Janina Survilaitė. „Likimo užkodavimas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Šitaip perkoduoju Ciuriche gyvenančios lietuvių prozininkės, poetės, publicistės Janinos Survilaitės biografinę apybraižą „Likimo užkodavimas“. Knyga skirta pirmaisiais sovietų okupacijos metais nužudytų, ištremtų Lietuvos Mokytojų vaikų ir savo šeimos, giminės atminimui, iškiliausiems ir labiausiai pažemintiems Raseinių krašto žmonėms. Jų likimams pagarbiai nusilenkiama, jiems dėkojama už dvasinę atsparą, nebylią bičiulystę.

Knyga sukomponuota, bent jau for­maliu požiūriu, subtiliai ir įdomiai –­­ iš kaleidoskopiškų etiudų: nostalgiškojo (žvelgiant iš Alpių šalies), istorinio (genties –­ trijų kartų), biografinio (savo gyvenimo kelių ir juose sutiktųjų –­­ ne tik kolaborantų, bet ir tautos dvasinių didvyrių –­­ pavyzdžiui, disidento V. Petkaus, kun. A. Sva­rinsko likimų). Knyga užsklendžiama prisiminimais apie poetą M. Martinaitį ir poetiniu etiudu – dvidešimties paradoksalių Kukutės eilėraščių ciklu.

Išsyk prisipažįstu, kad mėginant atkoduoti šios žanriniu požiūriu margos knygos reikšmes ir prasmes tenka atlikti „namų darbus“, ypač paplušėti telkiant erdvius Lietuvos ir Šveicarijos (iki geležinės uždangos griūties) istorinius, kultūrinius kontekstus. Taip kartais atsitinka skaitant sudėtingą kultūrinę poe­ziją – čia tiek daug užuominų, aliuzijų, nuorodų, svetimos ir savos kūrybos citatų. Šių nesaikingumo nuodėmėlių neišvengia ir autorė. Ko stebėtis, juk rašo poetė, knygnešių ir kraštotyrininkų vaikaitė. O kad palyginimams ji pasitelkia ir šveicariškų papročių ar buities, peizažų ataudų, – tai dėl estetinio kontrasto tik sveikintina, juolab kad šveicariškuosius ženklus rašytoja pati paaiškina, nušviečia.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo apie Šveicariją žinojom daug mažiau – kelis gražius Maironio ar S. Nėries eilėraščius ir gal tik pasaulinį („sau svetimą“, anot sovietinių kritikų) M. Frischą, dar kelias dešimtis šveicarų poetų (G. Kellerio, C. F. Meyerio, A. Zollingerio ir kt.) eilėraščių bent jau rusų kalba, buvom matę P. Klee paveikslų reprodukcijų, girdėję ir apie C. G. Jungą, slapčiomis jį skaitę, dar šiek tiek pažinom ir H. Hesse... Dabar vėl galime skaityti ir studijuoti tai, ko tik širdis ir protas geidžia – ir J. H. Pestalozzi, ir J. Eretą ar R. Walserį, juolab žymiausius lietuvių filosofus, prieškariu studijavusius Šveicarijoje.

Apybraižos podirvyje glūdi ir jie, čia minėtieji, bet ne jie svarbiausi, kai pasakojama apie iškilų, kilmingą, plačiašakį ir kartu tokį tragišką, antrosios sovietų okupacijos nuniokotą genealoginį savo genties medį. Juk tokia pat buvo ir Lietuvos valstybės lemtis. Ne tik politinė, bet – dar skaudžiau – ir kultūrinė, dvasinė ar egzistencinė.

Knyga stebina archyvinės medžiagos gausa, autorės kruopštumu, atsakomybe, pasišventimu, nors šiek tiek vargina Lietuvoje jau nukartotos klasikų citatos, ištisi jų blokai. Aišku, nelengva buvo tokią gausią medžiagą struktūruoti. Nepasitenkindama vien karo ir pokario vaiko akimis ir ausimis, autorė siekia suvokti įvairiausių fenomenų esmes, prigimtines, istorines, kultūrines ir dvasines tiesas, joms suteikti literatūrinį pavidalą, jau grįstą žinojimu ir estetinėmis pajautomis. Išoriniai ir vidiniai išgyvenimai buvo skaudūs, tragiški, bet galutinai nepalaužė, brandino ir užgrūdino. Visa tai patyrusiai autorei prireikė kryptingesnės savišvietos, dvasinės saviugdos, sąmoningesnio tikėjimo ir kūrybinių proveržių, žemaitiško atkaklumo, laiko ir net erdvės distancijos. Tai vyko ir pavyko. Ir štai – tarsi Šveicarijos Alpių takais (čia galima skristi, galima ir žūti, pasak rašytojos) – vis dėlto nusileista, sugrįžta į Lietuvą, į gimtąjį Raseinių kraštą, kur autorė „gūžės“ ir augo, mokėsi ir mokytojavo...

Vėliau, gerokai po 1990-ųjų, prisipildžiusi naujų jėgų, Survilaitė kilniai tarnavo ir tebetarnauja tiesdama keliapakopį tiltą tarp Šveicarijos ir Lietuvos bendruomenių, draugijų, jau kaip organizatorė, kultūrininkė, rašytoja (apie tai galima sužinoti atsivertus jos knygą „Alpių lietuviai“ (2005) ar naujosios Šveicarijos lietuvių bendruomenės vadovės Jūratės Caspersen sudarytą dvikalbę an­tologiją „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ (2009) – tai septynių bend­ruomenės narių straipsnių sutelktinė: apie Maironį, J. Biliūną, M. Pečkauskaitę, V. Mykolaitį, S. Nėrį, S. Čiurlionienę, B. Sruogą; J. Survilaitė čia pasakoja apie tuos rašytojus, kurie Šveicarijoje lankėsi ir kūrė jau po 1990-ųjų: Martinaitį (kraštietį, paauglystės kaimyną), S. Gedą, J. Kunčiną ir galop – save, rašytoją, šiandien išleidusią kone 15 įvairaus žanro knygų).

Apybraižoje „Likimo užkodavimas“ Survilaitė renkasi ne teisėjos, nes teisia pats gyvenimas, ne advokatės, bet sąžiningos, daug patyrusios liudytojos poziciją. Nepasiduoda patetikai, egzaltacijai, verčiau gilinasi į archyvus, ieško nesumeluotos istorinės tiesos, kuri, pasak autorės, mus ir teišgelbės. Gyvai susipažįstame su garsiu autorės proseneliu, žymaus tautosakos rinkėjo M. Do­voinos-Silvest­ravičiaus talkininku Vincentu Bakučiu, seneliu knygnešiu Martynu Survila, gauname daug knygnešystės pamokų, fragmentų iš Lietuvos knygnešių istorijos. O autorės tėvo Jono Survilos –­ iškilaus Raseinių krašto mokytojo, kuris rėmėsi žymių Vakarų Europos moks­lininkų pedagogine ir ūkine patirtimi –­ paveikslą išvystame kaip pavyzdį dabarties ir atei­ties mokytojams.

Vėliau pokario metus Raseinių krašte jau regime nustebusio ir įbauginto vaiko, paauglės akimis. Tai brangiausi savo skausmu atminai – vyresniųjų broliukų žūtys, vyriausiojo, aštuoniolikmečio brolio tremtis į Sibirą ir kiti klaikiausi likimo kirčiai: motinos pasakojimų atgaivinti žydų egzekucijos momentai, švie­sus močiutės paveikslas, mamos tvirtybės ir jos gyvenimo pamokos, siautėjant enkavėdistams, stribams, skundikams ir pataikūnams. Skaitome istorine ir kultūrine prasme vertingus liudijimus, kuriuos sutaurina itin pavykę gimtinės peizažai, it pasakotojos sielos atspindžiai, ir jau tikrai beletristinius, eseistinius etiudus: „Viduklės bažnyčios šventasis“, „Hansas –­ vilko vaikas“, „Karalienė ant kompozitoriaus tėvo kapo“ ir kitus.

Knygos pavadinimą „Likimo užkodavimas“ autorė motyvuoja trejopai –­ išryškindama paprotinę, protėvių gyvenimo simbolių atsikartojimo jų palikuonių gyvenime ir psichoanalitinę (perspėjančių sapnų pagal Jungą) reikšmes. Ir dar baimingais motinos draudimais, kurie sovietiniais metais apsaugojo nuo didžiausių pavojų.

Griuvus geležinei uždangai, nei Šveicarija Lietuvai, nei Lietuva Šveicarijai nebėra egzotiški ar net mitiniai kraštai. Abiejų šalių bendruomenės yra svetingos, santalkingos, labdaringos. Prie to prisideda ir ši knyga. Pagaliau – tai nėra horizontalus, smulkmeniškas biografinio pasakojimo ritinys, o gana vertikalūs, kaleidoskopiškai žaižaruojantys etiudai, paliekantys erdvių skaitytojo mąstymams ir klausimams.