Recenziją pavadinau citata iš paskutinio Liongino Baliukevičius-Dzūko dienoraščio puslapio. Ne šiaip sau 40 metų KGB archyve gulėjęs rankraštis po Nepriklausomybės atgavimo leidžiamas jau penktą kartą. Šis tekstas kupinas dvejonių, sumišimo ir nerimastingų lūkesčių – savybių, kurių taip dažnai stinga pokario rezistencinių kovų aprašymams. Knygos sudarytojas Algis Kašėta teigia, jog daugeliui L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis tapo pirmu emociškai veiksmingu prisilietimu prie skaudžios temos. Emocija – varomoji teksto jėga. Tai nestebina, nes Dzūko dienoraštis rašytas sau („Dienoraštį rašyti prie kitų vengiu. Kažkaip neatviras tada būnu su savimi“, p. 75). Konspiracinio nepasitikėjimo erdvėje popieriaus lapas tapo vienintele galimybe nuoširdžiai išsisakyti.

Šiandien plintanti tautos didvyrių (kartais ir ne visai tikrų) fetišizavimo mada pradeda gožti gyvus veidus, o oficiozinis tonas kelia norą praversti puslapius su panašioms temoms skirtais rašiniais. Šiuo požiūriu Dzūko dienoraštis išskirtinis. Jaunuolio vidinių ginčų ir nerimastingų minčių fone atsiskleidžia ne simbolinis, beatifikacijai paruoštas kankinio portretas, bet autentiška kovotojo kasdienybė, abejonės ir nuolatinis siekis joms nepasiduoti: „Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti pasiaukojimą yra didelis dalykas. (...) Kas moka pilnai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų“ (p. 140).

„Partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis: 1948 m. birželio 23 d.–1949 m. birželio 6 d.“ Parengė Algis Kašėta. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2018.

Rašant šias eilutes, Dzūkui tebuvo 24-eri – dienoraštis rašytas 1948–1949 metais. Jame išsakomos mintys liudija, jog kovų metai (skatinamas noro ginti tėvynę nuo bolševikų L. Baliukevičius dar 1944 m. įstojo į P. Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę) gerokai pagreitino autoriaus dvasinę brandą. Tai atspindi ne tik Dzūko laikysena įvairiose situacijose, bet ir pamąstymai apie aplinką, ateitį, problemų sprendimo būdus. Iš gana pasiturinčios šeimos kilusį miestietį ypač glumino Lietuvos kaimo skurdas, gyventojų tamsumas. Po apsilankymo pas vargingą ūkininkę („Namų apyvokos daiktų, išskyrus keletą puodų, nėra. Norėjome pasiskolinti kibiro, bet, deja, jo čia neturėjo. Rankšluosčio neprašėme – nenorėjom šeimininkei širdies užgauti“, p. 158) jis rašo: „Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tokios šeimos turėtų būti šelpiamos, globojamos (...). Argi šitokiam skurde užaugęs lietuvis gali būti geras patriotas? Vargiai. Jis bus arba komunistas, arba bet kam ryšys, kad gautų vieną kitą grašį. (...) Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą didelį „nesusipratusių“ lietuvių skaičių“ (p. 158–159). Perskaitai ir nenoromis susimąstai, kaip trūksta tokio požiūrio šiuolaikinei mūsų valdžiai (gal dėl to, kad iš panašios – dėl grašio bet kam pasiryžusiųjų – terpės daugelis atėję?). Tačiau neverta stebėtis – dauguma protingai tvarkytis gebėjusių buvo miškuose ir užjūriuose „išbarstyti“...

Ne mažiau Dzūką liūdina tarp tautiečių (ir dalies partizanų) plintantis alkoholizmas: „Vienintelis pasilinksminimas – samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai. Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. (...) Bet tokių bus nedaug. Daug plieno bus kovoje sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio“ (p. 113).

Skaitydamas Dzūko užrašus iš arti matai, kokie trapūs dalykai slypi už abstrakčiais šablonais šiandien virstančių sąvokų laisvė, patriotizmas, pasiaukojimas tėvynei. Ribos, kurias partizanai turėjo peržengti kovodami už savo idealus, – labai asmeniškos. Dzūkas geba šias dilemas aprašyti itin konkrečiai. Apibendrindamas pažįstamo ryšininko, dėl artimųjų vis nesiryžtančio tapti tikru partizanu, dvejones, jis rašo: „Audrūnas man pasakojo, jog jis kartais net norėdavęs, kad jo tėvus ištremtų, – tada jam kelias būtų atviras, galėtų nesiskaityti su savo išsišifravimu, gi tėvai tokiu atveju jo nekaltintų“ (p. 156). Tokie išgyvenimai Dzūkui gerai pažįstami: manoma, dėl jo veiklos 1947 m. į Sibirą ištremti motina ir dėdė. Pasirinkimą tarp šeimos, artimųjų ir tėvynės likimo jis laiko vienu svarbiausių egzistencinių klausimų. Universalaus atsakymo į jį Dzūkas neturi („Kokia sunki tavo, motin, dalia, koks negailestingas sūnus aš turėjau būti, kad tave į tokį vargą įstūmiau! Mama, tu mano mama, bet ką gi aš turėjau padaryti? Vienas Dievas težino, ar aš teisingai pasielgiau, tačiau dėl tavo likimo aš nuolat jaučiu sąžinės graužimą“, p. 131). Tokia dienoraščio autoriaus pozicija leidžia skaitytojui regėti paprastą, mirtingą ir klystantį žmogų. Natūralus Dzūko nuoširdumas, kurį lemia tai, jog rašoma sau („Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau“, p. 21), sumažina distanciją tarp autoriaus ir skaitytojo, padaro tekstą atvirą. Skaitydamas priartėji prie panašios į save būtybės, nebaisu ką nors ne taip suprasti, neprivalai baugščiai dairytis į viršų, kur tave stebi aprašomo pusdievio-stabo akis (to dažnai sunku išvengti skaitant apie istorijai nusipelniusių žmonių gyvenimus).

Tačiau akcentuojamos vertybės ir aiški laikysena neleidžia žvelgti į autorių be deramos pagarbos. Šį jausmą labiausiai inspiruoja darbų ir žodžių dermė. Dzūkas – tikras tarpukario Lietuvos vaikas: auklėtas pagal katalikiškas vertybes, išsilavinęs, doras. Jam nesuprantama, kad elgesys viešumoje gali skirtis nuo kitiems nematomų poelgių, kad lozungai gali gyventi savą, su realybe nesusijusį gyvenimą... Todėl dienoraščio autoriui dažnai sunku suvokti sovietinės sistemos veikimo principus. Perskaitęs šūsnį bolševikinės spaudos Dzūkas piktinasi: „Kas gi tie žmonės, kurie gali tokias nesąmones rašyti? Laikraščiuose – žydinti Lietuva, o iš tikrųjų – plūstanti kraujuose. (...) Stalinas viską žino, jis mokė, jis pasakė tada ir tada taip ir taip, jis numato kelią šimtmečiams pirmyn, jis geriausias karvedys... Kažin ar Tibete ir Indijoje stabai labiau garbinami? Štai kodėl asilas tas Stalinas, kad taip save garbinti leidžia. (...) Nieko sau išsiaiškinau, kas slepiasi Kremliuje!“ (p. 64–65) Manyčiau, šie žodžiai iš dalies leidžia atsakyti, kodėl Lietuvos partizanai taip dažnai nukentėdavo nuo išdavikų: daugelis nesuvokė, kad išdaviku gali tapti ir artimiausias draugas... Šiuo atžvilgiu jų priešai, per tris dešimtmečius sukaupę gyvenimo nuolatinių skundimų aplinkoje patirtį, buvo daug pranašesni. O su priešu nepakariausi, jei nežinai esminių jo galios mechanizmų.

Apie išdavystės šaknis Dzūkas itin daug svarsto aprašinėdamas iš arti matytą K. Kubilinsko ir A. Skinkio istoriją – Dzūko dienoraštis yra vienas išsamiausių partizanų liudijimų apie poetų-emgėbistų išdavystę. Ši situacija vėl parodo, kaip iškilesniems partizanams buvo sunku įžvelgti parsidavėlį kuriančiame žmoguje. Gyvendami tarp partizanų A. Skinkys ir K. Kubilinskas rodydavo, skaitydavo jiems savo kūrybą (kuri daugeliui patiko), o K. Kubilinskas net pradėjo rašyti pogrindinei spaudai skirtą antisovietinę poemą „Raudonasis rojus“. Kai jie nužudo vieną iš kovotojų vadų ir išduoda aibę slėptuvių, Dzūkas negali patikėti, o savo abejones grindžia tais pačiais žodžių ir darbų (ne)atitikimo argumentais: „Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio“ (p. 95). Skaitai šias mintis ir galvoji: ar tik ne čia glūdi esminė riba, atskyrusi ankstesnės epochos inteligentiją nuo XX a. antrojoje pusėje įsigalėjusios „mažų žmonių“ arba „nenugalėtų kolaborantų“, kaip viename savo rašinių* juos įvardijo A. Jakučiūnas, masės.

Nors iki galo neperpranta sovietinėje spaudoje rašomų „nesąmonių“ paskirties, Dzūkas gerai supranta (ir nuolat akcentuoja) propagandos svarbą. Galima teigti, jo karas aprašomuoju laikotarpiu ir buvo propagandinis: ištisus metus neturėjo progos dalyvauti nė viename mūšyje, tačiau oficialiai ar neoficialiai rūpinosi partizanų spaudos leidyba ir platinimu. Nors toks karas neretai svarbesnis už eilines šaudynes su „mongolais“ (taip vadindamas rusus Dzūkas aiškiai deklaruoja savo ir bendražygių vakarietiškas idėjas), propagandinis darbas partizaną kartais smukdo. Be to, iš Vakarų per radiją atkeliaujantys pranešimai vis aiškiau sufleruoja, kad didiesiems pasaulio politikams ne itin rūpi tokių užkampių kaip Lietuva likimas. Nors partizanų spaudoje ir susitikimuose su vietiniais žmonėmis dar kalbama apie galimą išvadavimą, „įpūsti ugnelę“ vis sunkiau:

– Kaip jūs manot, ar šiais metais kas bus?

Į šį klausimą vengiu tiesiog atsakyti. Pasakęs, kad karas bus, senio nenuraminsiu. Reikia įrodyti. Ir vėl aiškinu, kad karas nežinia kada prasidės, tačiau jis bus netrukus, o dėl to, kad... ir t. t., ir t. t. (p. 175)

Daug dėmesio dienoraštyje skiriama kasdienės buities aprašymams. Bet ir aprašinėdamas šiokiadienį Dzūkas vis įterpia minčių, vertų nuodugnesnio žvilgsnio. Pavyzdžiui, pasakojimas apie bunkerio kasimo vargus nejučia išsiplėtoja į ištisą skyrelį, apibūdinantį slėptuvių įrengimo metodikos įvairiuose regionuose ypatumus, o baigiama savotišku palinkėjimu ateities kraštotyrininkams: „Būtų įdomus dalykas, jeigu kada nors išleistų knygą vien apie tai, kaip partizanai kasdavo bunkerius. Kiek panaudota įvairiausių gudrybių, kiek parodyta savotiško išradingumo!“ (p. 154)

Vis dėlto įsimintiniausios – atviraširdžių minčių apie save pastraipos. Dauguma jų susitelkę teksto pabaigoje, tarsi vietoje atomazgos: „Į mano vidų įsismelkė lengvas nerimas. Iš kur jis – nežinau. Juk jokio pavojaus nėra. Priešingai – čia taip ramu. O tas nerimas mane visada apima, kai būna ramu, kai neturi darbo. Kaip koks neprašytas, įkyrus svečias jis visada trukdo mano ramybę. Nuotaika tada kažkokia suniukusi. Sėdžiu, rodos, galvoju, bet mintys nieko nesiekia. Beprasmiškai stebiu vėjo judinamas šakas, girdžiu, kaip kažkur ūkininkai šnekasi... Toks jau gyvenimas. Sielą užgulė kažkokia sunki našta, tarytum su krauju suaugo melancholija. Sunkiu atodūsiu noriu visu tuo atsikratyti, bet neįmanoma. Per šešerius metus suaugo toji melancholija su visomis mano širdies skaidulomis...“ (p. 176)

Kažin, ar daugelis rašytojų šiandien gebėtų tokias eilutes parašyti su automatu ant peties šalia miško viduryje iškasto bunkerio sėdėdami? Paklausi taip savęs, ir įsismelkia į vidų lengvas nerimas... Bepigu pokario reikalus aprašinėti įsitaisius patogioje kėdėje prie kompiuterio, – tokiomis sąlygomis sukurti tekstai puikiai tinka kalboms per laidotuves ir paminklų atidengimo ceremonijas. Bet pastačius paminklą ties kiekvienu buvusiu bunkeriu ar partizanų žūties vieta, nei jiems, nei mums geriau nebus. Ir nepasakokit man, kad to būtinai reikia atminčiai išsaugoti. Atmintis labiau sutvirtėja perskaičius Dzūko dienoraštį ar panašų tekstą, nes kažkas lieka galvoje ir užvertus knygą (nesvarbu, kad klausimų kils daugiau nei atsakymų). O situacijai pasikartojus, giliai viduje jusime: tai jau buvo! Žinosime, kaip tai atrodo, ko galima tikėtis, kaip elgtis.

Tačiau svarbiausia – liks nerimas, prieš kurį nublanksta skambūs žodžiai...

 

* www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/andrius-jakuciunas-kolaborante-musu-simtmecio-tikrasis-herojau-285-922850