Pradėsiu Rimanto Kmitos straipsnio citata: „Bandant perkąsti literatūros teoriją universitete smegenys užvirdavo bene labiausiai. Klausimai iš pažiūros elementarūs: kas yra literatūra, kas yra autorius, kas tekstas, kuo fikcija skiriasi nuo dokumento ar liudijimo? Bet vos tik į juos pasižiūri iš filosofinių bokštų, iš profesorių knygų apie fiktyvumą ir įsivaizdavimą, pasirodo ne tokie paprasti.“ Nors pačiam literatūros teorijos krimsti neteko, o cituotas straipsnis gvildena kiek kitokias problemas, šie žodžiai gerai apibūdina dviprasmę situaciją, su kuria teko susidurti skaitant aptariamas knygas.

Virginija Kulvinskaitė. „kai aš buvau malalietka“

Ir leidėjai, ir LIBIS aprašai sufleruoja, kad Virginijos Kulvinskaitės „malalietka“ – romanas, bet vienaprasmiškai nusakyti žanrą nelengva. Kalbant apie aktorius, įprasta minėti jų gebėjimą įkūnyti personažą, o rašytojams priešingai – dažnai tenka „nukūnyti“ kuriamą veikėją (kartu ir save). Tai padaryti nelengva, bet „malalietka“ – pavyzdys, kad, deramai atlikus užduotį, skaitytojui nebesvarbu, ar jis skaito prisiminimus, ar išgalvotą istoriją. Pirmuoju asmeniu kalbančios autorės tekstas reflektuoja konkretaus laiko, aplinkos ir brandos fazės patirčių (tarp kurių neabejotinai esama ir savų) suvestinę, suteikdamas pagrindinės veikėjos veiksmams ir mintims tokio įtikinamumo, kad galime drąsiai sakyti – knyga dešifruojama tam tikros kartos elgsenos ir mąstysenos schema. Šiai knygai tai – ir privalumas, ir trūkumas.

Prieš aptardamas privalumus susimąsčiau – kaip čia nepergyrus, kad užrietusi nosį V. Kulvinskaitė netaptų lietuviškų bestselerių štampuotoja ir pati nenuvalkiotų savo specifiškumo (kad jį galima leng­vai prarasti, įrodo tai, jog daugeliui – beje, ir man – didesnį įspūdį paliko feisbuke ir „Šiaurės Atėnuose“ publikuotos ištraukos nei visas knygos variantas). Bet nepaminėti knygos pliusų būtų neteisybė, tad, tikiuosi, autorė išlaikė nemažai malalietkos bruožų ir ekscentriška prigimtis bei polinkis į iracionalumą neleis per ilgai užsisėdėti prie vienodo stiliaus ir tematikos kūrinių. Leidinys jau sulaukė gausybės recenzentų liaupsių, o ateityje tikrai bus išnarstytas kur kas rimtesnių nei aš literatūros analitikų. Tad kalbėdamas apie jo privalumus išskirsiu du: jau minėtą gebėjimą nu(si)kūnyti ir gatviškai feisbukišką stilių.

Pirmasis patvirtina taisyklę – siekiant įtaigos, privalu būti atviram be jokių kompromisų. V. Kulvinskaitei tai tikrai pavyko. Gal padėjo jos deklaruojama simpatija „išpažintinei poezijai“ – knygoje minima ir net cituojama autorės versta H. L. Bird. Čia taip pat rasime pasakojimą apie rūsį ir peles, kadaise neva aprašytą viename iš neskelbtų apsakymų – nežinia, koks tas apsakymas, bet iš rūsio lendančias peles jau matėme V. Kulvinskaitės eilėraščiuose, tad abejoti įspūdžių autentika vargu ar dera. Skyriuje „vidinio filologo persekiojimas“ svarstoma skirtis tarp atviro išsisakymo ir meno: „tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus (vienus palieku beveik žalius, kitus padoriai retušuoju) ir kabinu iš jų pasakojimą, kuris, jei nuoširdžiai, reikalingiausias man pačiai, manojo ego paveikslas, narcizės raudos, hermafroditės šonkauliai. ar tai menas, ar tiesiog ekshibicionizmas? (...) ar galima „padaryti“ patirtį?“ (p. 152) Šis ir kiti knygos pabaigoje sudėti skyriai, pilni eseistinių pamąstymų – aiškus įrodymas, kad „malalietka“ netelpa į konkretaus žanro ribas, mat daugeliui kitų skyrių būdingas pasakojimo siužetiškumas su išryškėjančiomis autobiografinėmis detalėmis, kartais nevengiama palikti ir tikrųjų veikėjų vardų. Knygos pabaiga patvirtina ir dar kai ką: nepaisant apsimestinio aplinkinių reakcijos ignoravimo, nusikūnijimo problema V. Kulvinskaitei lieka itin svarbi. Nublukinti dalį asmeninių bruožų, įsiliejant į aprašomu momentu vyraujančią terpę, autorei padeda ir pasirinktas kalbos stilius: be didžiųjų raidžių, gausu konkrečiam laikotarpiui būdingo slengo, kuriame, įvykiams tolstant nuo vaikystės, po truputį mažėja slaviškų ir daugėja angliškų intarpų. Tiems, kurie pažino šią atmosferą ne vien iš knygų, toks minčių dėstymas turėtų būti itin artimas.

 

Virginija Kulvinskaitė. „kai aš buvau malalietka“. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Kita vertus, su tuo, kad „malalietkos“ siunčiamos žinutės, primenančios SMS, el. pašto ar socialinių tink­lų manieras, adresuotos konkrečiai skaitytojų grupei, susijusios ir knygos silpnybės. Pateikimo formatas aiškiai riboja auditoriją: tikėtis, kad taip rašant galima sudominti vyresnius negu 60 metų neįmanoma (su­abejočiau ir dėl nemenkos dalies perkopusių 50 metų, nors man knyga, kad ir kaip keista, „suėjo“). Tas pats pasakytina ir apie gerokai jaunesnę publiką – daugelio dabartinių paauglių „malalietka“, kaip ir jiems nesuvokiamus kodus siunčiantys J. D. Salingerio, J. Kerouaco, Ch. Bukows­kio ar V. Jerofejevo kūriniai, nei šiandien, nei po keliolikos metų turbūt nesuvilios dėl menkai pažįstamos aprašomo erdvėlaikio auros. Regis, norint, kad „malalietka“ taptų pakankamai priimtina, skaitytojas turėtų būti arba vilnietis, arba lengvai paplaukęs menininkas, arba bent kiek susijęs su akademine veikla (nestebina, kad knyga išsyk tapo kultine tarp tų, kurie atstovauja visoms trims išvardytoms kategorijoms). Tai kelia nemenkų abejonių, ar kūrinys išliks skaitomas po kelerių ar keliolikos metų.

Tačiau netenka abejoti, jog pasakojimai suregzti stipriai. Kalbėjimo įtaiga ir vaizdingumas leidžia spėti: ateityje įmanomi pasiūlymai iš atskirų knygos epizodų kurti filmo scenarijų. Pasiektą sugestijos lyg­menį liudija ne tik tai, jog paskiriems teksto gabaliukams sunku įsiterpti į tradicines klasifikacijas, aiškiai skiriančias memuarus nuo pramanų, bet ir tai, kad, nepaisant filologyno patirties stygiaus, neleidusio tiksliai identifikuoti „eilinio doktoranto“ Jurgio kolegų (dažnam socialinių ir humanitarinių sričių atstovui tai, manau, buvo lengva), pati siurrealistinio farso kupina istorija apie akademinių įstaigų užkulisius man pasirodė labai pažįstama ir tiksli.

Tad nors „malalietka“, panašiai kaip R. Kmitos „Pie­tinia kronikas“, vietomis dvelkteli perdėtu gariūnmečio įsimylėjimu, esmės tai nekeičia: knyga – kaip jau nesyk minėjo ankstesni apžvalgininkai – laikytina svarbiu ir įdomiu įvykiu mūsų literatūroje. Gal ne pasaulinio lygio, gal ne iš tų, kurie kartojasi kartą per šimtmetį, bet tikrai įvykiu. Šaunu.

Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio, 1970–1975“

Juozas Baltušis turbūt žiopteltų iš nuostabos pamatęs, kokia knyga apžvelgiama sykiu su jo „Vietoj dienoraščio“ paliktais užrašais. Nebūtų jam „malalietka“ patikusi, tikrai nebūtų... Kaip nepatiko daugelis naujoviškesnių to meto rašytojų (J. Apučio, J. Mikelinsko ir kt.) kūrinių. O ir kai kuriems skaitytojams šis leidinys toje pačioje apžvalgoje su V. Kulvinskaitės romanu gal keistokai atrodys – koks čia dar nusikūnijimas apie dienoraščius kalbant?

Bet daryti skubotų išvadų nedera: čia tikrai ne tradiciniai dienoraščiai, rašyti vien dūšiai apraminti. Drįsčiau teigti priešingai – juos galime laikyti tipiškais rašymo „į stalčių“ (kurio taip dažnai pasigenda tarybinių laikų literatūrą nagrinėjantys kritikai – neva, sugrįžus nepriklausomybei, niekas, išskyrus Ričardą Gavelį, kokio nors rimtesnio neskelbto rašinio iš jų taip ir neištraukęs) pavyzdžiais. J. Baltušio užrašuose juntamas neabejotinas užmojis visa tai kada nors išvysti knygos pavidalu. Kad tikėtasi viešo paskelbimo, išduoda ne tik rašymo stilius, bet ir temų pasirinkimas. Antai kelionės į Skandinaviją įspūdžiai aprašomi itin plačiai, nes autorius žino, kad į tuometę spaudą tokia publikacija nepapuls: „Kelionės metu dariau užrašus, labai netvarkingus, tai surašysiu dabar viską kiek įmanomiau į dienoraštį. Spaudoje skelbti nežadu“ (p. 391). Kita vertus, kelionei į Latviją nutariama dėmesio neskirti: „Daug apie šitą išvyką nerašau čia. Parašysiu laikraščiams“ (p. 641). Apie laukiamą platesnės publikos dėmesį liudija ir atvirumo, aprašant įvairius įvykius, skirtumai (susitikimų su Dalia detalės dažnai nutylimos, o kolegų skambučiai ar laiškai aprašomi itin smulkmeniškai). Tačiau atvirai rašyti apie politiką, svarstyti, kad tuometės valdžios veiksmai neteisingi, visai nebijoma. Tad gal kai kas slėpta būgštaujant, jog rankraštis per anksti pateks į žmonos rankas?

 

Juozas Baltušis. „Vietoj dienoraščio, 1970–1975“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Atvirai uždarų, kartais itin specifinių mažmožių prisodrintų epizodų gausa leidžia spėti, kad knyga bus populiari, nes turi labai aiškų skaitytojų, kuriuos panašios istorijos domina, ratą: buvusios „tarybinės (ypač „kūrybinės“) inteligentijos“ atstovus ir su jais dažniau bendravusius žmones. Sakysit, kiek jau čia tų tarybinių-kūrybinių beliko? Dedu galvą: tų, kuriems ano meto pusiau paskalos, pusiau tiesos rūpi, dar nemažai, o laiko skaityti atsiminimus jiems pakaks. Kita vertus, galimų skaitytojų auditorija ribota (kalbant apie pirmą leidinio tomą, sakyčiau, aiškią ribą galima nubrėžti elementariu klausimu: ar norintis jį skaityti žino, kas buvo A. Sniečkus, – jei ne, ši knyga ne jam).

Didesnės apimties J. Baltušio tekstą skaičiau pirmąsyk po bene trisdešimtmečio pertraukos, tad gavau progą įsitikinti konteksto poveikio jėga. Anuomet mokykloje per prievartą grūstos „Parduotos vasaros“ vertė visą šio autoriaus kūrybą tapatinti su kažkokia rausvo politinio atspalvio ir kaimietiško stiliaus nuobodybe, o šiandien mačiau gyvybingo ir vykusiai šį gyvybingumą perteikiančio rašytojo darbo rezultatą. Autoriaus gebėjimas parodyti save iš ypatingos perspektyvos toks meistriškas, kad kartais (priešingai nei „malalietkos“ atveju) imi dvejoti: ar tai tikrai dienoraštis? Įrašų reguliarumas, dėmesys smulkmenoms lyg ir neleidžia tuo abejoti, bet vietomis (ypač skaitant apie vaizdingai pateiktas didžiųjų to meto J. Baltušio priešų – E. Mieželaičio, H. Zimano, V. Petkevičiaus – intrigas) esi priverstas klustelėti: ar tik nebus čia kūrybinių išmislų įpinta?

Kaip ir kaskart rengdamas apžvalgą, pradžioje daug puslapių žymėjau spalvotais lipdukais, bet mečiau šį darbą knygos nė neįpusėjęs. „Vietoj dienoraščio“ tiek daug kartojamų, susijusių, ekscentriškai pateikiamų įvykių ir prisiminimų atplaišų, kad cituoti pavienių ištraukų neverta. Būtina perskaityti viską. Tiems, kurie šį leidinį įveiks (didžiausia kliūtis čia – nepakeliamas leidinio svoris, tad pratę skaityti lovoje susidurs su rimtais nepatogumais), prieš akis atsivers labai komplikuoto, dažnai besiblaškančio, bet kartu – gerokai velnių priėdusio ir puikybės apimto žmogaus portretas. Pasak rašytojo dukros Ritos, „Tėtis buvo sudėtinga asmenybė. Kaip jis sakydavo – jam sunku, ir su juo sunku“. Viena vertus, matome, kad J. Baltušis mėgo bendrauti ir siekė kontakto su kitais, negalėjo ilgai tverti be kompanijos, kita vertus – jis didelis garbėtroška, pasipūtėlis, iškoneveikdavęs ar net įskųsdavęs pašnekovus dėl paprasčiausio nuomonių nesutapimo, nepritarimo jo tiesoms. Be to, nors buvo tikras „tarybinis rašytojas“, atkakliai kovojęs už kai kuriuos ideologinius dalykus, viduje turėjo ir nemažai archajiškų, iš smetoninių ar senesnių laikų atsineštų nuostatų.

Knyga patvirtina, jog intrigų kiekis menininkų pasaulyje, metams bėgant, beveik nekinta. Peštynių atmosferos, sovietiniais metais tvyrojusios tiek Rašytojų sąjungos susirinkimuose, tiek viešojoje erdvėje, aprašymai liudija: kerštingų, tūžmingų, net niekšiškų tipelių, specialiai krečiančių kiaulystes priešams, čia buvo apstu. Rietis su vienais ir tuo pačiu naudotis kitų (kad ir nelabai mėgstamų) paslaugomis daugumai, panašu, buvo įprasta. Ne išimtis ir dienoraščio autorius, užrašuose nuolat besipiktinantis įsišaknijusiu protekcionizmu, bet visur propaguojantis „reikia padėti“ stilių. Dėl pagalbos į „liaudies rašytoją“ besikreipiančių žmonių įvairovė ir sprendžiamų problemų spekt­ras pribloškiantis: šiandien rašomas laiškas kažkurio rajono partsekretoriui, kuriame užtariamas senas draugas, rytoj mėginama aiškintis, kaip padėti menkai pažįstamo žurnalisto dukrai įstoti į universitetą, poryt rūpinamasi broliui reikalingo automobilio paskyra, dar vėliau bėgama pas aukšto rango veikėjus prašyti buto dukrai ar vykstama į Kauną, besirūpinant buvusios tarnaitės „įtaisymu“ gydytis klinikose... Įdomu, kad J. Baltušis, kaip ir dauguma dviveidžių, savęs tokiu nelaiko, gal net neįtaria toks esantis. Skaitydamas „Vietoj dienoraščio“ priėjau prie išvados, kad pasitikrinti, ar patys nepriklausome veidmainių kategorijai, nesunku: jei nepamename nė vieno šią savybę išduodančio savo poelgio, greičiausiai tokie ir esame.

Kad ir kaip būtų, kūrinys (vadinti jį tik dienoraščiu atrodo ne visai teisinga) įdomus ir tikrai suvilios ne vieną „anuos laikus“ menantį skaitytoją. Tačiau įdomiausia, jog memuarinio stiliaus tekstas – o toks apibūdinimas atrodo teisingiausias – reikalauja iš J. Baltušio ne mažesnio nusikūnijimo, nei grožinis – iš V. Kulvinskaitės. Nors dauguma J. Baltušio tekstų pagrįsti autentiškomis emocijomis ir realiais įvykiais, juose autorius lieka gana nusišalinęs. „Vietoj dienoraščio“ jis pats sprendžia, kam ir kiek skirti dėmesio, ką pagirti, o ką išpeikti, tad tampa savo teksto veikėju. Taigi abi šios kažkur palei autofikcijos ribą klaidžiojančios knygos parodo, kokia trapi skirtis tarp pramano bei tikrų liudijimų ir kaip dažnai ji priklauso nuo perskaitymo.