Antanas Sheshi. Mėginimai priartinti istoriją

Kaip pateikti mokslinių tyrimų rezultatus įdomiai? Kuo sužadinti visuomenės smalsumą? Svarbiausi mokslo populiarintojams kylantys klausimai... Dažnai manoma, kad jie aktualesni užsiimantiems tiksliųjų mokslų sklaida. Humanitariniai dalykai neva ir šiaip nesudėtingi, tad informaciją platesnei auditorijai galima pateikti kone tiesiogiai: perrašant tekstus iš disertacijų ar rimtų specializuotų žurnalų. Aptarsiu dvi knygas, aiškiai paneigiančias šį mitą. Siekdami sudominti skaitytojus jų autoriai rinkosi skirtingus istorinių faktų priartinimo būdus, kliovėsi iš esmės nepalyginamais šaltiniais, įvairiai suvokė poreikį tikrinti jų patikimumą. Kas iš to išėjo?


Gediminas Kulikauskas. „Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“

G. Kulikauskas, pristatydamas tipines XIX–XX a. sandūros lietuvio savybes, rinkosi visokeriopo informacijos supaprastinimo variantą. Knyga aiškiai orientuota į jaunesnius skaitytojus, gal net paauglius. Matyt, dėl to autoriui tenka papildomai aiškinti ir kai kurių žodžių, pavyzdžiui, skilandis, reikšmę. Pusiau pramoginis pasakojimo stilius, padrika faktų pateikimo schema, kai skiriama neproporcingai daug dėmesio klausimams, kuriuos autorius jau nesyk yra nagrinėjęs ir aiškiai geriau išmano (kontrabandos karams, knygnešystei, spirito monopoliui, prekybos alkoholiu ypatumams), gana atvirai deklaruojamas aprašomų istorijų paviršutiniškumas, nesibodint iliustruoti jas iškarpomis iš straipsnių to meto spaudoje ar paveikslėliais iš „Vikipedijos“, neabejotinai atbaidys dalį rimtosios istorijos mėgėjų.

Bet juk sakiau: „Lietuvio kodas“ – ne tiems, kurie linkę didžiuotis žiniomis apie istorinius faktus. Ši knyga – tiems, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia įsikniaubę į monitorius ir mato juose toli gražu ne romanų ar filosofinių traktatų tekstus. Pripažinsiu, mane, kaip „senos geros kartos“ atstovą, toks atsainokas požiūris į istoriją iš pradžių irgi gerokai glumino. Knygos skaitymo tempas kiekviename skyriuje kito – įdomesnėms vietoms įveikti pakako pusvalandžio, nuobodesnėms ir geriau žinomoms (tokios įsivyrauja paskutiniame teksto trečdalyje) prireikė skirti ir po kelis vakarus su miego pertraukėlėmis...

 

Gediminas Kulikauskas. „Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“. – V.: „Tyto alba“, 2018.
Gediminas Kulikauskas. „Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“. – V.: „Tyto alba“, 2018.

 

Vis dėlto įveikiau. O mąstydamas, ką ir kaip apie šį leidinį derėtų parašyti, kad apžvalga atliktų svarbiausią funkciją – suteiktų žinių apie jo turinį ir gal net padėtų potencialiam skaitytojui ryžtis išsamiau ja pasidomėti – priėjau prie kiek netikėtos išvados. Atmetus tradicinius pernelyg daug žinančio dėdulės paburbėjimus, „Lietuvio kodo“ nelabai yra už ką peikti. Turime knygą, kuri tikrai įtiks ne vienam, susidomėjusiam protėvių gyvenimo detalėmis. Maža to, kai kur autorius tikrai sėkmingai užkabina ir gilesnių apmastymų vertus aspektus. Svarbiausias iš jų pristatomas jau įžangoje: „(...) pasirodo, slenkant dešimtmečiams lietuvio būdas keitėsi ne tiek ir daug. O daugelis pažiūrų, įpročių ir nuostatų suformuoti visai ne sovietmečio „radiacija“ apšvitintos tarpukario Lietuvos visuomenės mutacijų“ (p. 11). Kad ši mintis nėra laužta iš piršto, ypač sėkmingai patvirtina antras ir trečias knygos skyriai, aptariantys tautiečių požiūrį į amatą, emigraciją ir verslą, o kartu į valdžią bei jos vykdomą politiką. Nagi paspėliokit, kas iš šių dalykų daugumos galvose anuomet buvo laikoma gėriu, o kas blogiu... Įdomiausia, jog atspėti nesunku paskaičius šiandienių portalų antraštes ar komentarus: apgavikai verslininkai sykiu su seimūnų vadovaujama kraujasiurbių valdininkų gauja ir dabar teužsiima tautos engimu, o tie, kurie linkę kažką daryti savarankiškai (t. y. turi amatą – nesvarbu, ar gamina dantų protezus, ar žiedžia puodus, ar užsi­ima juvelyrika, ar verčia), tėra „biezdielninkų“ gauja, niekada nepažinusi tikrojo prakaito sūrumo. Užuot užsiėmę tokiais nedorais darbais, paprasti lietuvaičiai jau XIX a. pabaigoje mieliau rinkdavosi emigracijos (ar bent jau migracijos į didesnius miestus) kelią, o iškilesnių visuomenės veikėjų požiūris į šį procesą neką tesiskyrė nuo dabartinių sambūrio „Pro Patria“ aktyvistų idėjų. Tą puikiai atspindi G. Kulikausko dažnai cituojamo Igno Končiaus mintys, skirtos apibūdinti daugiau nei prieš šimtmetį susiklosčiusiai situacijai: „Tuomet matei, regis, greitėjančią tautos pražūtį, jau vien dėl jaunuomenės nepakankamo rimtumo, apdairumo (...). Matei jau nebeveikiančias pastangas sulaikyti tą jaunimą nuo slidaus šlaito pražūtingos atkalnės. Galvojai kokie bus jų vaikai. (...) atrodė, kad prapultis čia pat. Daugiau dviejų kartų neišlaikysime, susmuksime. Mūsų priešai suvaldys mus plikomis rankomis, o mes nė cypt“ (p. 30).

„Lietuvio kodo“ autorius tokią didžiosios tautos dalies (ypač vyresnės kartos) laikyseną linkęs aiškinti tradiciniu tuometės bendruomenės valstietiškumu. Ir jis tikrai teisus: juk kaimo gyventojai mūsų šalyje sudarė daugumą dar 1970 m.! Prisimeni panašius faktus, įsiskaitai į G. Kulikausko teiginius ir ūmai susimąstai: ar tik nebus šiandienių rinkėjų palankumas tam tikroms partijoms atkeliavęs iš tų pačių archajinės žemdirbystės laikų? Juk deklaracijos ir kone anekdotais tampantys liaudies išminties perlai („Neleisim užsieniečiams užgrobti gimtosios žemės!“, „Rykštės negavęs, doras neužaugsi!“, „Netikėk žydu, lenku ir skandinavų banku!“) taip puikiai atitinka anuometę sodžiaus gyventojo poziciją...

Kita vertus, valdžia, nors ir pačių tautiečių pagal pasąmonėje nuo seno glūdintį modelį pasirinkta, gera niekada nebūna. Juk joje, anot paplitusio supratimo, tik mokyti sukčiai, o ne paprasti žmonės, tad viskas kaip senovėje. Kad šalies gyventojų nuostatos šiuo klausimu pernelyg nesikeičia, gerai matyti iš 9 „Lietuvio kodo“ skyriuje aprašytų valdžios (tiek caro, tiek nepriklausomos Lietuvos) pastangų įvesti valstybinį degtinės monopolį. Perskaičius jį, aiškėja, kad Aurelijus Veryga – toli gražu ne pirmas valdininkas, laikęs alkoholizmą viena opiausių šalies problemų. Pasak G. Kulikausko, „[p]astarieji keliolika metų tebuvo „minutės pertraukėlė“ valstybinio degtinės monopolio šimtmetyje. Lietuvos teritorijoje (su nedidelėmis pertraukomis) jis formaliai egzistavo nuo 1897-ųjų iki 2003 m. Carinis, tarpukario, sovietinis...“ (p. 375) Beveik visų, kovojusių su besaikiu alkoholio vartojimu, pagrindinis siekis buvo išmokyti tautą gerti civilizuotai. Bet ką tu ten pakovosi prieš tikrąjį „lietuvio kodą“.

Be abejo, garsiausiai nuskambėjusi ir dažniausiai reklamuota knygos dalis – 5 skyrius, kuris vadinasi „Apie didelius ir mažus reikalus. Tualetų atsiradimas ir higiena Lietuvoje prieš šimtmetį“. Viena vertus, jame pateikiami faktai dar sykį patvirtina, jog knyga skirta miesto jaunuomenei, nelabai beįsivaizduojančiai kaimo buitį (ne tik XIX a., bet ir visai netolimais laikais – prieš 30–40 metų). Kita vertus, 75 puslapiai informacijos apie kasdienės šalies kaimiečių ir miestiečių elgsenos ypatumus perskaitomi tikrai greitai ir labai tinka televizijos reklaminėms pertraukėlėms užpildyti. Kartu tai patvirtina ir „Lietuvio kodo“ universalumą: mėgstantys nuodugniau pasikapstyti aptiks joje užtektinai informacijos apmąstymams ar palyginimams, o to vengiantys, vartydami knygos puslapius, galės smagiai praleisti laisvalaikį. Belieka tiek vieniems, tiek kitiems palinkėti sėkmės.


Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis. „Lietuvos istorija kiekvienam“

Jei kas klaustų, kodėl netapau istoriku (nors šia sritimi visada šiek tiek domėjausi) – atsakyčiau nedvejodamas: vaikystėje smalsumą užmušė per pamokas privalomų iškalti datų gausa. Todėl prieš metus išvydęs žinomų šios srities specialistų parengtą „Lietuvos istoriją kiekvienam“, išsyk įsirašiau ją į knygų, kurios potencialiai galėtų puikuotis namų lentynoje, sąrašą (jei skirta kiekvienam – bus paprasta ir aišku). Ir nors knygynuose vis pavartydavau, reikalą kažkodėl atidėliojau, tad į rankas galiausiai pateko tik vienas iš trečio knygos leidimo egzempliorių (bendras visų leidimų tiražas oficialiai jau siekia 4700 egz.).

Pravertęs šį leidinį ir įsiskaitęs, sulig kiekvienu puslapiu vis geriau ėmiau suprasti ir delsimo įsigyti priežastį. Apibūdinčiau jį vienu ne itin vartotinu ir vis rečiau pasitaikančiu žodžiu: vinegretas. „Lietuvos istorija kiekvienam“ priminė būtent šią tradicinę mišrainę, į kurią, turint fantazijos, galima dėti beveik viską, kas papuolė po ranka, nes skonį galiausiai vis vien lemia tik majonezas ir žirneliai.
Kodėl? Nežinau... Gal dėl to, kad pernelyg viską mėginta pritaikyti kiekvienam. Mėginta, beje, nesėk­mingai: gausus autorių kolektyvas aiškiai skirtingai traktavo ir tą, kuris laikytinas „kiekvienu“, ir galimus informacijos pritaikymo pernelyg margam skaitytojų ratui būdus. Vietomis skiriasi ne tik žinių pateikimo, bet ir istorinių faktų interpretavimo koncepcijos. Kad ir kaip gaila, perskaitęs knygą galiu konstatuoti: susidūriau su dar vienu proginiu leidiniu iš serijos, kurią galima pavadinti „Padarykim chaltūrą, nes atkurtai Lietuvai 100“ – bent jau retsykiais tekstas tuo tikrai pakvimpa. Ryškiausi „progiškumo“ atributai – skubėjimo požymiai (daug kas nesuderinta, nesusisteminta) bei pastangos sukišti viską į patogų ir kiek įmanoma pigiau kainuojantį formatą. O tai, kaip žinia, nelabai suderinama, tad leidėjams teko rinktis itin smulkų šriftą: su akiniais po pat lempa vos sugebėjau įžlibinti.

 

Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis. „Lietuvos istorija kiekvienam“. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018.
Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis. „Lietuvos istorija kiekvienam“. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018.

 

Pirmus tris knygos skyrius, aprėpiančius laikotarpį nuo Lietuvos susikūrimo iki 1795 m., parašė A. Bumb­lauskas. Nors dauguma tikrų ir tariamų istorijos žinovų pratę gerokai kabinėtis prie jo istorijos sampratos (ypač dėl polonofilijos ir dažnai jam būdingo paviršutiniško faktų traktavimo) ir pateikimo formato (kai dažniau minimos ne tos istorinės datos, kurias daugelis girdėjo ir šlovino nuo senų laikų), šįsyk jį būtina pagirti. Būtent knygos pradžia – stipriausia dalis. Čia gana aiškiai atsakoma į klausimus, kas mes ir kodėl buvome – o iš dalies ir tebesame – būtent tokie. Pristatydamas atsakymus A. Bumblauskas eina keliu, šiek tiek primenančiu G. Kulikausko „Lietuvio kode“ naudojamą schemą – dažniau stengiamasi analizuoti bendrus tautos charakterio bruožus ir juos lėmusias aplinkybes, o ne akcentuoti konkrečius įvykius. Tiesa, kitaip nei G. Kulikausko knygoje, informacija pateikiama moksliškiau, neskiriant tiek dėmesio menkiau išprususių skaitytojų vilionėms. Be to, A. Bumblauskas, kaip ir dera nagrinėjant senuosius laikus, ieško priežasčių daug giliau: jo nuomone, svarbiausia Lietuvos atsilikimo nuo Vakarų priežastis buvo ne valstiečių vyravimas bendruomenėje, bet vėlyvas krikštas, vedęs šalį izoliacijos link – o su tuo tikrai sunku nesutikti. Pabrėžtina, jog rašydamas pradinius knygos skyrius A. Bumblauskas bando atsakyti, kuo ši istorija skiriasi nuo ankstesnių. Yra net atskiras skyrelis „Kuo ši istorija skiriasi nuo Maironio ir Adolfo Šapokos istorijų?“, tad šiek tiek keista, jog jam nepatikėtas leidinio sudarytojo vaidmuo (knygos sudarytojas ir dalykinis redaktorius – A. Eidintas).

Ketvirto skyriaus, kuriame aptariamas Lietuvos istorijos laikotarpis Rusijos imperijos sudėtyje, auto­rius – A. Kulakauskas. Nežinia, ar dėl to, kad pats istorinis tarpsnis (išskyrus sukilimus) ne itin gausus įsimintinesnių įvykių, ar dėl autoriaus įpročio rašyti itin akademiškai, ši knygos dalis, mano nuomone, pati sausiausia. „Kiekvienam“ į ją geriau per daug nosies nekišti – tai aiškiai skyrelis, skirtas istoriją neblogai išmanantiems. Gerokai įdomesnis A. Eidinto rašytas 5 skyrius „Nepriklausoma Lietuvos valstybė (1918–1940)“. Ypač stipri antroji jo dalis, apimanti 1923–1938 m. laikotarpį. Čia rasime ne tik pasvarstymų apie šalies politinės sistemos raidą lėmusias aplinkybes, bet ir vaizdžių pavyzdžių apie ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo lygį bei jo kaitos tempus, kurie XX a. 4 dešimtmetyje buvo neįtikėtinai spartūs.

Paskutiniai trys knygos skyriai stipresnio įspūdžio nepaliko. 6 ir 7, skirti įvykiams nuo 1940 iki 2004 m., rašyti M. Tamošaičio, labai priminė seno tipo mokyk­linio vadovėlio, kai tiesiog vardijami būtini faktai, medžiagą. 8 skyriuje, kurio autorius A. Eidintas, aprašomi naujausi Lietuvos laikai, tad pasakojime nestinga politologinių niuansų, o pačioje pabaigoje net mėginama piešti galimas ateities vizijas.

Baigdamas norėčiau grįžti prie apžvalgos pradžioje iškeltų klausimų: ar aptariamų knygų autoriams pavyko įdomiai pateikti aprašomus dalykus, sudominti visuomenę? Jei taip – kurioje knygoje (ir kodėl) tai padaryta geriau? Pripažinsiu, kol nebuvau pradėjęs skaityti, įsivaizdavau, jog šioje apžvalgoje „Lietuvos istorijai kiekvienam“ teks gerokai daugiau dėmesio nei „Lietuvio kodui“. Perskaičius abi knygas, reikalai apsivertė: esu priverstas konstatuoti, kad G. Kulikausko tekstas – daug įdomesnis (o kai kuriais atvejais net kažkiek vertingesnis) nei akademinio darbo baruose triūsiančių istorikų veikalas. Gal todėl, kad parašyti kiekvienam skirtą istoriją – tas pats, kaip mėginti išdėstyti aukštosios matematikos kursą nerašant lygčių... Tad kitąsyk, matyt, geriau pasirinkti siauresnę skaitytojų kategoriją ir neklaidinti likusių viliojančiu pavadinimu.

Draugai