Antanas Sheshi. Galvos valymas be nuolaidų

„Giluminis galvos valymas su nuolaida.“ Tokią frazę kadaise mačiau ant plakato vaistinėje. Anuomet šypseną sukėlę žodžiai šįsyk pasirodė tinkami apžvalgos antraštei.

Ne, kūriniuose, kuriuos aptarsiu, neaprašinėjamos sveikatinimo procedūros, leidžiančios ilgakasėms gražuolėms išlaikyti plaukų blizgesį, ir nesiūloma pigiai įsigyti tam būtinų preparatų. Bet duris į autorių prisiminimų erdvę praveriantys tekstai tarsi klausia: ar tokio valymo kartais nereikia? Kad, prakasę kasdienybės nuogulas, prisimintume retai atkuriamas patirtis, atsikratytume sukauptų pojūčių pertek­liaus... Kalbu ne apie visokius „vidinio apsivalymo“ momentus, dažnai minimus sakralių vietų ir mistinės energijos garbintojų, bet tiesiog apie būtinybę išsisakyti ar net išsirėkti. Netaikant sau jokių nuolaidų. Pasiekiant aptariamose knygose juntamą atvirumo įtaigą.


Mindaugas Nastaravičius. „bendratis“

Gerbiu poetus, gebančius neišsiplėsti, nepridėti į knygas, ko nereikia, tausojančius žodžius. Trečiame M. Nastaravičiaus rinkinyje „bendratis“ ne tik sumažėjo eilėraščių skaičius, bet ir pasirinktas netradiciškai minimalistinis knygos dizainas. Tai sėkmingo autoriaus bendradarbiavimo su dailininke Agne Dautartaite-Krutule rezultatas. Ir dar vienas patvirtinimas, kad susiduriame ne su bet kuo, o su vienu stipriausių (ir – tai ypač svarbu – tebestiprėjančiu) šiandienės Lietuvos poetų. Pažįstantys M. Nastaravičių, kaip reportažų ciklo „100 Lietuvų“ autorių, galbūt to neįtaria, tačiau man toks apibūdinimas neišvengiamai braunasi ne tik skaitant jo eilėraščius, bet ir stebint žurnalistinių pasakojimų ar pjesių vyksmą. Visais atvejais autorius – stabilus, išsiskiriantis savita stilistika ir tematika (kurioms būdinga rimtis ir kuklumas), nesiekiantis dirbtinai pasirodyti.

Rinkinyje M. Nastaravičius pasirodo kaip nesivaikantis madų, nebijantis nusisukti nuo perdėtai rafinuoto šiuolaikiškumo, ieškantis savos trajektorijos, neretai nuvedančios į daugeliui jo kartos poetų menkai pažįstamą provincijos kasdienybę. Knyga pateikta lyg būtų vienas, nors ir iš paskirų epizodų sulipdytas, eilėraštis apie tėvo–sūnaus–tėvo ryšius. Vientisumą liudija ir užrašas po pavadinimu – „vieno eilėraščio istorija“. Tiesa, daugelis aliuzijų tekste rodo, jog norėta kalbėti apie to „vieno eilėraščio tėvui“ gimimą, tačiau ir pati istorija pasakojama nenutrūkstamai, daug kur net išlaikoma siužetinė linija (gal todėl knygai neprireikia turinio?).

 

Mindaugas Nastaravičius. „bendratis“. Dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. – V.: „Tyto alba“, 2018.
Mindaugas Nastaravičius. „bendratis“. Dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. – V.: „Tyto alba“, 2018.

 

Gali pasirodyti keista, bet viską susieti į pasakojimą padeda šokinėjimas laike ir erdvėje: miestą ir kaimą, vaikystės ir paauglystės prisiminimus bei dabartį skiriantys kilometrai ar dešimtmečiai kartais įveikiami pervertus puslapį. Distancijos sąlygiškumą pabrėžia ir nuolatiniai pirmuoju asmeniu kalbančio pasakotojo (knygai tradicinis „lyrinis subjektas“ atrodo pernelyg siaura sąvoka, nes, kaip minėjau, pasakojama istorija) pašnekesiai su tėvu. Kartais jie akcentuoja kalbančiųjų panašumą, o kartais sudaro jų atokumo, nutolimo įspūdį. Kelionės nuo namų su prastai veikiančiu „Šileliu“ iki autobusų stotelės prie Liepkalnio stadiono trukmė irgi sąlygiška: nelygu su kuo važiuosi, ji gali tęstis nuo keliolikos minučių iki trijų valandų. Beje, „Šilelis“ (kaip ir dvigulė lova, kurioje pakaitomis guli tai sergantis tėvas, tai mama, tai kalbėtojas) – vienas iš simbolinių knygos vaizdų: kartais jis didelis, spalvotas, kartais mažas ir prastai veikiantis. Šie ženklai dažniausiai susieja fragmentus, bet kartais naudojami erdvėlaikiui atskirti: „prabudęs ir žvelgdamas priešais, tėvas regėdavo / raudoną kilimą, kabantį ant sienos / pasukęs galvą kairėn – nespalvotą „Šilelį“ // būtent dėl jo ir esu kitoje lovos pusėj / ankstyvą šeštadienio rytą, kai per Ostankino / dar mirguliuoja // paskui penkias minutes cypia, tada laikrodis / o tada jau laida“, p. 15; „tėvas mirė ne lovoje, o ant grindų – / iškritęs ertmėn tarp kitų laiko dulkių // į dvigulę lovą sugrįžo mama, nespalvotas „Šilelis“ / pradžioje cypia, tada atsimerkia, prabyla, kurį laiką // švyti, tada išbąla, suvaitoja ir užgęsta“, p. 17.

Poetas ypač gerai įvaldęs ironišką rutinos vaizdavimą, tačiau kreiva šypsena nenaikina istorijos emocionalumo. Čia vėl pasitarnauja televizorius, tiksliau – anapus ekrano vykstančios „Santa Barbaros“ epizodų gretinimas su kaimo kasdienybe: „išnaudojęs visą indelį plaukų želė / (jo sesuo pirko mieste, ėjome visi pažiūrėti) / Valasatas susiguldė plaukus kaip Kruzas (...) ir „Šventieji barbarai“ sėdo ant dviračių ir važiavo į miestą / patikrinti, ar teisingas sesers gandas, kad kioske prie stoties / renkami pinigai vergei Izaurai // ir beveik jau mieste po trijų valandų stotelėje prie stadiono / likimas Valasato paklausė – Maugli, ar kas negerai? // ir mes grįžom namo be dantų pėsčiomis per visą pasaulį / išsitrint paskutinės eilutės iš atminties“ (p. 21). Ekrane, kieme, ligoninėje, lovoje, viešbutyje prie jūros ir kitur besisukantys vaizdai knygoje susipina į vientisą beñdratį.

Ratu keliaujančios istorijos tęstinumas nenutrūksta net ties dviem tuščiais puslapiais pažymėtu knygos viduriu (beje, dizaino originalumas komplikuoja supratimą, kuri viršelio pusė laikytina knygos pradžia). Aišku viena – ties baltais centriniais puslapiais ratas tarsi pakeičia sukimosi kryptį: čia susiduria mirtis ir gimimas, o kalbėtojas tampa ne tik sūnumi, bet ir tėvu („kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai / iki tėvo mirties“, p. 33; „jau rytoj ketinau jam pranešti – mūsų daugėja / bet vakar staiga jis išlipo stotelėje“, p. 36). Šis momentas pabrėžia, kad paskutiniame (pirmame?) puslapyje cituojamos Sigito Parulskio eilutės („Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, / kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis.“) tekste itin reikšmingos. Taigi pasikeitusi pasakotojo pozicija paverčia jį jungtimi tarp kartų.

Iš nevietinių kraštų ir nebemenamų laikų atkeliaujančios genealoginės linijos jėga dar labiau suspaudžia į vienį kaimą, miestą ir pajūrio viešbutį, dešimt­mečius, paras ir minutes, supainiodama gyvenimo galus taip, kad suvoki: pabaigos ir pradžios riba jame dar labiau neaiški nei knygoje. Pagelbėti čia gali tik atmintis („arba atminties laidas, arba – nieko“, p. 50) ir jausmai („iš tavęs man nieko nereikia, tik parodyk, kur eiti / su šituo maišeliu – šlepetėmis, vandeniu, kur / mano lova, kas mane gydys / kam // pasakyti, kad skauda / matyt tave / tolstantį, lipantį į autobusą“, p. 5).

Žodžiai, atrodytų, paprasti. Bet poetiniu skoniu pasižymintiems skaitytojams to pakaks.


Tara Westover. „Apšviestoji“

Taros Westover beletrizuotų atsiminimų knygai „Apšviestoji“ su giluminiu galvos valymu susijusio teksto apibūdinimas ypač tinka. Autorė neslepia: vienas svarbesnių tikslų rašant šį kūrinį buvo išsisakyti, viešai išvyti praeities baubus ir persekiojančius šešėlius, pareikšti, kad jai pavyko prasisprausti pro aplinką (iš dalies ir vidų) kaustančius ribotų įsitikinimų raizginius. Knyga turi ir kitą paskirtį – padėti susivokti gyvenime tiems, kurie vis dar įpainioti panašiose pinklėse.

Kūrinio autorė pasakoja apie sudėtingą kelią nuo vaikystės, praleistos artėjančioms Bjaurasties Dienoms nuolat atsargas kaupiančių mormonų survivalistų šeimoje (kur, baiminantis iliuminatų ar socialistų, vis gausėja ginklų arsenalas, o vengiant bet kokio kontakto su valdžios institucijomis vaikai neturi asmens dokumentų, nėra leidžiami į mokyklą ir net sunkiai susižaloję gydomi tik namuose esančiomis žolelėmis) iki garsiausių pasaulio universitetų. Nepaisant to, kad knyga per kelis mėnesius tapo skaitomiausiu kūriniu būtent tose JAV valstijose, kuriose mormonų ypač gausu, įžanginė autorės pa­staba teisinga: „Šis pasakojimas – ne apie mormonų tikėjimą.“ Kūrinio autobiografiškumas nenustelbia svarbiausios minties: užsispyrus visada gali pasiekti to, ko nori. Atkaklumo, valios prireikia ir vaduojantis iš psichiškai nestabilaus tėvo įtakos (šis jaučiasi privaląs visiems skleisti tik jam vienam skaitant biblinius siužetus paaiškėjusią tiesą ir versti artimuosius gyventi pagal nušvitimų metu suvoktas neva tikrąsias taisykles), ir tiesiog ieškant kitokio nei įprasta gyvenimo kelio.

 

Tara Westover. „Apšviestoji“. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Tara Westover. „Apšviestoji“. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

 

Pojūtis, kad knyga rašyta siekiant savo pavyzdžiu įkvėpti tuos, kam nesiseka, neapleidžia nuo pirmųjų puslapių. Dėl to tekstas kartais primena psichologų istorijas, skirtas atsigauti patyrus dvasinę traumą ar atsikratyti priklausomybės. Tačiau T. Westover prisiminimus nuo populiariosios psichologijos leidinių skiria keli svarbūs bruožai. Pirmas jų – siužetiškumas: skaitytojas, nežinantis, jog didžioji dalis aprašomų faktų yra tikri, neabejotinai jaustųsi skaitąs romaną. Kita vertus, idėja išlaikyti pamokomąjį istorijos pobūdį, įžiebti viltį susiduriantiems su panašiomis situacijomis dėl to nenukenčia – šios linijos rašytoja nuosekliai laikosi, o tai ypač juntama knygai artėjant link pabaigos.

Įdomiausia, kad ugdomojo pobūdžio minčių svarumas nenublanksta nepaisant itin smulkmeniško prisiminimų stiliaus. Knygoje, ypač vaikystę aprašančiuose skyriuose, išryškinama kiekviena vaizdo detalė, garsas, šešėlis, judesys – viskas taip giliai įsikirtę kalbančiosios pasąmonėn, kad skaitytojas dažnai kone girdi balso intonacijos pokyčius veikėjams kalbantis. Geras pavyzdys – kaip aprašomi mamos, pradžioje praktikavusios pribuvėjos amatą, o vėliau nelegaliai užsiėmusios ir gydimu, gaminami vaistai: „Ji sukūrė aliejų nuo migrenos ir mėnesinių skausmų, nuo raumenų maudimo ir širdies virpėjimo. (...) Kurdama jų formules, mama naudojosi vadinamuoju raumenų testu, kurio esmė, kaip man aiškino, yra paklausti savo kūno, ko jam reikia, ir gauti atsakymą. Mama garsiai ištardavo: „Man migrena. Kas man padėtų?“ Tada paimdavo buteliuką aliejaus, priglausdavo prie savo krūtinės ir užsimerkusi klausdavo: „Ar tinka šitas?“ Jei kūnu pasvirdavo į priekį, tai reiškė – taip, tas aliejus padėtų nuo galvos skausmo“(p. 90–91).

Nepaisant to, vadinti šį kūrinį tik memuarais ar be­letristika atrodo neteisinga. Taip, dažnai T. Wes­t­­over, pasitelkusi išraiškingą kalbėseną, stengiasi kuo detaliau atkurti praeities įvykius. Aprašydama epizodus, kuriems apibūdinti neužtenka asmeninių potyrių, ji perpasakoja iš kitų, arčiau tuo metu buvusių artimųjų išgirstas istorijas. Paprastai to griebiamasi siekiant nupiešti kiek įmanoma visapusiškesnį įvairių nelaimių, kurios dėl savotiško tėvų santykio su valdžia ir aplinkine bendruomene šeimoje buvo itin dažnos, paveikslą. Tačiau beveik kaskart pateikusi versijas įvykių, apie kuriuos jai pasakojo kiti žmonės, rašytoja užduoda sau ir skaitytojams krūvą psichologinio-filosofinio pobūdžio klausimų: kodėl vieni, kalbėdami apie tą patį įvykį, prisimena vienas, o kiti – kitas detales? kas lemia, kad tam tikri incidentų dalyviai ką nors pastebėjo ar nepastebėjo? kodėl skirtingu metu pasakojami to paties žmogaus prisiminimai skirtingai nušviečia tuos pačius epizodus? Autorė mėgina susieti atminties ypatumus su pažiūromis. Tai, kad broliai statybose nukrito nuo keltuvo statybose, apsidegino pjaustydami automobilio benzino baką ar kad per automobilio avariją mama patyrė traumą, normalaus žmogaus akimis atrodo kaip netinkamo tėvų elgesio ar auklėjimo pasekmės. Taip nemanantys paprastai tiesiog užmiršta tikslias nelaimių detales. O kiti labai ryškiai prisimena niuansus, leidžiančius apkaltinti tą, kurio konkrečiu momentu labiausiai nekentė ar ant ko visą gyvenimą pyko.

Nelaimingų atsitikimų aprašymams „Apšviestojoje“ skiriama ypač daug dėmesio ir dėl dar vienos priežasties. Pernelyg dažnai besikartojantys įvykiai, kai kuris nors šeimos narys atsidurdavo prie mirties slenksčio, T. Westover suteikė galimybę susimąstyti: namuose kažkas ne taip. Ji matė, kad dauguma žmonių panašiais atvejais elgtųsi visai priešingai, nei įprasta jų šeimoje. Būtent tai jai suteikė ryžto sukti savo keliu – pradėti dainuoti, šokti, dirbti, mokytis (į visas šias veiklas tėvas žiūrėjo itin kreivai), o galiausiai, nenuolaidžiaujant sau ir kitiems, įvykdyti „giluminį galvos valymą“ ir visa tai aprašyti. Svarbiausia – aprašyti taip, kad skaityti knygą įdomu net ir nesusidūrusiems su joje aptariamomis problemomis.

Draugai