Arvydas Valionis. Latvijos kultūros medijos ir jų autoriai

Pasižvalgyti po Latvijos informacinę erdvę paskatino elektroninio žurnalo „satori.lv“ diskusija apie kultūros medijų ateitį Latvijoje. Temą pasiūlė šios žiniasklaidos priemonės kasdienybė – lėšų rinkimo kampanija portalo stabilumui bei nepriklausomybei palaikyti ir laisvai prieinamam kvalifikuotam interaktyviam turiniui užtikrinti. Tai vienas iš būdų spręsti iškilusias problemas bei rizikas: kaip, gaunant minimalų finansavimą, pasiekti turinio kokybę ir informacijos sklaidą?

2003 m. įkurta nemokama elektroninė medija „satori.lv“ –­ truputį televizija internete, šiek tiek leidykla, skelbianti ne tik tekstus, bet ir pateikianti pokalbius garso bei vaizdo formatais. „Satori.lv“ archyve galima perskaityti per 4000 pasaulio ir latvių rašytojų kūrinių frag­mentų, filosofų traktatų, vertimų, esė ir recenzijų. Lapkričio 30 d. pristatytas naujausios latvių prozos, poezijos ir dokumentinės prozos žurnalo „Satori“ pirmasis numeris. Naujausiojo leidinio tema – tvanas kaip universali metafora, siejanti literatūros manifestus ir esė.

Elektroninis kultūros žurnalas turi beveik pusę tūkstančio bendradarbiaujančių autorių. Jo biudžetas formuojamas iš Valstybės kultūros kapitalo fondo, Kultūros ministerijos lėšų, privačių rėmėjų įnašų.

Pagal finansines išgales Latvijos medijos ieško galimybių, kaip išsamiau dokumentuoti kultūros procesą, išsaugoti turinio kokybę. Nesvarbu, kokia būtų leidybos forma: spauda ar elektroninė medija. Šiame amžiuje interneto technologijos ryžtingai keičia medijų vaidmenį, tačiau autoriams spausdintas žodis, knyga išlieka reikšmingesni už elektroninį variantą.

Ką reiškia valstybės paramos neskirti kultūros leidiniams, primena liūdna pastarojo dešimtmečio latviškoji realybė. Taip netikėtai pas mūsų kaimynus buvo sunaikintas pagrindinis literatūros mėnraštis „Karogs“ (jo analogas Lietuvoje „Metai“). Šį žurnalą kelerius metus iš dalies pakeitė „Latvju Teksti“, kol turėjo finansinę paramą, dabar ir šio leidinio nebeliko. Archyvuose dūla savaitraštis „Literatūra un Māksla“ (latviškasis „Literatūra ir menas“), kultūros filosofijos žurnalas „Kentaurs XXI“, „Kultūras forums“.

Pasak Latvijos kūrybinių sąjungų tarybos generalinio sekretoriaus Haraldo Matulio, publicistikos degradacija būdinga ne tik Latvijai, todėl „mes negalime leisti, kad dingtų kultūros publicistika“. Jis šešerius metus dirba šioje taryboje, kurios pagrindinis tikslas – ginti kūrėjų, nepriklausančių institucijoms ir negaunančių reguliaraus atlyginimo, interesus. Matulis kartu su filosofu, publicistu Karliu Verpe atliko tyrimą, kaip Latvijoje finansuojama kultūros periodika, pateikė išvadas ir suformulavo rekomendacijas.

Pagrindiniai Latvijoje kultūros informacijos skleidėjai, šįmet gavę valstybės paramą, yra spaudos leidiniai „Kultūros diena“, dienraščio „Latvijas Avīze“ priedas „Kultūrzīmes“ (skirtas krašto regioninei kultūrai; kaip atskiras leidinys turi mažą paklausą, tačiau kaip priedą jį gauna 230 tūkst. (!) dienraščio prenumeratorių), žurnalas „Domuzīme“, elektroninės medijos „Satori“, „Punctum“.

Rašantiems autoriams, redakcijų atstovams, Kultūros ministerijos specialistams, Valstybės kultūros kapitalo fondo ekspertams tyrėjai pateikė struktūruotas anketas. Atliko Valstybės kultūros kapitalo fondo ir Kultūros ministerijos finansavimo sutarčių, finansinių ataskaitų analizę.

Jei Kultūros ministerija finansavo leidinius iš dalies, tai Fondas skyrė lėšas visam projekto kūrybiniam procesui. Elektroninei medijai buvo skiriama mažiau, nes jos veikla neturi papildomų išlaidų kaip spauda.

Pernai rudenį aštuoni įvairių kultūros medijų sričių atstovai analizavo dramatišką kultūros periodikos padėtį. Paaiškėjo, kad autoriai už savo rašinius gauna 20–30 Eur arba jiems apskritai nemokama. Paplitęs honoraro intervalas – nuo 40 iki 50 Eur.

Verpė pabrėžia periodikoje paplitusį požiūrį, jog rašymas yra hobis, laisvo laiko praleidimas. Rašantysis esė ar recenziją dažnai jaučiasi kaip kūrėjas ir gėdijasi kalbėti apie atlyginimą, o redaktoriai mano: jeigu autorius neprašo, tai jam ir nereikia atlyginti už darbą...

Anot Verpės, „yra vienas elementarus mechanizmas, galintis pagerinti medijos ir publicisto santykius – daugiau mokėti autoriams, kurių tekstai kokybiški ir su kuriais bend­radarbiaujama ilgai. Tai autoriams psichologiškai suteiktų daugiau entuziazmo“.

Aptartų problemų sprendimui 2016–2018 m. siūloma „geroji praktika“ su rekomenduojamais honorarų dydžiais. Dabar normaliu laikomą 50 Eur honorarą už recenziją arba nedidelį straipsnį siūloma padidinti iki 70–100 Eur, atskaičius mokesčius. Tiriamųjų straipsnių autoriams mokėti nuo 200 iki 400 Eur. Už tokią honorarų praktiką pasirašė 15 iš 20 apklaustų kultūros medijų.

Viena tyrėjų rekomendacijų – Valstybės kultūros kapitalo fondui sukurti tikslinę tiriamosios kultūros žurnalistikos programą. Dabar ir recenzija, ir tiriamoji publicistika, kuriai sukurti reikia gerokai daugiau laiko, atlyginama panašiai – 50–100 Eur.

Kultūros ministerija planuoja 2017 m. paskelbti viešą konkursą 2018–2020 m. finansavimo programai. Tokia ilgalaikė valstybės paramos praktika leistų leidiniams kryptingiau ir turiningiau planuoti savo veiklą.

Latvijos kultūros ministerijoje įkurtas Medijų politikos skyrius, kurio tikslas šalies žiniasklaidos priemonių sukurtą turinį papildyti nacionalinio saugumo ir informacinės erdvės saugumo klausimais, kvalifikuota socialinio palikimo proceso analize. Šiame kontekste atsakingas vaidmuo skiriamas kultūros medijoms.

Ryga. manipuliacija.lt  nuotrauka