„Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams“. Sudarė Palmira Mikėnaitė. Iliustravo Rimantas Rolia. – V.: „Tyto alba“, 2017.

Pradėjęs rašyti apžvalgą, prisiminiau vis dar pasigirstančias šnekas, kad prieš ketvirtį amžiaus gyventi buvo geriau. Paprastai jos priverčia atlaidžiai šyptelėti. Bet šįsyk galvoje ėmė suktis kone identiška frazė: „Ach, kaip tuomet viskas buvo paprasta!“ Paėmęs į rankas knygelę vaikams ir atsivertęs paskutinį arba pirmą (priklausė nuo laikotarpio madų) puslapį, matydavai labai konkretų įrašą, nurodantį kokio amžiaus (ikimokyklinio, jaunesniojo mokyklinio, vyresniojo mokyklinio ir t. t.) skaitytojams ji skirta. Vartydamas Palmiros Mikėnaitės sudarytą poezijos rinktinę, skirtą mažiesiems (o gal derėtų sakyti ‒ jauniesiems?) skaitytojams, tokio aiškumo šiek tiek pasiilgau.

Pasiūlymas susipažinti su šia knyga nudžiugino: panašių skaitinių senokai nebuvau laikęs rankose. Nenusivyliau ir baigęs skaityti: 104 knygos puslapiuose ‒ 25 autorių kūrybą pristatantis 51 eilėraštis. Dauguma kūrinių tikrai puikūs ir, nors atstovauja įvairiems laikotarpiams ir neįtikėtinai skirtingo stiliaus poetams, gražiai dera tarpusavyje. Vientisumo įspūdį ypač stiprina daugumą posmų gaubianti nerūpestinga vaikiška melancholija.

Nustebino knygos sudarytojų gebėjimas atskleisti vaikiškosios poezijos aspektus eilėraščiuose, kuriuos aptariant įprasta narplioti menamai painias simbolikos gijas ar ieškoti giliai paslėptų alegorijų. Juk perskaičius paskutinį Stasio Jonausko eilėraščio „Kodėl tyli žuvys“ posmą („Bet atšyla, ir tirpsta laikas – / Nuo pavasario ligi rudens. / Žuvys tyli todėl, kad laiko / Pilną burną vandens“, p. 74) ir paveikslėlyje išvydus skiauterėtais pelekais pasipuošusį vandens gyvūną išpūstais žandais, išsprogusiomis, ilgų blakstienų pridengtomis akimis ir kietai sučiauptomis lūpomis, pirmiausia norisi nusišypsoti, o ne mąstyti apie abstrakcijas, besisiejančias su poetiniu vaizdiniu...

Tokie poetai kaip S. Jonauskas ir Juozas Erlickas (pirmojo eilėraščių knygo­je – 3, antrojo – net 5) nuo seno garsėja naivumo metafizika, tad ir jų kūrinių balansavimas ties sąlygine vaikiškumo riba (rimta – nerimta, tikrovė – žaidimas) pernelyg nenustebino. Bet sutikus knygelėje Henriko Radausko ar Donaldo Kajoko eilėraščius (abiejų poetų kūrinių ‒ po 2), daugumai turėtų sukirbėti klausimas: įdomu, ar autoriai tikėjosi kada nors savo tekstus išvysti panašiame leidinyje? Prisipažinsiu, pamačius turinyje šias pavardes, toks klausimas sukirbėjo ir man. Bet, perskaitęs D. Kajoko „Karvę lietuje“ (p. 76), įsižiūrėjau į rausvą kaspiną tarp ragų, į tos pačios spalvos lašus, krentančius nuo žolės ašmenų greta esančioje iliustracijoje, ir nusiraminau – viskas čia gerai: „Lyja. Šnara tamsios žolės. / Geležiniuos dobiluos / stovi karvė gražuolė / drumsto ežero spalvos.“ Gebėjimas paprastai pateikti nebūtinai paprastus tekstus ‒ turbūt didžiausias knygos privalumas.

Pagirtinas P. Mikėnaitės sumanymas paieškoti naujų, lig tol vaikams skirtos literatūros lauke negirdėtų vardų. Rinktinėje aptiksime Dainiaus Gintalo, Agnės Žagrakalytės, Virginijos Kulvinskaitės eilėraščių (manau, būtent jie anotacijoje pavadinti tokiais, „kurie pirmą kartą išdrįso išlįsti iš poetų stalčių“). Šio atsinaujinimo labai reikia šiandien, kai prekybos centrų lentynose (kur, kad ir kaip būtų liūdna, knygas atžaloms perka nemenka dalis mamų) gali išvysti vos kelias nuolat besikartojančias vaikiškų knygelių autorių ‒ deja, ne visada gerai rašančių ‒ pavardes.

Ypatingų pagyrų nusipelno ir knygos dailininkas Rimantas Rolia. Visose iliustracijose juntamas gebėjimas pavaizduoti aprašomą situaciją nepaviršutiniškai, įsijaučiant į užuominas. Žinant, kad vaikams skirtose knygose piešiniai ne mažiau svarbūs už tekstą, tai labai gerai nuteikia. Iliustracijas pagyvina ir šiuolaikinės detalės, sąsajos su šiandienos kontekstu: vien ko vertas ant apgriuvusio kalno kabančio Gedimino bokšto vaizdas, lydintis Violetos Palčinskaitės eilėraštį „Vėjas Vilniuje“.

Bet knygos adresatų klausimas mano galvoje taip ir liko neišspręstas. Kas jie – ūgtelėję skaitytojai, kuriems raidžių dešifravimo problemos nebetrukdo įveikti H. Radausko, D. Kajoko ir V. Kulvinskaitės tekstų, ar skaitovai, balsiai deklamuojantys skaityti dar nemokantiems mažyliams Kosto Kubilinsko, Kazio Jakubėno ir Zitos Gaižauskaitės posmelius? Dingus prievolei nurodyti skaitytojų amžių, į vieną leidinį telpa itin platus kūrinių spektras. Tačiau net Kęstutis Urba, ne sykį peikęs vaikams rašančius poetus už posmus apie linksmus gyvūnėlius, pabrėžia: „...yra literatūra, kuri vis dėlto apsiriboja tam tikru vaiko amžiumi, bet yra tokia literatūra, kurią galima atrasti vėliau.“¹ Kita vertus, tai, jog turime universalią – ir trimečiams, ir penkiolikmečiams (o gal ir jų tėvams bei seneliams) tinkamą – knygą, gali pasitarnauti ugdant jaunųjų skaitytojų poetinį skonį. Tikėkimės, kad ši knygos misija bus sėkminga.

 

Miglė Anušauskaitė. „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“. – V.: „Aukso žuvys“, 2017.

Gerbiamieji, leiskite paklausti: ar esate perskaitę nors vieną Algirdo Juliaus Greimo knygą? Nekalbu apie atvejus, kai reikalui prispyrus (rašant baigiamąjį darbą, straipsnį ar disertaciją) atsivertėte konkretų kurio nors jo veikalo skyrių ar puslapį. Mane domina, kas perskaitė visą A. J. Greimo knygą. Jei tokių atsirado ir jie nemeluoja, skubu jiems pranešti: esate visiška mažuma, išimtis bend­rame kontekste, išskirtis, neatitinkanti pagrindinei aibei būdingų savybių.

Manote, jog pasitelkiau šią įžangą norėdamas pabrėžti naujo Miglės Anušauskaitės komikso svarbą supažindinant visuomenę su A. J. Greimo gyvenimu bei idėjomis? Klystate! Priešingai: noriu pasakyti, kad šiuo kūriniu, kaip ir A. J. Greimo veikalais, domėsis savita skaitytojų grupė. Todėl pirmiausia įtarimą kelia ant viršelio besipuikuojanti žyma „N-18“. Ar jau peržengusiems šią mistinę ribą – leidžiančią domėtis semiotika, bet nuo Naujųjų metų nebesuteiksiančią teisės įsigyti alkoholinių gėrimų – ne per vėlu vartyti panašias knygas? Gal sulaukus tokio amžiaus būtų laikas, jei išties tai domina, imtis paties A. J. Greimo kūrinių?

Ironizuodamas (tikiuosi supratot, jog ankstesnė pastraipa turėtų baigtis gausybe šypsenėlių, – deja, VLKK nurodymų paisantys leidiniai į savo tekstus jų vis dar neįsileidžia) noriu išryškinti svarbią aptariamos knygos savybę – specifiškumą. Komiksų – tiek vaikams, tiek suaugusiems – kultūra Lietuvoje neturi tradicijų, todėl jie, panašu, visada liks periferiniu žanru. Šių kūrinių autoriams, nepriklausomai nuo kūrinio temos, tenka susitaikyti su mažais tiražais. Tiesa, A. J. Greimo šimtmečio proga Lietuvos kultūros tarybos paramos sulaukęs „Dr. Kvad­ratas“ išleistas 600 egz. tiražu – mūsų mastais ne taip jau blogai.

Tačiau šįkart galimų skaitytojų ratą susiaurina pasirinkta tema. Nors suprantu, kad įrašu „N-18“ visų pirma norima atriboti M. Anušauskaitės kūrinį nuo knygelių, pasakojančių apie ančiuko Donaldo nuotykius, klausimas, kam knyga išties skirta, nėra retorinis. Tikiu, kad ja susidomės ne tik tie, kuriems nesvetima semiotika – pastarieji rečiau susidurs su terminologijos problemomis, tad turės daugiau šansų įžvelgti linksmuosius momentus. Esu tikras: bent 8 iš 10 tautiečių ir toliau nežinos, ar žodis „Greimas“ rašomas iš didžiosios, ar iš mažosios raidės. Ne šiaip sau įžangoje autorė prasitaria: „...su nepažįstamais apie tai kalbėtis vengiau, nes tuomet reikėtų aiškinti, kas tie komiksai ir kas ta semiotika.“

Detaliai aptarinėti „Dr. Kvadrato“ turinį nėra prasmės – tokias knygas dorai suvoki tik skaitydamas. Trumpai anotacijai pakaktų šio žodžių junginio: „Linksmai ir paprastai apie sudėtingus dalykus –­ A. J. Greimo gyvenimą ir jo mokslinių idėjų raidą.“ Svarbi knygos savybė – skaid­ri struktūra. Informacijai perteikti pasitelkta ženk­lų sistema: citatos rašomos rašytinėmis, laisvos interpretacijos – spausdintinėmis raidėmis, teorija aiškinama pilkai įrėmintuose puslapiuose. Tikriausiai autorė, kadaise teigusi, kad modelis „sužinojau dalyką – panaudojau dalyką“ netinka studijose sukauptai patirčiai apibūdinti², kurdama knygą, vis dėlto pritaikė žinias, įgytas studijuojant semiotiką. Ieškantiems konkretesnių detalių pravers komikso pabaigoje pateikiamas 6 puslapių apimties Kęstučio Nastopkos tekstas, cituotos ir savarankiškai skaityti rekomenduojamos literatūros sąrašai.

Įdomi leidinio ypatybė – nuolat kintantys dialogo dalyviai: dažniausiai tarpusavyje šnekasi knygos herojai (A. J. Greimas, jo draugai, artimieji, idėjiniai mokytojai ir sekėjai), bet kartais prabyla pati autorė ar net klasikiniai veikalai. Laviruojama ir tarp skirtingų potencialių skaitytojų grupių. Mažiau patyrusiems nurodoma, kaip deramai tarti nelietuviškas pavardes, su daugiau žinančiais aptarinėjamos naratyvinių struktūrų „veikimo taisyklės“ ar semiotiniu kvadratu išreikštų santykių aspektai. Žavus autoironijos intarpas įpintas tarp 90 ir 97 knygos puslapių, kur „nupaišiusi daugiau nei pusę knygos“ autorė susizgrimba galbūt prisidedanti „prie kvailo šlovinamojo diskurso gamybos“ ir vaizduotėje pamato pakelės rūpintojėlio pavidalu iškaltą A. J. Greimo stabą.

Linkėdamas, kad taip nenutiktų, pabrėžčiau: „Dr. Kvadratas“ – geras komiksų panaudojimo stabams griauti pavyzdys. Tad lauksime naujų M. Anušauskaitės kūrinių. Ir gal nereikia to „N-18“ viršelyje – kas norės, atsirinks (be to, norint kažkuo sudominti, tą geriau daryti nuo mažumės).

 

Algimantas Mikuta. „Kelias į Laumes“. –­ K.: „Kauko laiptai“, 2017.

Planavau nedaryti apžvalgų „mišrainės“ ir neaprašinėti komiksų, vaikiškų knygų bei naujo Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinio vienu ypu. Bet skaitydamas „Kelią į Laumes“ internete aptikau pakeisti nuomonę privertusį paveikslėlį. Po šviežiai nulipdyto senio besmegenio vaizdu puikavosi užrašas: „Vaikystė baigiasi tada, kai tau vis vien – limpa sniegas lauke ar ne.“ Ko gero, šis originalus emocinio amžiaus indikatorius tinka visų trijų apžvelgiamų knygų skaitytojams apibūdinti.

Klausiate, ar manau, kad A. Mikutos skaitytojams turi rūpėti besmegenių lipdymas? Gal ir neturi, bet būtų neprošal. Bent jau pačiam A. Mikutai šiuo metu tai kažkiek rūpi. Po ilgosios kūrybinės pertraukos (trukusios nuo 1984 m. išleistos „Apuoko valandos“ iki 1998 m. pasirodžiusio „Juodojo pėstininko“) atkutęs poetas per pastarąjį dvidešimtmetį išleido keliolika knygų (tiesa, ne tik poezijos) – taigi nerimsta. Kita vertus, vaikiškas hiperaktyvumas ne visada leidžia deramai nušlifuoti tekstus. Dėl to rimtesni kritikai A. Mikutai periodiškai išrašo velnių. Netenka abejoti tik dėl vieno: noro sulipdyti ką nors nauja rašytojui kol kas nestinga.

Pažiūrėkime, kaip A. Mikutai sekėsi lipdyti „Kelią į Laumes“. Laumės –­ vietovardis, žymintis tarp Ašoklio ir Dargužio upeliukų išsimėčiusį kaimą netoli Barstyčių. Čia susipažino poeto tėvai, o rinkinys gavo šiam įvykiui skirto eilėraščio pavadinimą. Pasak knygos gale esančio tekstuko, tai liudija autoriaus norą grįžti prie šaknų. Nežinau, ar dėl šaknų, bet kad A. Mikuta grįžta į senesnius laikus – faktas. Deja, tai ne visada reiškia, jog grįžta jaunystės polėkis. Greičiau priešingai – vis dažniau, lyg mėginant paneigti šiandieną, panyrama į prisiminimus. Kartais susidaro įspūdis, kad autorius atkapstė ir į rinkinį sudėjo prieš penkis dešimtmečius parašytų ir lig šiol neskelbtų eilėraščių šūsnį: „Mūsų skrandos trenkia tirštu raugu, / lašiniais, truputį pyragu. / Matrosėlis vaikšto, ieško draugo, / norinčio sulošt iš pinigų (eil. „Naktinis traukinys į Rygą“); „Visi pašaliai pilni rudų išsidažiusių moterų, / kas vario varpais, kas rakteliais variniais skambina. / Saugiausia miegot atsimerkus, kaip utėlėtam pokary, / grandele prisirišus portfelio rankeną“ (eil. „Lapės“). Aprašomą aplinką padeda identifikuoti ir nuolat pasikartojančios smulkios detalės: šmėžuoja persiūtos milinės, spalvotos cukierkos ir žinias pro langus skelbiantys radijukai, rodantys, kad praėjusio laiko dvasia poetui iki šiol artima.

Tačiau vadinti „Kelią į Laumes“ praeities nostalgijos persmelkta knyga nebūtų teisinga. Nors ši nuotaika vyrauja daugumoje eilėraščių (kuo, žinant autoriaus amžių, turbūt nedera stebėtis), aptiksime ir kitokių posmų. Vienuose jų – taiklūs blizgios nūdienos butaforijos eskizai („Ropojame kaip musės / per saldainio popierėlį, / kur nupiešti kurhauzas, / Vytautas, banginis“, eil. „Birštonas“), kituose – aliuzijos į vienu ryškiausių lietuvių poetinių mitų virstančius skaudžius dešimtmečio senumo įvykius („Paryčiais dar buvo tamsu, išskrido iš degančio namo / aklasis muzikantas / ir jo draugas Šamanas – / Vilnių apėmė siaubas“, eil. „Išskrido“).

Vertinant knygą dešimtbalėje sistemoje, pažymys veikiausiai svyruotų tarp 7 ir 8. Bendrame šiuolaikinės mūsų poe­zijos fone toks įvertinimas atrodo tikrai neblogai (bent pusė išleidžiamų rinkinių iki tokio balo netraukia). Bet suabejočiau, ar to gana kalbant apie A. Mikutą. Taip, lyginant su veblenimais, prieš keletą metų intensyviai sklidusiais iš jo pramanytų herojų (Pumpadrickio, Palubinsko, Pažemecko) lūpų, naujojo rinkinio eilėraščiai – neabejotinai aukštesnio lygio. Bet prisiminus „Apuoko valandą“ ar „Žalias vyšnias“, vaizdelis šiaip sau. Džiugu, kad nepakito bent jau atraminės A. Mikutos poezijos konstrukcijos: baladinis pasakojimo stilius ir gebėjimas natūraliai parinkti tinkamą rimą. Gal todėl labiausiai paveikioms eilutėms būdingas senas poeto pomėgis laikytis arčiau realybės: „O kam gi lieka pažemės, rūkai, / žole apaugę fabrikų griuvėsiai, / rūdėti vandenys, gyvybės elektra, / kieno balsais / jiems lemta prakalbėti?“, eil. „Vis apie dangų“).

Tad dar gyva viltis sulaukti laikų, kai A. Mikuta vėl atsilieps į tų skaitytojų, kuriems ne vis vien, ar sniegas lauke limpa, norus. Gal dar išvysim ne tik paties sau sukurtas instrukcijas („Jei jau žaidi, tai žaisk žvaliai, / tarytum parke įsisiautęs vėjas. / Dainuok ir šok, kvatokis įžūliai / lyg niekada nebūtum pralaimėjęs“, p. 82), bet ir jų įgyvendinimo rezultatus.

 

¹ www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kestutis-urba-vaiku-ir-paaugliu-literaturos-negalima-vadinti-paprasta-ar-primityvia-286-477829

² naujienos.vu.lt/migle-anusauskaite-nuo-semiotikos-iki-komiksu/