Antanas Sheshi. Ar koreguotinas sinonimų žodynas?

Ilgokai mąsčiau, kas dar – be leidyklos, poezijos žanro ir vyriškos autorių lyties – sieja šįsyk po presu pakliuvusias knygas. Kažkodėl labiausiai jos priminė albumus. Kolekcijas, į kurias sudėti momentiniai fragmentai. Abejojau tik dėl išvaizdos – juk paprastai albumais vadiname storus, nuotraukų prigrūstus leidinius kietais viršeliais, iš ne itin matomo kampo ištraukiamus tik paradinėmis progomis (dažniausiai mėginant pamaloninti ar atgrasyti gausesnį svečių būrį). Bet „Vikipedija“ nuramino: Albumas – knyga atvirukams, fotografijoms įdėti, pašto ženk­lams lipdyti, eilėraščiams, atminimams, autografams ir kt. rašyti. Apie dydį nešnekama, maža to, ir eilėraščiams tinka. Tad, regis, nebūsiu pernelyg nusižengęs metodologinei sistemai žvelgdamas į poezijos knygas kaip į kolekcinius tvarkinius.

Nerijus Cibulskas. „Archeologija“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Kitąmet trisdešimtmetį švęsiantis Ne­­rijus Cibulskas antrajame eilėraščių rinkinyje lieka ištikimas jau pirmoje knygoje („Nutrinami“, 2012) išryškėjusiam ramiam ir kiek nostalgiškam tonui. „Archeologijoje“ publikuojami tekstai, lyginant su ankstesniais, dar tvirčiau atsirėmę į praeities žymes. Galbūt šįsyk tai lengviau pastebėti ir dėl pasirinkto jų atkūrimo būdo: knygoje vyrauja vaizdinės jausmų struktūros. Todėl ir leidinio panašumas į albumą išsyk krinta į akis.

Dėl visa ko žvilgtelėjau į sinonimų žodyną: ne, rinkinys ir albumas sinonimais nelaikytini. Bet Cibulsko knyga verčia tuo suabejoti. Kai kuriuos tekstus drąsiai galima vadinti žodinėmis nuotraukomis. Vienos jų – itin raiškios, pabrėžiančios svarbiąsias, vaizdo gylį atskleidžiančias detales (Kiemo gale, prie seno piktžolyno, / stovi išblukęs batutas. Po lietaus / rūdys negailestingai kandžioja / lietaus spyruokles, p. 58); kitos –­ labiau panoraminės, orientuotos į bend­rą nuotaiką (Iš čia regėti, kaip sutemusiam slėnyje liejasi / daugiaspalvis neonas, kurio tėkmėj brenda / abejingi miegamieji rajonai, p. 60). Dalyje vaizdų šiek tiek nutolstama nuo realybės, o atskiri fragmentai net padvelkia makabriškumu: Voverių ordos, pelijantys sodo nykštukai / amputuotomis kepuraitėmis (p. 37). Tad „Archeologija“ galėtų tapti neblogu pretekstu, papildant žodžio rinkinys sinonimų sąrašą.

Stengdamasis užpildyti erdvinį formatą įvairiomis spalvomis, detalėmis ir nuotaikomis Cibulskas tarsi žaidžia su skaitytoju: pradžioje rodo jam fotografijos priekinę dalį, vėliau atidengia kitoje pusėje tūnantį įrašą (kartais gluminančiai besiskiriantį nuo pradinio, akimis pagauto suvokimo). Gausūs vaizdai „Archeologijoje“ nėra tik atsitiktinės dekoracijos: dauguma jų būdingi eilėraščių pradžioms, pirmosioms eilutėms. Jie čia lyg įvestys į tolesnę aplinkos modeliavimo sistemą, kurios rezultato esi verčiamas nekantriai laukti spėliodamas ir atmetinėdamas vis naujas hipotezes.

Tačiau galutinė išvestis priklauso ne vien nuo modeliui pateiktos pradinės medžiagos, bet ir nuo paties modelio veiksmingumo. Jo neretame eilėraštyje pasigedau. Negebėjimas ištrūkti iš kiek šabloniškų palyginimų ir metaforų lauko dažnai neleidžia autoriui deramai įpras­minti rezultato. Kartais eilėraščio pradžia nuteikia itin užvežančio teksto laukimui, bet į pabaigą išsikvepiama ir ties finišu pasitinka tradicinis, neva daugiaprasmis, tačiau nelabai ką pasakantis vaizdinys: Kūdra toliau žvelgia į viršų ir tebetiki, / kad savo apakusiame vandeny saugo visus / užgesusių amžių žvaigždynus (p. 63).

Knygos pavadinimas liudija poeto norą žvelgti atgal. Bet itin giliai laike nesiknaisiojama (gal autorius tam kiek per jaunas?), o ir sistemingesnė praeities sluoksnių tyrinėjimų metodika neįvaldyta. Tą rodo ir Cibulsko pasirinktas skyrių neįvardijimo variantas: knyga tiesiog suskirstyta į tris, romėniškais skaitmenimis pažymėtas dalis, atsisakant pretenzijų į sudėtingo kompozicinio karkaso kūrimą. Kad kapstantis po laiko sąnašas kol kas svarbesnis procesas (tarsi žaidžiant smėlio dėžėje), o ne rezultatas, ko gero, įžvelgė ir knygą apipavidalinusi D. Rybakovienė. Todėl nei rinkinio viršeliuose, nei skyrių pradžią žyminčiose iliust­racijose nesama konkretesnių iškasenų fragmentų – viską užgožia besisukančius laikrodžio krumpliaračius vaizduojantis fonas, o bene vienintele aiškiau atpažįstama detale tampa laumžirgio sparnai.

Matyti, kad poetas siekia sąžiningai liudyti asmeninių potyrių svarbą ir jaučia uždelstą jų poveikį aplinkinio pasaulio suvokimui (Ir tik dabar pagalvoju, kad tąkart kažkas nederamai buvo pavogta. / Ne masyvi peleninė po šlapiais marškiniais, gal net ne laikas, / kuris per tokį lietų ir taip apsiplauna lyg šventasis. / Išsinešta ateitis, padalinta jau tą naktį, p. 22). Ko gero, tai pagrindinė Cibulsko kūrybinės raiškos nuostata. Įgudę skaitytojai knygoje nesunkiai aptiks rimtesnio išgryninimo reikalaujančių vietų; tačiau per pirminį testavimą pasklaidęs šį rinkinį, jo autoriui daugumoje vertinimo grafų būčiau linkęs įrašyti pliusus. Antrajam rinkiniui tai geras įvertinimas.

Eugenijus Ališanka. „Stuburo tik punktyrai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Paklausus normalaus tautiečio (ne filologo), ką jis žino apie Eugenijų Ališanką, galima lengvai įvertinti poezijos populiarumo lygį Lietuvoje. Negausu čia lyrikos mėgėjų, o ir tie, kurių lentynos gilumoje, už vazų ir taupyklių guli koks vienišas Marcinkevičiaus ar Nėries tomelis, ališankomis nesidomi. Nors kalbame apie produktyvų, įvairius literatūros žanrus (poeziją, eseistiką, vertimą) eksploatuojantį ir net užsienyje šiek tiek žinomą kūrėją, didelės nuostabos tai nekelia. Šiuolaikinę filosofiškai intelektualią poeziją (o būtent taip šio poeto kūryba dažniausiai apibūdinama) skaityti sunku. Prisipažinsiu, savęs prie tokios literatūros gerbėjų taip pat nepriskiriu. Bet, sako, skaityti reikia įvairias, ne tik mėgstamų autorių knygas: neva bendram išprusimui padeda. Tad pamėginsiu.

Pirmiausia pastebėjau, kad septintame poezijos rinkinyje (dailininkė D. Rybakovienė) autorius lieka ištikimas keliems, jau ankstesnėse knygose išryškėjusiems pomėgiams. Ypač išsiskiria du dalykai: 1) stengiamasi nuolat pabrėžti leidinio struktūrinės sąrangos svarbą; 2) dažnai žaidžiama lotyniškais terminais (šįsyk daug dėmesio skeleto anatomijai).

Sunku tiksliai pasakyti, ko tokiais veiksmais siekiama. Pirmuoju atveju, apeliuojant į knygos ir jos skyrių pavadinimų sekos integralumą (kuris papildomai akcentuojamas ir anonse), tarsi stengiamasi įrodyti skaitytojui, kad pavieniai, matyt, iki galo nesuprasti ar mažiau vykę tekstai čia vis vien būtini, užpildant bendrosios rinkinio minties vientisumo spragas. Žodžiu, panašu į tipišką ir pastaruoju metu tarp lietuvių poetų itin populiarų knygos sudarymo-pristatymo triuką (na ir kas, kad kai kurie kūriniai silpnesni, esminę žinią juk siunčia ne jie, o eilinis leidinys su autoriaus pavarde, – ar negirdime šių pa(si)teisinimų po dažno eilėraščių rinkinio pasirodymo?).

Lotyniški ir lietuviški, tikri ir išgalvoti kaulų pavadinimai – dažnai Ališankos vartojamas kalbinis įrankis – šį sykį, atrodo, taip pat labiausiai reikalingi bend­ros knygos plotmės klijavimui. Keturių rinkinio skyrių antraštės (slanksteliai: atlantas; slanksteliai: ašis; slanksteliai: kryžkaulis; slanksteliai: stuburgalis) susietos su stuburo struktūra. Galiniame viršelyje poetas išsamiai paaiškina šių pavadinimų funkciją ir teigia, kad svarbiausia – užauginti knygą, „kol sutvirtės jos stuburas“, o „eilėraščiai virs slanksteliais“. Neužmiršta paminėti ir stuburo išvaržų (pasak jo, primenančių apie laikinumą ir mirtį). Vis dėlto, nepaisant mėginimų leidinyje laikytis tvarkingo konstrukcinio modelio, taip ir lieka neaišku, kam –­ slanksteliams ar išvaržoms – skirta daugiau dėmesio.

Panašu, kad nelabai tą žino ir autorius. Žvilgtelėjus atidžiau, jungtinio karkaso detalės (pavieniai slanksteliai) beveik visuose skyriuose atrodo pasibarstę be aiškesnės tvarkos. Gal todėl knygoje taip gausu atvirų prisipažinimų apie nepavykusius kūrybinius gimdymus (ne pirmą kartą susimaunu / vis pro šalį, p. 43; gėda prisipažinti / nors tam ir yra poezija / kunigo ausis tinginiui / šnipštas išėjo / kaip ir iš viso postmodernizmo, p. 38). Kita vertus, atvirumas –­ pirminė poetinio reglamento nuostata, todėl labiau juo atsiduodančios vietos dažniausiai ir priverčia stabtelėti, įsiskaityti, sureaguoti į vaizdą.

Prakalbus apie vaizdus, laikas aptarti Ališankos rinkinio albumiškumą. Nors pati poezija čia skirta labiau apmąstyti, pavieniai ryškesni kadrai dažnai įterpiami prieš rimtesnio susikaupimo reikalingas vietas: čia nuotraukoj tavo senelis o čia / jo antroji žmona liūdno likimo / vis kalė man į galvą smigo giliai / tavo senelis spaudė ranką prezidentui / kol ėmiau tikėti kad visus juos pažįstu / kad buvau sutikęs ant kelių sėdėjau (p. 48).

Įsidėmėjęs peizažo detales skaitytojas nejučia pradeda gilintis ir į jų skleidžiamą nuotaiką, mintyti apie priežastis. Vienas sėkmingesnių šio pobūdžio eilėraščių – „mados namai“. Prisiminimai apie popierinę išlankstytą kepurę, tėvo naudotą dažant lubas, čia perauga į vientisą kūrinio leitmotyvą, leidžiantį baigti tekstą kone metafiziniu vaizdiniu: tik ta kepurė / tėvo sulankstyta iš laikraščio / niekur nerandu / matyt suėjo prakurom / ta kepurė / sulankstyta iš pelenų // būtų kaip tik mano pražilusiai galvai (p. 53).

Tokios poetinės nuotraukos (paskirai ar serijomis) rinkinyje kartojasi kas kelis puslapius. Bet nemažai ir tuštesnių, menkiau pagavių, ne taip lengvai suvokiamų tekstų. Tad nuspręsti, kas –­ slanksteliai ar išvaržos – užima šioje knygoje daugiau vietos, sunku ne tik ją pavarčius, bet ir kelis kartus įdėmiai perskaičius. Retoki tie stuburo punktyrai. O dažnai ir neryškūs. Ir albumo aliuzija, manyčiau, šiam leidiniui artimesnė nei stuburo: esama čia įvairaus amžiaus, skirtingos kokybės, spalvotų ir nespalvotų „nuotraukų“; o dargi ir beveik tuščių, tik atsitiktiniu, nežinia kur gautu atviruku ar saldainio popierėliu užpildytų lapų pasitaiko.

Prisivertęs perskaityti „ne savo stiliaus“ knygą Ališankos gerbėju netapau. Bet labai keiksnoti šio rinkinio taip pat negalėčiau. Nors atstovauju negausiai padermei nukvakėlių, kurie, paklausus apie knygos autorių, galėtų dar ką nors ir suveblenti, daug ko likau joje nesupratęs. Bet juk teisus V. Gasiliūnas: Jeigu kuriame nors kūrinyje viską išaiškinsi, bus nei šis, nei tas.* O ir žodyno sudarytojai, nesuteikę rinkiniui ir albumui sinonimų statuso, galbūt tinkamai pasielgė: tiesmukas suvokimas varžo. Tad linkiu būsimiems Ališankos skaitytojams mąstyti laisvai.

*Agnė Grinevičiūtė. „Pamintijimai apie magiškąjį realizmą su Renata Šerelyte ir Virginijum Gasiliūnu“: naujienos.vu.lt/pokalbiai/pamintijimai-apie-magiskaji-realizma-su-renata-serelyte-ir-virginijum-gasiliunu/.