Antanas Sheshi. Nulinių hipotezių patikra

Statistinės analizės specialistai teigia, kad priimdami ar atmesdami hipotezę galime padaryti dvi klaidas: 1) atmesti teisingą nulinę hipotezę; 2) priimti klaidingą nulinę hipotezę. Taisyklė tinka ir besidairant į naujas knygas: vienos nejučia praslysta pro akis, o iš kitų kažin ko bergždžiai tikimės. Viršelių kiautai, autorių pavardės ir skaičiusiųjų atsiliepimai klaidina ne tik žioplius, bet ir patyrusius skaitytojus. Netikėta nuostaba – vienas didžiausių malonumų. Deja, taip pat ir nemalonumų.

Almis Grybauskas. „Toli blizga“

Almis Grybauskas. „Toli blizga“. – V.: „Homo liber“,  2017.

Staigi atspirtis 8–9 dešimtmečių sandūroje Almiui Grybauskui pranašavo galimybę ateityje įsitvirtinti tarp „solidžių“ lietuvių poezijos kūrėjų, bet jam ši niša neatrodė tinkama (dėl to liūdėti neverta – solidumas retai dera su poezija). Po „Mugės“ (1988) poeto rinkiniai pasirodydavo vis rečiau, jis vis dažniau vertėjavo. Taigi sprendimą perskaityti naująją A. Grybausko knygą pirmiausia lėmė noras patikrinti, ar jaunystėje įsidėmėtų posmų autorius nenublanko.
Kelių dešimtmečių senumo įspūdžiais paremta pradinė hipotezė kuždėjo, jog derėtų laukti kažko stipraus, bet perskaičius knygą tapo aišku – lygmuo nebe tas. Kartėlis kiek atslūgo, kai po kelių mėnesių rinkinį perskaičiau iš naujo: tiek stiliaus, tiek tematikos prasme judama į priekį, ieškoma. Tik ar sėkmingai? „Toli blizga“ tekstuose A. Grybauskas vengia jo kartai klijuotos „tyliųjų sprogdintojų“ žymos. Daug dažniau mėginama skverbtis į žodžių skambesio prasmes, jų sąsajas su kitų kūrėjų variacijomis. Kartais tikrai meist­riškai nardoma po gaivų leksikos priedug­nį: „Nuglūdinta kaip Kalanavičiaus / padirbtos kriaunos peiliui samojedo / kalba manoji – paribio dukra / Ta čiūto rūto tūtela / tito altra ridėlija rado / bruknelė Daukanto ir tratilas Tarulio / – G – I – ž – m – šamanas meisteris iš Uoliojo Lietuvio ložės / leišių lęšius lasiodamas švepluoja...“ (p. 28) Kai kur trumpiems, kapotiems sakiniams ir laužytai ritmikai papildomo įtaigumo suteikia išpuoselėta garsų ir vaizdų sandora („Gerklos butelkų plačiai atvertos / pritartų meiliai – medus ir kraujas!“, p. 43).
Tačiau švytėjimo pojūčiui generuoti pavienių spragsinčių kibirkštėlių nepakanka. Daugelis eilėraščių primena sausus apmąstymus („Kai teatro gyvenimas / tampa viešu principu / ir kai šeimų paslaptys / virsta tekstu eiliuotojams / kai ekranai išaukština / apsėstuosius ir bepročius / o didžiausi prožektoriai / nukreipiami į mažumas – / ar nepersikreipia regos kampas“, p. 44). Toks braižas pasirinktas neatsitiktinai – viename interviu A. Grybauskas deklaravo dabar besikoncentruojantis į prasmes („Ne visada tai, kas spontaniška, yra meniška. Literatūra ir poezija yra gana subtilus kalbos menas, o kai prasideda spontaniški prasiveržimai, meninė vertė nueina tarsi į kitą planą“1).
Galutinį atsakymą, ar šis požiūris pasiteisino, dera palikti skaitytojams. Kad ir kaip ten būtų, poe­zija nepaklūsta „mamyčių forumiukų“ taisyklėms, kur teisingas bet kokios problemos sprendimas telpa keliose frazėse. Be to, stilizuotos, intertekstų prisodrintos kalbos gerbėjų taip pat netrūksta – jiems turėtų ypač patikti sąsajų su Donelaičiu, Jonu Aisčiu, Maironiu ir kitais klasikais kupinas įžanginis skyrelis. Bet jei ėmiausi statistiniais principais paremtos hipotezių patikros, privalau būti kategoriškas. Todėl prisipažinsiu: pradinis spėjimas, kad rinkinyje rasiu įspūdingos poezijos pavyzdžių, nepasitvirtino.
Baigsiu retoriniu klausimu „ne į temą“. Šiųmečiame „Poezijos pavasaryje“ A. Grybauskas pagaliau sulaukė savojo ąžuolų vainiko. Formaliai tiek festivalio, tiek Maironio premijos laureato vardai jam teko už „Toli blizga“. Bet poetas ne veltui nesureikšmino šių faktų, pavadindamas juos „sakralinėmis apeigomis“. Tad ar ne laikas festivalio organizatoriams pagaliau pripažinti, jog šie apdovanojimai (kaip ir kai kurie kiti, teikiami renginyje) skiriami už „gyvenimo pasiekimus“?

Renata Karvelis. „Poems After Sex*“

Renata Karvelis. „Poems After  Sex*“,  2017.

Tokios knygos retai sulaukia recenzijų. Ir tai nėra blogai. Jos tiesiog kitokios – gal net ne visai knygos. Pati Renata Karvelis savo pirmą poezijos rinkinį linkusi vadinti čiabuku. Tomo S. Butkaus pasiūlytas naujažodis išties tinka: visas procesas – nuo rašymo ir maketavimo iki viršelių dizaino bei spaustuvės pasirinkimo – autorinis2 (nors įgūdžių ir priemonių dar aiškiai trūksta). Siekį perskaityti „Poems After Sex*“ po to, kai atsitiktinai išvydau kelis eilėraščius feisbuke, skatino nežinomybės vilionė: viršelyje Pablo Picasso paveikslas, nieko nesakanti autorės pavardė ir provokuojantis pavadinimas, o kas viduje?
Prieš skaitant knygą priimtą hipotezę vadinčiau atsargia: iš negirdėtų autorių gali tikėtis pilnos pojūčių skalės – nuo apžavų lavinos iki visiško nusivylimo. Todėl spėjau, jog visko bus po truputį. Ir beveik neapsirikau – nuosaikios prognozės tuo ir geros, kad dažniau pasitvirtina! Nors tekstų, kuriuos galima vadinti maždaug išbaigtais eilėraščiais, knygoje vos keletas („Draudžiama. Rekomenduojama“, „Koliažas“, „lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos autorių knygos“, „Mano tėvas“, „neplanuota“, „sutikus velnią“, „Visada niekada“), dėmesio verti atskiri fragmentai. Akivaizdžiausia yra išbaigtumo stoka: spontaniškumas autorei tikrai svarbesnis už meninę formą, todėl dalis tekstų per ilgi ir pernelyg tiesmukai – lyg pirštu – bedantys siekiamo tikslo link (poezija geriau skamba, kai paliekama daugiau laisvės rinktis). Autorei nepavyko išvengti gimnazistiško-studentiško poetinio stiliaus, kurį vertinant dažnai neaišku, ar žodį „grafomanija“ rašyti kabutėse, ar be jų... Bet kai kurie žodžių junginiai sukirba rimčiau ar net gerokai šmaukšteli.
Įspūdį palieka aitriu erotikos aromatu alsuojančios eilutės: „tylos atodūsiai / lyg rimbai / per mano skūrą nueina“ (p. 7); „neapgausi / skandink mane mariose žodžių / sodriu balsu migdyk / neapgausi / torsas, raumenys iššokę / plaukuotos rankos / barzda juoda kaip smala / ach, neapgausi / vos tik eis / minsi koją / uodega rankas užriši / monologais burną užkimši / neapgausi, velnie, juk sakiau“ (p. 10). Aštriabriaunių bangų keteros suvilnija kas kelis puslapius, jų ypač gausu knygos pradžioje. Įtaigūs ir slemo, kuriame R. Karvelis kartais dalyvauja, elementai, primenantys garsų traukulius: „parveŠk man kalną Šokolado / Šiandien vėl nesėkmę iŠgyvenau / trečią kartą iŠ eilės, manau / jau iŠvadas daryt reikėtų / ir Šokoladas tam padės / pastebėjau, mane traukia skaudėti / saldus tas pralaimėjimo skonis / jei Šaltį lengva su sumaiŠyti su skausmu / tai taip, matyt, bus ir su Šokoladu“ (p. 33).
Įdomu, jog dalis šiai knygai skirtų priekaištų panašūs į A. Grybausko rinkiniui išsakytas pastabas. Daugiausia jų tektų pasakojamojo stiliaus eilėraščiams, kurie, nepaisant neva išpažintinio pobūdžio, visiškai neskamba ir vėl verčia klausti: ar tam, kad tekstas taptų poezija, užtenka suskaidyti jį eilutėmis? Kaip ir prieš tai aptartoje knygoje, „Poems After Sex*“ pasigedau eilėraščių dėliojimo į skyrius logikos (plona knygelė, manau, galėjo apsieiti ir be skyrių). Tačiau nepamirškime, šis rinkinys – debiutas ir savilaidos leidinys, išvengęs leidyklose patiriamo apdorojimo (su visais jo pliusais ir minusais). Tad autorę būtina pagirti už ryžtą.
Pirmieji siekiai turi būti įžūlūs. Kad vėliau būtų ką nugludinti.

Tadas Žvirinskis. „Sunki knyga“

Tadas Žvirinskis. „Sunki knyga“. – V.: „Naujoji Romuva“, 2018.

„Sunki knyga“ – jau aštuntas Tado Žvirinskio autorinis leidinys. Apie tai sužinojau, kai, pradėjęs skaityti, nusprendžiau pasidomėti iki tol negirdėtu autoriumi. „Google“ platybėse aptikta informacija nustebino: lyg ir skaitai, mėgini sekti literatūros gyvenimą, bet dauguma dalykų vis tiek lieka tradicinio regos ploto užkampiuose. Ar dėl to kaltas toliau savo panosės nesiekiantis žvilgsnis, ar pro akis praslydę dalykai per smulkūs ir per pilki, kad juos pastebėtume?
Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą rasti nepavyko. Iš dalies todėl, kad T. Žvirinskio knyga turbūt buvo „sunkesnė“ ją rašančiajam nei skaitančiajam: ypatingų gylių ar aukščių nei poetinė kalba, nei turinys nesiekia. Taip, kartais kažin kas trykšteli, suburbuliuoja, lyg ir trumpam įtraukia (tokių vietų gausiau pirmame knygos trečdalyje), bet retai pavyksta ilgiau išsaugoti įtampą ar pajustą dermę. Aiškesnė minties ir skambesio harmonija būdinga eilėraščiams „Sniegas“, „Lapės jaukinimas“, „Skladukas“, „Metamorfozės II“, „Πάσχα“, „Panašus į drugelį“. Juose aptikau žaismingų garso-vyksmo eksperimentų („Dekoravimas – kaip eilėraštis / Dantiraščiu: Ištar pagarbinimą / Ištark!>>>Vėl Velykos>>>Aleliuja! / Į žvakės liepsną grūste grūdasi / Nelaimėlių gladiatorių dvasios“, p. 76), prijaukinto vietovaizdžio panoramų („Sniego paviršiuje net neįgudęs pėdsekys / Atpažintų kačių takus. Jie sujungia / Nebenaudojamus išdaužytus šiltnamius su / Apleistais sandėliukais, autochtonų / Švelniai vadinamus skladukais / Prasilenkiant su kačių globėja, sugurgia pilvas“, p. 18), buvo ir gražiai margos kasdienybės įspaudų („Keliauti vienam po Tėvynę yra neblogai. / Nereikia būti itin mandagiam, / Galima garsiai dainuoti / Kartu su mėgstama dainininke, kurios / Įrašytą balsą atryja garsiakalbiai. // Galima, nebijant kritikos, atsirūgti, pagadinti orą, / Nusispjauti pro langą, sustoti ties ištisine juosta / Ir, įjungus avarinį signalą, aplaistyti šalikelės dulkes / Ne vien prakaitu“, p. 21).
Tačiau pilkumo daugiau nei spalvų. Prastą įspūdį paliko „Sonetų pavainikis“: turbūt be noro įrodyti, jog yra įvaldęs klasikinę eilėdaros schemą, autorius nelabai turėjo ką pasakyti. Ne itin vykusi ir poema „Post mortem“: kūrinys menkai atitinka šį žanrą, neturi aiškesnių siužeto kontūrų (nors siužetiškumą galima laikyti daugumos T. Žvirinskio eilėraščių svarbiuoju bruožu), teksto gijos dažnai pasimeta poetui težinomų asmeniškumų rezginyje.
Teigti, kad rinkinio trūkumai nustelbia privalumus, nebūtų teisinga: naudojant statistinius terminus, turbūt galima sakyti, jog „Sunki knyga“ maždaug atitinka šiuolaikinės lietuvių poezijos medianos statusą. Išsilaikyti šiame lygyje ypač padeda autoironija, dažni pasišaipymai iš poetocentriškumo savo ir kitų kūryboje. Bet jausmas, kad kažko trūksta, kad dėlionė nepilna, taip pat neapleidžia. Itin vykusį „Sunkios knygos“ apibūdinimą pateikė Neringa Mikalauskienė: „Iš pirmo žvilgsnio – toks kratinukas.“3 Pridurčiau, jog, deja, ne tik iš pirmo žvilgsnio. Gal todėl ir sunku pastebėti T. Žvirinskį be interneto pagalbos? Norisi palinkėti išbaigtumo, aiškesnės atrankos sistemos. Kad „kratinukas“ netaptų beforme krūva, o įgytų vaizdingesnio poetinio reljefo kontūrus.

Dainius Dirgėla. „Vaidmenų knyga“

Dainius Dirgėla.  „Vaidmenų knyga“. –  V.: „Tyto alba“,  2017.

„O apie ką – koks skirtumas apie ką. D. D. pats gerai žino, kad poezijoje kur kas svarbiau – kaip“, – atsakydamas į klausimą, apie ką ši knyga, ketvirtajame viršelyje apibendrina Donaldas Kajokas (kuris, nors oficialūs bibliografiniai aprašai nutyli, yra ir knygos redaktorius). Perskaičius „Vaidmenų knygą“, šiai (iš)minčiai telieka pritarti. Nulinė hipotezė, kurią kėliau pradėdamas skaityti, skambėjo maždaug taip: per daug nesitikėk, visos išankstinės liaupsės gali būti standartiniai draugelių „laikai“ ir pataikūnų vaidyba – vargu ar per penkerius metus leidžiant jau trečią poezijos rinkinį galima tikėtis kokybės... Pasirodo – galima. Ir net labai aukštos.
Tiesą sakant, šiek tiek gaila, kad Dainiaus Dirgėlos kūryba pateko po vienu presu su kitomis šiandien aptariamomis knygomis – ji tikrai verta didesnio dėmesio, išsamesnės recenzijos. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: bendrame kontekste išskirtinės rinkinio savybės dar labiau išryškėja. Pirmoji iš jų – vientisumas. Tokių kompaktiškų, išlaikančių formą, stilių, mintį, tvarkingai sudėliotų poezijos rinkinių pasitaiko retai. Jokio dirbtinio išpūtimo, sudėta tik tai, kas būtina. Jei neklystu (numeracija netolydi), knygoje suskaičiavau 27 atvejus skirtingų „vaid | menų“ (taip vadinami eilėraščiai). Nedaug, bet užtenka, nes kiekvienas vertikalia skirtimi per vidurį perkirstas pavadinimas žymi vaidų, vaidybos, menų ir vaidmenų gausą. Vizualų knygos vientisumą palaiko ir Vido Poškaus piešiniai, dažnai vaizduojantys barzdotas moteris ir ilgaplaukius vyrus su krūtimis, rinkinio idėją atitinkančius beveik šimtu procentų (iliustracijos, kaip sako D. Dirgėla, „tarsi prilipo prie tekstų ir taip gimė knyga“4).
Vaizdai su nenusakomos lyties būtybėmis pasirinkti ne šiaip sau: tekstuose dalyvaujantys 4 veikėjai – autorius, jo moteris, jo vidinė moteris ir jo moters vidinis vyras – retsykiais susikeičia vaidmenimis. Vylingai suktas požiūrio į gyvenimą kampas padeda poetui išvengti skaitytoją migdančių rimtuoliškų išvedžiojimų, bet netrukdo kalbėti apie svarbius dalykus („kartą maniškė man sako / baigėsi chemija viskas / baigėsi tai kas buvo / ir taip kaip buvo baigėsi (...) o spintelėse prie mūsų lovos / pas tave prie papuošalų / pas mane prie prezervatyvų / ten mačiau ta chemija būdavo (...) o jeigu sakau saviškei / internete paieškočiau / parsisiųsčiau tos ano amžiaus / devyniasdešimt penktųjų / gal dar yra kur nors būtent tos / to pavasario chemijos (...) arba kurį nors vakarą kartu / pavartykime mendelejevo lentelę / paieškokime tų elementų kurie mus vežė kadaise / iš vidaus sprogdino mūsų kūnų mėgintuvėlius“, p. 20–22).
Dėl poetinės teksto koncentracijos šią knygą sunku cituoti – ją reikia skaityti visą, nuo pradžios iki pabaigos. Tai įrodymas, kad, nepaisant D. Kajoko teiginio, jog „apie ką“ poezijai mažiau svarbu nei „kaip“, šįsyk D. Dirgėla turėjo ne tik kaip, bet ir apie ką kalbėti. Turėjo ką pasakyti. Ir pasisakė labai vykusiai. Lyginant su pastaraisiais metais pasirodžiusiais lietuvių poezijos rinkiniais, „Vaid­menų knyga“ išsiskiria intensyvumu. Daugumos poetų tekstai dažniausiai plevena tarsi apimti štiliui artimos būsenos ir tik kartais patenka į rimtesnį gūsį ar sūkurėlį, o D. Dirgėlos rinkinys beveik visas gaudžia audrai būdingu ūžesiu. Skaitydamas pasijunti mėtomas škvalo ir taškomas bangų, tarp kurių laviruojantis poetas meistriškai parplukdo visus atgal – nepasiklydęs, parodęs savo mėgstamos stichijos jėgą.
Norintiems patirti šį malonumą, rekomenduoju „Vaidmenų knygą“– imkit ir skaitykit. Pernelyg nepermanydami. Ir nekreipdami dėmesio į pradines hipotezes.

1 www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/grybauskas-noreciau-kad-poezija-koncentruotu-prasmes-865569
2 sapnalaikis.blogspot.com/2017/12/ciabukas-poems-after-sex-procesas.html
3 www.menobangos.lt/sunki-knyga-tobulo-laiko-pabaigai/
4 literaturairmenas.lt/zurnalas/4597-publicistika/7038-lina-buividaviciute-dainius-dirgela-ironija-dengiuosi-kaip-figos-lapu


Iš 3663 žurnalo (2018-08-05 13:22:23)
Draugai