Dainius Gintalas. „Adatos“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Dainiaus Gintalo „Adatų“ tekstai primena užkalbėjimus. Garsai panašūs į bevalį vapėjimą transo būsenos šokant aplink stabą, daugelyje jų yra esminės, laikančiosios konstrukcijos. Tai keri, gąsdina, įtraukia... O sykiu – vis verčia pagalvoti: kiek tokių signalų raiškai tinkama tradicinė spausdintos knygos versija?

Nei knygą pristatančiame G. Norvilo tekste, nei įžanginiuose sakiniuose ar anotacijoje (abu šie tekstukai – anoniminiai, galbūt rašyti autoriaus) „Adatos“ nepavadintos eilėraščiais. Nors toks užrašas matomas ant viršelio, priešlapio ir leidybinius atributus nurodančio galinio lapo, jis neabejotinai skirtas tik formaliam leidinio kategorijos apibūdinimui: kad prekeiviai žinotų, į kurią lentyną šią knygą dera padėti, o pirkėjai – bent apytikriai suvoktų, su kuo susidūrė.

Čia ir slypi didžioji „Adatų“ bėda –­ turime poetinį tekstą, kurio nelabai galima vadinti eilėraščiu. Įprastinė knyga tokio tipo poezijos nebeįtalpina, o ir pats žodis „poezija“ kartais tampa per siauru apibūdinimu. Gintalas visada išsiskyrė kūrybos gaivališkumu. Šis, jau trečiasis, jo rinkinys – arčiausiai nevaldomų pradų. Žodžiai čia – tarsi ką tik iš drakono gerk­lės, tamsios siautulingos angos išspjauti pliūpsniai: svilinantys, aitrūs, dar nespėję įgyti aiškios formos kalbos gniutulai. Pras­mė juose dar tik randasi, pamažu išsidėlioja (pamenu... tos tirštos ūkanos... / lyg vienu metu būtumei nusileidusi nuo kalnų / ir išnirusi iš įdubos / pasklisdama dideliu plačiu kūnu / besiveržiančiu iš visų angų įtrūkių įlomių / lėtai apgaubiančiu... / ir aš jau tavo apsupty, tavo glėby / pilname aromato ir dujų, p. 63). Atodūsiai, vaizdiniai, riksmai, minčių užuomazgos... Viskas „Adatose“ teka greta, plakasi, kabinasi kampais, sukelia nuolatinę – dažnai skausmingą – turbulenciją (tu išsukai mane iš manęs / esu iškleiptas / vidury laukų smerčiaus / išžagintas medis, p. 68).

Kai kurie tekstai („vilkė“, „gailestingoji morfijaus motina“, „sakmė: beveik apie Ofeliją“) susiję su paveikslais ar meno projektais. Tad nestebina ir išnašų gausa; poreikis nurodyti, apie ką ir kokia proga rašyta, dalyje kūrinių – akivaizdus. Tik vėlgi tas pats klausimas –­ ar tokie, pirmiausia į garsinę ištartį orientuoti, tekstai nenublanksta ir nepraranda savo tikrosios esmės patekę į knygą? Suprantu, kad „YouTube“ įrašai ar kiti audiovizualiniai formatai kol kas nei pas mus, nei pasaulyje nėra populiari erdvė poezijos sklaidai. Bet norint pajusti tikrąją Gintalo kalbos gyvastį, dažniau būtini riksmai su atkartojimais, o ne ramus skaitymas. Rezonuojančiuose šūkiuose „varyk Steipltonai varyk“, „varyk Stivenai varyk“ (eil. „Huffin’ Rag Blues“), „dugnu dugnu dugnu“ (eil. „Stokholmo sindromas“) ar „aš tavo gyvulys“ (eil. „atsidavimo mant­ra“) sutelktų žodžių slėpiniai visiškai iškoduojami tik pasitelkus akustines bangas. Tad Norvilas ne šiaip sau linki „trypkit kojomis ir skaitykit“.

Bet dundesys ir ūžimas ne visada pajėgūs išslysti iš „Adatų“. Tekstas, pakliuvęs tarp lapų, tartum susispaudžia, tampa plokščias, verčia skaitytoją galvoti, kaip su juo elgtis, kuriuo kampu jį paversti. O mąstymas, žinia, retai draugauja su poezija. Skaitant šį Gintalo rinkinį, tai ypač juntama: nepataikius į ritmą, laiku neišryškinus brėžiamo vaizdo, pražiopsojus detalę, išsyk pasijunti tematąs bereikšmius žodžių darinius, atsidūręs užribyje, kur bandymai susivokti spėliojant – nebepadeda. Koks svarbus „Adatų“ eilėraščiams tempas, nesunku pastebėti net trumpose ištraukose. Kad ir šioje: išeinu iš bažnyčios, išbėgu / pataikau į varpinę / laukiu kol skambins varpais / kol galiausiai apkursiu // noriu būt aklas ir kurčias / noriu būt šventas / durnas... debilas... kretinas... (p. 19) Perskaitykite ją tyliai ir lėtai, o paskui – garsiai ir greitai. Jaučiate skirtumą? Ritmikos šėlsmas – tik jis pajėgus atkurti bent artipilnę vaizdo dėlionę: margą nuo besiblaškančio, apdujusio žvilgsnio, su daugtaškių skylėmis, įtraukiančią skaitytojus į nuolatinę kovą su savimi.

Todėl ir kartoju: Gintalo tekstai – ne visai tekstai, ne visai eilėraščiai, o dažnai net – visai ne jie. Šiam gaivalui per ankšta knygoje. „Adatas“ galima būtų vadinti savotišku pjesių monospektakliams rinkiniu. Pjesių, pagal kurias statomame spektaklyje kiekvienas gali savaip rėkti, klykauti ir trypti, kol pasijus šamanu, taps anapusio dvasia, gebančia siurbti į save aplinką: apsikloju celofanu / apsikamšau visas skyles / visas lig vienos / giliai kvėpuoju / krūpčioju / tuoj pat prie jo padūmavusios / plėvelės / prisispaudžia / išsipūtę akių obuoliai (p. 32).

Bet Gintalas nenori likti vien pjesių autoriumi. Jis aiškiai trokšta būti ir režisieriumi – vieninteliu matančiu tikrąjį spektaklio vaizdą. Ir tai – jau antroji „Adatų“ nelaimė. Daugeliui čia pateiktų tekstų knyga tampa nepatogia vieta ne tik dėl jų spontaniškumo. Skaitytojui juos sunku perprasti ir dėl jau minėtų itin dažnų sąsajų su konkrečiais (tik autoriui žinomais) įvykiais, aiškiai apibrėžtomis (tikslias, bet viešai neskelbiamas koordinates turinčiomis) erdvėmis: mėgstamos poeto grupės dainomis, dailininkų kūriniais, meno projektais. Žodžių tėkmė čia – asmeninės reakcijos į momentinius įspūdžius variantas, savo formatu šiek tiek primenantis dzūkų raudas (gal dzūkiškoji Gintalo gimtis taip prasikala?): bendras karkasas universalus, bet tikrieji žodžiai siejasi su pačiam raudotojui težinomais įvykiais.

Tai tampa ne tik dar viena sunkaus knygos skaitymo priežastimi (pamėgink tu, žmogau, deramai išraudoti raudą, jei nežinai, kas apraudama, o juolab jei niekad nesi gyvai regėjęs paties raudojimo), bet prisideda ir prie tekstų netolygumo. Įrašai „Adatose“ – nevienodo tirštumo, struktūros. Dalis jų reikalauja mantrinės kartojimo koncentracijos. Bet vyrauja tekstai-dirgikliai, skirti suerzinti, siekiantys parodyti ramybės dirbtinumą, atskleisti išorinio stabilumo farsą. Bent jau aš kiek pasigedau autoriaus mėginimų suskaidyti šią margą imtį į tolygesnes dalis, pramėtyti atsitiktinumus, atrinkti pagal kalibrą.

To nedarydamas Gintalas, ko gero, siekia įmesti skaitytoją į dar nepatogesnę situaciją, kur net norėdamas neišvengsi adatos dūrio. Suprasti poeto siekius nėra lengva. Tebemanau, kad kalčiausias dėl to – noras sukišti stiprius ir dažnai netradicinius eilėraščius į tradicinį – tam tikro laikotarpio kūrybą (neva) atspindintį – rinkinį. Tad nors plona (78 p.) ir gražiai apipavidalinta (dailininkė I. Kukenytė) knygelė neužima daug vietos ir negadina lentynos vaizdo, ateityje siūlyčiau Gintalui susimąstyti – ar jis į tokias knygeles betelpa? Gal ir šįsyk vertėjo spausdinti eilėraščius paskirais lankstinukais? Tuomet dalį jų pervėrus keliomis adatomis būtų galima siūlyti skaitytojams kaip originaliai įrištą (ir lengvai išardomą) versiją, o dalį – tiesiog palikti išbarstytus pavieniui. Visiems, norintiems pajusti tikrąsias žodžių smūgio galimybes, beliktų pasirinkti: apsiriboti vienu ar keliais lapeliais, ar imti visą kolekciją. Gal tai padėtų kiekvienam lengviau aptikti labiausiai išsirėkimui tinkamą tekstą? O tuos, kas ryšis skaityti kol kas tradiciškai išleistas „Adatas“, perspėju: būkit atsargūs – vietomis labai stipru, aštru ir duria.

 

Giedrė Kazlauskaitė. „Singerstraum“. –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Trečiojo Giedrės Kazlauskaitės rinkinio „Singerstraum“ eilėraščiai – iš vaikystės ir paauglystės potyrių. Kartais jų ilgimasi, kartais bodimasi, bet visais atvejais jie svarbūs. Knygos dvasią vykusiai nusako vienas iš įžanginių poetės sakinių: Kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė. Tai esminė šio rinkinio žinia: didėjant pažintam plotui, pirminių pojūčių formavimosi sritys santykinai mažėja, bet kartu tampa vis ryškesnės, pamažu, įgyja centrinio taško savybių. Iš čia etapais vystosi knygos vyksmas: susivokimas būtyje, bandymas išsivynioti iš aplipusio gniutulo, suplėšyti, persiūti ir savaip papuošti aplinką. Vyksmo kryptis įžvelgiama net skyrių pavadinimų sekoje (Ritėje → Kamuolyje → Persiplėšus drabužius → Uniformų plissé → Perlamutrinės sagos), bet jos punktyrai ypač ryškūs eilėraščių atkarpose: Gyvenau, lyg būčiau kietai įsukta / į siūlų kamuolį arba ritę, kurios / niekas neišsiuva; atėjo tas laikas, / kai vis dėlto pakliuvau į žakardinį audinį. // Tas žydiškas paprotys, kai gedėdamos moterys / įsipjauna ir persiplėšia drabužius – / paskelbiau gimtinės gedulą, / vystyklus drėskiau kaip reikiant (p. 55).

Bet „Singerstraum“ nėra knyga apie išsivadavimą (bent jau tą, dažnai minimą televizijos laidose). Priešingai, joje lengviau įžvelgti autorės norą parodyti rutininio kartojimosi svarbą. Tam pasitelkta nuolat besisukančios siuvimo mašinos aliuzija, išlendanti net į pavadinimą (o dailininkė D. Rybakovienė siūlės elementus panaudojo ir lapų dekoravimui ties įrišimo vieta). Vienodu tempu judantis siuvamosios ratas iškelia mokyklos laikų prisiminimus; senų kalendorių lapuose pažymėtus kadais svarbius įvykius; daugsyk girdėtus, įgrisusius, bet vis nekintančius pokalbius kapinėse. Kartais ratas įsibėgėja, jau, regis, grasindamas nuvaryti siūlę į šoną (Maištauju prieš tą ratą, norėčiau koridoriuje / pasiskaityti bent jau sienlaikraščius, / nedarysiu jokių kvailų pritūpimų, p. 86), bet poetės viduje tūnanti siuvėja laiku susizgrimba, pristabdo ir tęsia procesą reikiamu ritmu: senų kalendorių paveikslai iškarpomi ir sukišami atgal (Nukirpau tas žymėtas dienas po reprodukcijom: / vis dar gaila išmesti, p. 24), o nuolatinis pertvarkymas, perdėliojimas, persiuvimas tampa procesu, padedančiu išvengti daiktų dominavimo (Tačiau namuose vis daugėja daiktų, / sunku išmesti nereikalingus, / nes gal dar kada prireiks. // Persiūti vienus iš kitų – / šitos nesąmonės gelbėjo / nuo buitinio alkoholizmo, p. 45).

Įvairiaspalvių smulkmenų apsuptis –­ dar viena rinkinio tekstų ypatybė. Jų savybių išskirtinumas čia naudojamas identifikuojant save (...perdėm skiriuosi nuo autobuso žmonių; / agresyvių mačo ir kvailų kokečių. // Vasarą dvelkiančių prakaitu, sodo uogomis; / klerkų kvepalais, alkoholiu, p. 100), apibūdinant pradinės atspirties erdvę (Gera nuo daržovių gyvybės, įbrėžimų / karpių nugarose, lašinių dūmo. / Nuo skarų raštų, pėdkelnių margumyno, / pižamų su mikimauzais, petnešų komiksų, p. 22), pabrėžiant laiko tėkmės netolygumą ties įspūdžių koncentracijos pjūviais (Juk nebūdavo iš ko gaminti kaukių: sudužusių eglutės žaisliukų / šukeles suklijuodavo ant karūnėlės, nors mokytoja / liepė taip nedaryti, kad niekas nesusižeistų, p. 41). Spalvos, kvapai, pokalbių nuotrupos šiame rinkinyje – tarsi visa gobiančios skiautės. Ir tik tuomet, kai jų (ne)reikšmingumą žymintys žodžiai jau daugsyk išsakyti ir išgirsti, parašyti ir perskaityti, imama atsargiai artėti link tikrųjų, iš aukščiau skirtų lemčių, lyginant jų didybę su tomis pačiomis smulkmenomis: Apčiuopomis mes iriamės Dievuje / nepajėgdami net įsivaizduoti, / kokį skausmą jam sukelia / poetų tuščiažodžiavimas (p. 36).

Lyginant su ankstesniais Kazlauskaitės rinkiniais, „Singerstraum“ – rami knyga. Joje daug dėmesio stabilumui, bandymams išlaikyti pusiausvyrą, nusistatytą kursą. Esminiai krypties rodmenys kadais suvokti meno mokyklos bendrabučio užkaboriuose (Už sienos vyresnės paauglės / nuo ryto kartodavo gamas ir etiudus; / taip pat Liebestraum, atsiskaitymui. // Nepamenu, kad būčiau svajojusi apie meilę, / bet apie šlovę svajojau tikrai, p. 104) ar dar ankstesnėse ir vis tebelydinčiose gyvenimo pagelžkelių patirtyse. Knyga leidžia suvokti poetę gerai žinant ne tik pradinio išeities punkto vietą, bet ir kelionės tiks­lo koordinates. Tai priduoda rinkiniui vientisumo. Kazlauskaitės tekstų nebūtina plėšyti po lapą ar leisti atskirais lankstinukais: ramų svingą primenantis verlibras nuteikia tyliam, mąsliam skaitymui.

Džiugu, kad, naudojant tokią paprastą knygos sudarymo schemą, autorei pavyko nenuslysti deklaratyvumo link. Maža to, nors mėginimai atverti silpnąsias ankstyvųjų suvokimų vietas, taip demonstruojant pažeidžiamumo stiprybę, tarp poezijos kūrėjų dabar itin populiarūs, Kazlauskaitė, regis, dar neįklimpo ir į parodomosios savanorystės (kai savanoriu tampama ne savo noru, o iš noro pasirodyti prieš kitus) liūną. Tad visiems, mėgstantiems stiprią poe­ziją ir norintiems tuo įsitikinti, rekomenduoju „Singerstraum“.