„Tarptautinių žodžių žodynas“ pateikia šias žodžio „populiarinti“ reikšmes: 1) lengvai, suprantamai išdėstyti; 2) garsinti, platinti tarp žmonių. Nespėliosiu, kuri iš jų priimtinesnė apžvalgoje „presuojamų“ knygų autoriams, bet, akivaizdu – jose siekta pristatyti idėjas žmonėms, liaudžiai, miniai ir kitiems lotyniško „populus“ atitikmenims. Skiriasi tik pasitelkiamos priemonės. Pažvelkim, kurios iš jų labiau pasiteisino?

Arūnas Bukantis, Justas Kažys, Egidijus Rimkus, Mečislovas Žalakevičius. „100 klausimų apie klimato kaitą“

Opiai, tačiau vis dar menkai įsisąmonintai klimato kaitos problemai skirtų leidinių Lietuvoje stinga. Tad, sužinojęs apie šią knygą (kai kurie spaudos agentūrų anonsuoti klausimai buvo menkai girdėti ir skambėjo mįslingai), nuoširdžiai nudžiugau. Pradėjus skaityti, užsidegimas priblėso, bet, nors ir nevienodu tempu, visus 11 įvairias temas nagrinėjančių skyrių pavyko įveikti maždaug per savaitę. Sunkiausiai sekėsi su bio­loginės įvairovės ir klimato kaitos sąveiką nag­rinėjančiomis dalimis. Skaitytojų, turinčių įvairių interesų, dėmesys konkretiems klausimams taip pat nebus tolygus, bet daugumai, manau, pavyks perprasti leidinyje pateiktą informaciją per kelis ar keliolika vakarų.
Knygos autoriai – žinomi Lietuvos mokslininkai, tiriantys klimato pokyčius, jų poveikį aplinkai ir visuomenei – mėgino laviruoti tarp vadovėlinių tiesų ir patrauklaus jų pateikimo. Pasirinktas formatas tam tinka: kiekvienam iš 100 klausimų skirti 2 puslapiai, iš pradžių pateikiamas svarbus, stambiomis raudonomis raidėmis išryškintas faktas, po to kelios pastraipos apžvalginio teksto su iliustracijomis, o baigiama frazę „Ar žinote, kad...“ pratęsiančiomis įdomybėmis. Bet būta ir trukdžių. Svarbiausieji: 1) autoriai skirtingai traktavo tiek būsimų skaitytojų auditoriją, tiek reikiamą analizės detalumo lygį; 2) neretai norą gilintis į aptariamas problemas sumažina sudėtingi terminai ir skaičių gausa.
Pirmasis aspektas išryškėja lyginant skyrius. Kont­rastingai skamba net skirtingose dalyse naudojamų klausimų formuluotės: skyriuose „Klimato kaitos poveikis biologinei įvairovei“ ir „Biologinės įvairovės prisitaikymas ir apsauga“ beveik nėra į vieną eilutę telpančių klausimų, nors kitur tokio išplėtimo neprireikia. Skiriasi ir klausimų aktualumas. Pripažinkime, suprasti, koks bus Lietuvos klimatas ateityje arba ar klimato kaita gali būti naudinga Lietuvai, tikrai įdomiau, nei aiškintis, kuo skiriasi paukščių rūšių ir bendrijų prisitaikymo prie klimato kaitos galimybės jiems keičiant arealus horizontaliai ir vertikaliai. Netolygumų apstu ir lentelėse, vaizdinėje medžiagoje: vienur naudojamos diagramos, kupinos perteklinės informacijos (tuo ypač piktnaudžiaujama pateikiant pagal skirtingus klimato kaitos modelius sudarytų prognozių rezultatus), kitur apsiribojama progine šalių lyderių nuotrauka po Paryžiaus klimato kaitos susitarimo pasirašymo. Senokai mokyklą baigę ir ne kasdien su aptariama problematika susiduriantys tautiečiai pasiges dažniau vartotų terminų žodynėlio – besiaiškinant troposferos ir stratosferos ar stabiliųjų ir nestabiliųjų izotopų skirtumus ne kartą teko kreiptis pagalbos į tėtušį internetą. Apskritai stinga sutarimo, kam knyga skirta: joje rasime ir mokykliniams vadovėliams, ir specializuotiems mokslo žurnalams būdingų duomenų.
Mokslą populiarinančių knygų padėtis Lietuvoje gana prasta – be kelių verstinių knygų, vyrauja leidiniai, primenantys seniai neegzistuojančiuose institutuose dirbusių pensininkų prisiminimų ir internete paknaibytos informacijos kratinius. Tokiame kontekste „100 klausimų apie klimato kaitą“ – tikrai nėra bloga knyga. Geroji jos savybė: aptariant daugumą klausimų, stengtasi modeliuoti galimą klimato kaitos poveikį Lietuvai. Patraukliai skamba ir prie kiekvieno klausimo pateikiamas skirsnis „Ar žinote, kad...“, atskleidžiantis, jog „Sausiausia vieta pasaulyje yra Antarktidoje“ (p. 91), o „prieš 4 mlrd. metų (...) para truko apie 22 valandas“ (p. 63). Puiku, kad svarbiai temai pristatyti pasirinkta ne užsakomųjų straipsnių serija periodinėje spaudoje (kai už milijonines sumas rajonų laikraščiuose perspausdinama standartinė informacija apie ES direktyvų vykdymą, pakaišiojant į tekstą vietinių pavyzdžių), o gražiai parengtas vientisas leidinys. Vykęs ir žinių išdėstymas: skaitytojas neverčiamas gilintis į klausimus, kurie jo nedomina (nors išvengti ne itin įdomių temų autoriams nepavyko), gali ieškoti sau aktualių atsakymų.
Ar šie ženklai rodo, jog ateityje sulauksime daugiau panašių, gal net nuoseklesnių, turinčių geresnę koncepciją knygų, skirtų gamtos ir žmonijos problemoms? Tikėkimės.

Tomas Misiukonis, Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė. „Vadovas per 24 h“

Daliai skaitytojų kils noras praleisti šią apžvalgos dalį vien dėl aptariamos knygos pavadinimo. Išvydus ant viršelio riebų reklaminio stiliaus užrašą, viliojantį įgūdžiais (išmokti nežinomą kalbą, tapti floristu ar įsisavinti automobilių taisymo ypatumus) per itin trumpą laiką, išsyk pajunti pigios (deja, netiesiogine prasme) prekės prieskonį. Daug ką gali išgąsdinti ir tai, jog „Vadovo per 24 h“ autoriai – koučingo, mentorystės ir motyvacijos skatinimo specialistai. Būtent siekis sužinoti, kas slypi už šių burtažodžių, paskatino atsiversti knygą. Tiesa, užvertęs ją galiu konstatuoti – bandymas nepavyko: vadovu netapau, o pirmas žodis, šaunantis galvon, ieškant koučingo sinonimo, ir toliau liks šūdmalystė.
Nors ir šios knygos skyrelių antraštės baigiamos klaustukais, tema, žinių pateikimo forma ir stilius sunkiai leidžia ją lyginti su „100 klausimų apie klimato kaitą“. Vis dėlto „Vadovas per 24 h“ – taip pat populiarinimui skirta knyga. Jei populiarinimą laikysime idėjos platinimu – knyga netgi labiau vykusi: kol ne itin sėkmingai gilinausi į tekstą, visus 1500 egzempliorių spėta išplatinti, o 2018 m. pasirodė antroji tokio paties tiražo laida. Kuo šis sausu vadovėliniu stiliumi parašytas ir apipavidalinimu neišsiskiriantis leidinys taip traukia skaitytojus?
Turbūt dėl to kaltas paprastumas: viską stengiamasi aiškinti nuosekliai, vengiant įmantrių žodžių, be pretenzijų į mokslus ar menus, suvokiant, kad skaitytojų – potencialių ar esamų vadovų – nedomina gilinimasis į menkai pažintas sritis, kad jie nori rasti atsakymą čia ir dabar (gal tai ir yra tikrasis koučingas?). Ir nors mane, skaitantį šią knygą, persekiojo nuobodulys, neabejoju, jog daugeliui tokia kalbos maniera patinka. Kaip ir panašiuose tekstuose, čia neaptiksime ypatingų naujovių. Daug dėmesio skirta klausimams, į kuriuos atsakymus turėtų žinoti kiekvienas normalus 18 metų sulaukęs pilietis. Tipiškas pavyzdys: „Nesakykite nuomonės apie žmonėms jautrius dalykus, nebent jūsų nuomonė dera su priimtinomis moralės normomis ir komandos vertybėmis“ (p. 17). Jei autoriai nesibodi dalyti panašių patarimų vadovams, o šie mielai jų klausosi, tai gal mums vadovauja ne patys protingiausi individai? Kita leidinio populiarumo priežastis: koučingas Lietuvoje vis dar „ant bangos“. Tomas Misiukonis – tiek vienas, tiek su įvairiais bendraautoriais – nuo 2012 m. išleido 6 knygas panašia tema, dauguma jų sulaukė ne vieno leidimo ir nuolat būdavo perkamiausių knygų topuose.
Visa tai verčia susimąstyti. Ir net užduoti sau klausimų, menkai susijusių su aptariama knyga. Pavyzdžiui, ar rašydami apžvalgas apie kelių šimtų tiražu leidžiamą poeziją neužsiimame dar didesne šūdmalyste nei koučingo ekspertai? O pagalbos sau knygų populiarumas skatina pasvarstyti, ar joms skirta kritika kartais nėra negebėjimo suvokti pateiktos informacijos svarbą rezultatas? Kita vertus, „Vadovo per 24 h“ autoriai patys pripažįsta: „...greičiau pastebime neigiamus dalykus negu teigiamus, kurie atrodo kaip kasdienės rutinos dalis“ (p. 137). Tad pažėrus nemenką šūsnį kategoriškų pastabų, privalu paminėti, jog autoriai savo tikslą pasiekė: apie jų knygą išgirs net tie, kurie knygynuose demonstratyviai ignoruoja panašiems leidiniams skirtas lentynas.

Liudas Mažylis. „99 metai po įvykio“

Nors Liudo Mažylio literatūrinis debiutas nuvylė kiek mažiau nei koučingo žinynas, paguoda iš to menka. Atsivertus plačiai išreklamuotą knygą, kurios autorius per metus Lietuvoje tapo legendine asmenybe, tikiesi kažko ypatingo. Tiesa, vadinti eiliniu šio leidinio taip pat nevalia. Bet kaip dažnai lūkesčiai prasilenkia su tikrove! Jei knygos autorius būtų koks negirdėtas žmogelis – jokio apmaudo: parašė, pamėgino, na, nelabai pasisekė, gal dar pasitaisys (juk pirmas kartas) – greičiausiai tokio sulauktų vertinimo. Tik kažin, ar niekam negirdėto autoriaus knyga apskritai būtų vertinama. O ir tiražas tikrai nebūtų toks didelis: NBDB duomenimis, 5000 egzempliorių tiražas (tiek išleista „99 metai po įvykio“ knygų) – absoliutus rekordininkas tarp 2018 m. pirmą kartą pasirodžiusių lietuviškų romanų (palyginkime – pirmąsyk išspausdinta vos 2000 vienetų K. Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“).
Ko pritrūko L. Mažylio knygai, kad įtikintų, kodėl neeilinis ne tik jos tiražas, bet ir autoriaus asmenybė? Nebūsiu originalus: koją pakišo klasikinės kliūtys – patirties stoka ir laiko stygius. Džiugina bent tai, kad viską galima įveikti ateityje (autorius prasitarė rašąs antrą knygą). Ko gero, kliūtimi tapo ir staigus kilimas šlovės olimpo link, paskatinęs ypatingą leidyklų susidomėjimą bei vadybininkų raginimus žūtbūt išlikti dėmesio centre bent jau iki Vilniaus knygų mugės. Gerokai stebina ir tai, jog L. Mažylio knygą išleido „Šviesa“ – per pastaruosius kelerius metus nepamenu nė vieno šios leidyklos grožinės literatūros kūrinio suaugusiesiems.
Nors stengtasi rinktis netradicines siužeto schemas, neužstrigti tarp šablonų, paversti pasakojimą įtraukiančia, šiek tiek mistine istorija, dažnai tai tik dar labiau klaidino. Autorius pokalbyje „15min“ teigia, jog iš pradžių planavo rašyti trilerį, o veiksmo dokumentika kūrinys tapo dėl vėliau atsiradusių intarpų ir papildomos siužeto linijos. Skaitytoją tokia struktūra vargina: dažnai šuoliais besivystančio trilerio tempas reikalauja dėmesio, verčia akylai sekti įvykius, o aliuzijų gausa (keistai pavadinti personažai: Kolekcionierius, Dirigentas, Istorikas, Vienišasis; dažnos užuominos apie konkrečias knygas, dainas, gatves, tikrus ir išgalvotus asmenis; specifiškai užkoduoti trumpiniai ir ištraukos iš įrašų socialiniuose tinkluose) bei ang­liškų, vokiškų, prancūziškų, rusiškų ir net japoniškų įrašų margumynai trukdo susikoncentruoti. Vyksmo greitis aiškiai netinka pasirinktam keliui: kartais atrodo, jog siūloma prabangiu sportiniu automobiliu įveikti keturračiams pritaikytą trasą. Be abejo, žavi, kad L. Mažylis nesirenka grafomaniško rašymo būdo, leidžiančio lengvai sukurpti tekstą pagal išankstinį planą (autorius pripažįsta pradžioje nežinojęs, kaip knyga baigsis). Tačiau tenka konstatuoti: meninės rašytojo ambicijos knygai pakenkė – ne veltui geriausių trilerių ir detektyvų autoriai savęs menininkais nelaiko.
Tačiau nederėtų pamiršti, jog nors grožinės literatūros kontekste „99 metai po įvykio“ nepasižymi išskirtine kokybe, šią knygą galima traktuoti kaip savotišką edukacinį tekstą. Tai liudija ir vaizdingos Dariaus Zablockio iliustracijos. Pernelyg nenustebčiau, jei renkant metų knygas L. Mažylio romanas būtų nominuotas paauglių literatūros kategorijoje. Šiame kontekste knyga išties vertinga: jaunesni skaitytojai aptiks ne tik istorinės informacijos apie Vasario 16-osios aktą ir jo radimo aplinkybes, bet ir sužinos daug negirdėtų faktų apie įvairių laikotarpių politines ir kultūrines Lietuvos bei pasaulio aktualijas. Taigi, nors autoriaus populiarumas meninės kokybės negarantuoja, bet tikrai nekenkia populiarinant knygą ir joje aprašomus įvykius.