyta ši knyga. Nutaikyta visai neblogai. Ir neprašauta. Kita vertus, labai stebėtis turbūt ir nereikėtų: eilėraščių ir memuarinės prozos derinį Skučaitė pasirenka ne pirmame leidinyje (gal tai jau laikytina individualia žanro specifika?), tad „ranka atmušta“.

Labiau stebina kone 20 metų trunkantis autorės kūrybinis renesansas –­ kasmet po vieną ar kelias knygas. Sugebėjimą nesikartoti, nesusipainioti tarp adresatų, aktyviai rašant įvairiomis manieromis ir skirtingoms amžiaus grupėms (o kur dar vertimai), turbūt galima laikyti vienu iš Skučaitės ypatingumo ženklų. Ir nors pati rašytoja nesyk deklaravo neskirstanti poezijos į vaikų ir suaugusiųjų, „Nepaslaptis tokia balta“ – leidinys subrendusiam skaitytojui. Knygoje neabejotinai (ne tik pagal skaičių, bet ir pagal kūrinių siunčiamos žinios dimensiją) dominuoja poezija. Tačiau aiškiausi pranešimai skaitytojui, apie ką, su kuo ir kaip ši poezija kalba, išreikšti proziniuose intarpuose: Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu. Šitie –­ dabar ištarti, parašyti –­ žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu (p. 63).

Nors visi sudėlioti į rimuotus pos­mus, tie uždengiantys žodžiai eilėraščiuose taip pat nevienodi, kaskart skirtingai ištariami, vis apie kitoniškus dalykus. Vietomis jie primena bandymus sustatyti maršruto nuorodas ateities kelionėje, nebesuteiksiančioje galimybių žvalgytis į pašalius (Prašyk, / Kad šitaip ir būtų – / Tau gražų drabužį pasiūtų, / Upės potvyniais grotų, / Žuvys eitų iš proto..., p. 28), vietomis kiek sentimentaliai žymi eilinį patirties ir vaikystės atradimų džiaugsmo sąlytį (Į vakarą vėjas nykus – / Toks, tarsi niekad nebūtas. / Nubėgs per akmenukus / Avytės iš ežero putos, p. 43).

Dauguma knygos eilėraščių suverti ant ilgalaikės būties potyrių linijos: Ne iš namų grįžti ir ne namo. / Vis tiek, kas darosi ore. Skaičiuoji / Žingsnius, kurių kiekvienas – jau dėmuo / Senatvės formulės (p. 25). Kartais net kyla noras banalokai pavadinti tai pastarojo dešimtmečio Skučaitės kūrybos ašimi. Deja, perskaičius visą „Nepaslaptis tokia balta“ tekstą, juntama: čia – ne tik didžiausias šio rinkinio privalumas, bet ir daugumos jo trūkumų priežastis. Dažnai susidaro įspūdis, kad autorė pabrėžtinai spraudžia skaitantįjį į tam tikras kūrinio suvokimo ribas, gal net mėgina nurodyti konkretų (patogiausią?) žiūros tašką, taip atimdama iš jo dalį galimybių autonomiškai interpretuoti transliuojamo pranešimo simboliką. Retsykiais ir pati poetė pripažįsta kažkur gilumoje jaučianti tą perdėtai tikslaus, veik reglamentinio naratyvo spūdį, bet reikšminių kodų dešifravimo svarbą vis vien palieka antrame plane: Reikėtų ko gailėtis? Aišku, ne. / Gal prisimint, kas buvo pasakyta? / Ar išsipildys? / Aišku –­ nežinia, / Nes žodis juk galėjo reikšt ir kita (p. 96).

Tačiau, net tvarkingai laikydamasi pasirinkto informacijos pateikimo stiliaus, nedaugžodžiaudama, nenusižengdama ritmikos dėsniams, Skučaitė geba įtaigiai prabilti apie kadaise vykusių dalykų santykius su nūdiena. Simboliniais laikinumo ženklais knygos tekste lengvai virsta ir praeities šūkiai (Mes tie, kurių nei pardavė, nei pirko, / Tik atėmė. Ir davė. Daug daugiau / Negu turėjom. / Tai, ką pasakiau, / Paaiškinti reikėtų. Bet užsnigo / Nepasakytą žodį. Ir užmigo / Šešėliai, p. 14), ir dabarties rutina (Nes plečiasi krešėdama dėmė – / Ant mėsgalio nurodyta: kilmė..., p. 59).

Panašiai atrodo ir apie trečdalį knygos sudarantys proziniai intarpai. Juose kartkartėmis nevengiama papamoks­lauti, atvirai nurodant ir svarbiausią pateisinantį argumentą: Iš parduotuvės einu. (...) Namo nešuosi ne tik pirkinius, be kurių neapsieinu, nešuosi ir ją. Senatvę. Savo, svetimos neneščiau (p. 33). Gal ne toks atviras, bet labai simboliškas nugyventų metų ženklas – tiek proziniuose knygos tekstuose, tiek eilėraščiuose dažnai šmėkščiojanti katė. Bet priekaištauti autorei dėl to tikrai nedera, o ir nereikia (savo skaitytoją šie trumpi proziniai įrašai taip pat ras). Kiek raiškiau tarp leidinyje skelbiamos prozos suskamba su autentiškais prisiminimais susiję tekstai.

Baigti šįsyk norisi trumpai: „Nepaslaptis tokia balta“ – gera knyga. Ir dar vienas įrodymas, kad įgudęs kūrėjas sėkmingai nutyko reikiamą žodį ne tik nardydamas gelminiuose vaizdiniuose, bet ir ramiai stovėdamas apmąstymų atabrade. Vėliau belieka tuos žodžius suderinti (čia patirtis, nuoseklumas ir tvirta atrama po kojomis dar labiau praverčia). Prie dar vienos geros Skučaitės knygos pasirodymo ne pirmą kartą prisidėjo ir poetės duktė, dailininkė J. Račinskaitė. Tad esu tikras: šis 700 egzempliorių tiražo leidinys knygynuose neužsibus. Skučaitė nepaliauja stebinti...

Donaldas Kajokas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Link tvirtesnio dugno plotų priekrantėje, regis, slinktelėjo ir Donaldas Kajokas. Žinia, ramus galvojimas stebint aplinką nuo seno buvo kone esminis šio poeto raiškos būdas, leisdavęs skaitytojo sieloje sukelti šiurpuliukus vos keliais žodžiais apie melduose be­sipliauškiančias raudes. Poezijoje ir eseistikoje Kajokas nuosekliai laikosi šio principo jau nuo 9 dešimtmečio pabaigos. Naujausiame poezijos rinkinyje mėginimai perduoti skaitytojams ramybės krūvį – dar ryškesni.

Kad įsitaisyta palei kranto liniją, liudija jau pats knygos pavadinimas „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – kur dar, jei ne paupy ar paežerėj, rasi geresnę vietą žiūrėti į šiuos tris svarbiausius dalykus (kad jie dabar svarbiausi, kad atėjo laikas būtent jiems skirti dėmesį, eilėraštyje „Epigrafas rašomai knygai“ aiškinama(si) net Radauskui). Tai, kas vyksta tarp vandenų, medžių, vėjų ir juose, knygoje sekama nuolat, neieškant išankstinės dingsties aprašyti kažką išskirtinio (tušti sūkurėliai plaukia / tuščia upe // bet vienas stabteli, laukia..., p. 50; lengvas šlaitas lietus drebulyno tankmė / ir nukritusių lapų sodrus violetas, p. 86). Vietomis atrodo, kad poetas metodiškai vykdo specifinės terpės monitoringą, gal net ketindamas apibendrinti tyrinėjimų rezultatus. Bet „procesas“ vis dėlto nugali – dažniausiai paaiškėja, kad daug svarbesnis buvo pats testavimas, siekis stebėti, kaupti informaciją nei jos analizė ar išvadų paieška: atsakymas tenai kur prieš akimirką / nugrimzdo klausimas // dieviškai suktais ribulėliais / spėjęs užspringdinti atsakymą (p. 67).

Lyg ir niekas, išskyrus aiškiau deklaruotą buvimo vietą ir konkrečiau įvardytus aplinkos objektus (vėjo lenkiamą pakrantės medį dailininkė D. Rybakovienė pavaizdavo ir viršelyje), Kajoko poezijoje nepakito: pastarojo, kaip ir ankstesnių, rinkinio tekstai dažniausiai primena meditacijas. Tokio, nuo seno daugeliui pažįstamo, Kajoko ypač gausu skyriuje „Ne iš (II) gyvenimo visa tai“. Simboliška, bet klasikiniais kajokiškais sąskambiais ypač išsiskiria eilėraščiai be pavadinimų (gal atvejai, kai nebėra kaip pavadinti arba kai nebereikia vadinti savaime aiškių dalykų?): taip, aną pavasarį ir aš turbūt šypsojaus nuo kalvos / kilo saulė, tolėliau eglaitė ir dvi tuopos vos ne vos // palytėtos spindulių laukais vėsiais bet jau besniegiais / ėjo priemiestinių traukinių šerkšnotais bėgiais // tarsi mergos – gražios gražios –­­ / iš galvos (p. 91).

O vis dėlto kažkas pasikeitę... Regis, atsiradęs kažin koks anksčiau nebūtas papildomas atidumas (ar ne iš čia ir pasirengimo sistemingai vertinti aplinką pojūtis?). Tarytum kas nors nuolat būtų dėliojama į stalčius, konstruojama, iš lėto mėginant apžvelgti įvairius variantus. Gal ir vėl – betykant žodžių įgytos patirties įtaka? Patyrimo požymiai išryškėja jau pačioje rinkinio struktūroje (beje, eilėraščių skaičiui, jų suklostymui įvairiuose skyriuose bei jų apimties proporcijoms autorius jau ne pirmąsyk skiria itin didelį dėmesį – priešpaskutinis poezijos rinkinys „Kurčiam asiliukui“ taip pat pasižymėjo specifiniu dėlionės formatu). Knygos konstrukcija aiškiai derinta ir su eilėraščių turiniu: tiek skyrių, tiek kai kurių eilėraščių pavadinimai ir užuominos tekste leidžia spėti, kad Kajokas šiame rinkinyje mėgina gvildenti jam rūpimus klausimus kartu su G. Dabrišiumi, W. Faulkneriu, L. Gutausku, A. Mackumi, S. Parulskiu ar net Šventraščio autoriais... Visus šios „diskusijos“ dalyvius vargu ar įmanoma išvardyti, bet nesunku pastebėti bendrą kryptį: kalbėtasi su spėjusiais kažką jau pasakyti, žiūrėta atgal, norėta išsakyti kadaise nutylėtus dalykus.

Tačiau labiausiai juntamas pasikeitimas, lyginant naujojo rinkinio poeziją su ankstesne autoriaus kūryba, glūdi ypač atvirame autoriaus pripažinime: gal net visą sąmoningą / gyvenimą // buvau / poe­tas – įsivaizduoji // ir niekas / kitas!.. (p. 63) Žinant, kaip ilgai Kajokas nemėgo vadinti savęs poetu, o to, ką jis daro – kūryba (beje, šis psichologinis (?) slenkstis vis dar neperžengtas), tokios viešos deklaracijos tekste (o jų knygoje šįsyk apstu) atrodo tikrai reikšmingos. Ar tai vėlgi nebus susiję su per ilgą laiką išgyvento, išjausto, išsakyto potyrio svoriu? Su tuo, kad bendra susikaupusių įgūdžių masė nusveria į savo pusę, leisdama pasirinkti patogesnę stebėjimo vietą, užuot leidžiantis ieškoti kažko dar nematyto menkai pažįstamuose plotuose. Gal todėl jaunuolis, primenantis poe­tui save patį prieš pusę amžiaus, dabar palydimas ironišku žvilgsniu: ta pačia kryptimi palei upę turseno / kadais lyg matytas jaunuolis // kas trys žingsniai ritmingai / skaniai pasipirsčiodamas (p. 23)? Ir nors jaunuolis, kaip ir dabartinis Kajokas, tursena „palei upę“, dabar jis jau, regis, po truputį tampa vienu iš personažų, klajojančių tarp vandenų, medžių ir vėjų.

Tas žvilgsnis į save iš šalies galimai laikytinas svarbiausiu akstinu, paskatinusiu poetą aiškiai įvardyti aukštesnių jėgų sąlytį su kūryba. Anksčiau Kajokas tokio tiesmukumo aiškiai vengė. Nenuostabu, kad ir šiame rinkinyje kartais dar dengiamasi praėjusio laiko šydu –­ kas gi žinos, kaip iš tikro ten buvo jaunystėje, kai išsidrėbęs apkasėlyje / prie karaliaučiaus // už kionigsbergo kairėliau / kaliningrado // akimoju patyriau tai / ko niekados vėliau neužtikau // gudriausiose knygose / suprantama ir savosiose // gal ir rašytose tebandant / atkartoti // tą neįmanomą aukščiausios / prabos virpesį kurį // kieno jei ne buvimo angelo / anuomet išgirdau (p. 47). Nors angelo buvimo potyris, fizinis grėsmės ir laimės sąmyšio jutimas jau nužymėtas, jis –­ kažkur toli, seniai, ten, kur lengva paklysti... Bet vis dėlto faktas įvykęs: akimirksnį tetrukę virpesiai demaskuoti kaip pradinis kūrybos stimulas.

Stebėjimas iš šono, per atstumą šiame rinkinyje – dažna pozicija. Toks pasirinkimas verčia Kajoką eilėraščiuose nuolat netiesiogiai ką nors (ne tik kitus rašytojus, bet ir save, draugus, gimines ar netgi upę, medį ir mėnulį) kalbinti. Šie dialogai leidžia įvairiapusiškai pažvelgti į patį rašymo procesą bei poeto santykius su juo (eil. „Malonumėlis“, „Dešimt Su upės dainų ir vienas trumpas priedainis“). Tačiau labiausiai žiūrėjimas specifiniu kampu praverčia kūrėjui aiškinantis santykius su gyvenimu: kas? gyvenimas? / gyvenimas lai pats gyvenas // gi nekvailas / žino ką daryti (p. 140). Gal tai – eilinis įrodymas, kad paėjėjus link pakraščio lengviau tampa ne tik nutykoti deramą žodį, bet ir gyventi (ar tiesiog žiūrėti į šalia vykstantį gyvenimą)? Atsakyti į panašius klausimus vargu ar įmanoma. Kaip ir spėlioti: ar Kajokas ateityje dar bris gilyn ieškodamas visa pradedančios galios užuo­mazgų, ar apsiribos vos įžvelgiamų, nežinia kada ir kur tos pačios galios sukeltų virpulių gaudymu priekrantės ruože. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ liudija, kad kol kas jam sėkmingai pavyksta tiek viena, tiek kita.