Arvydas Valionis. Mes. Latvija, XX amžius

Latvijos leidykla „Dienas Grāmata“ baigė leisti novatorišką 13 istorinių romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“ (O. Zebris „Gaidžių kalno šešėly“, G. Berelis „Žodžiams nebuvo vietos“, P. Bankovskis „18“, I. Gailė „Stiklai“, G. Repšė „Bogenė“, M. Bėrzinis „Švino skonis“, I. Abelė „Dundesys“, A. Akmentinis „Mokytojai“, N. Ikstena „Motinos pienas“, A. Manfeldė „Viršininkų žmonos“, K. Ulberga „Ten“, L. Kuota „Kambarys“, A. Jundzė „Raudonasis gyvsidabris“). Įgyvendinta Gundegos Repšės 2013 m. paskelbta koncepcija – sukurti romanų seriją, aprėpsiančią Latvijos valstybės nepriklausomybės šimt­metį, pasipriešinti istorijos užmarščiai. Kiekvienam rašytojui skirtas vis kitas istorinis periodas. Beje, šis G. Repšės tęsia leidinių seriją, kurią pradėjo 2011 m. išleistas 12 latvių rašytojų moterų apsakymų rinkinys „Mes. XX amžius“.

Seriją „Mes. Latvija, XX amžius“ rėmė Latvijos valstybės kultūros kapitalo fondo tikslinė programa „Nacionalinio tapatumo skatinimas“, verslininkas Valerijus Belokonas. Kai kurie šios serijos romanai jau sulaukė pirmų reikšmingų įvertinimų. O. Zebrio „Gaidžių kalno šešėly“ apdovanotas 2017 m. Europos Sąjungos literatūros premija. Metaforiškas, dinamiško siužeto Mario Bėrzinio „Švino skonis“, pirmąkart latvių grožinėje literatūroje aprašęs Holokaustą, žydų bendruomenės likimą, pelnė Dzintaro Suodumo ir Baltijos asamblėjos premijas; romano inscenizacija rodoma Latvijos nacionalinio teatro scenoje. G. Repšei už istorinių romanų serijos idėją ir koncepciją bei romaną „Bogenė“ paskirta Baltijos Asamb­lėjos premija. Gunčio Berelio „Žodžiams nebuvo vietos“ ir Paulio Bankovskio „18“ nominuoti Latvijos literatūros metų premijai. Kai kuriuos romanus jau skaito kitakalbiai skaitytojai: Noros Ikstenos „Motinos pienas“ išverstas į anglų ir verčiamas į lietuvių kalbą.

Vyksta romanų pristatymai, knygos recenzuojamos. Ši serija atgaivino skaitytojų domesį šiuolaikiniu latvių romanu. Į skaitomiausių knygų sąrašą pateko N. Ikstenos, M. Bėrzinio ir G. Repšės kūriniai.

Vitos Norvilienės nuotrauka
Vitos Norvilienės nuotrauka

Žurnalas „Domuzīme“ (2018, Nr. 3) rengė diskusiją apie šią istorinių romanų seriją. Pokalbyje dalyvavo žinomi literatūros mokslininkai, istorikai. Literatūrologas Viesturas Vecgravis priminė, jog panaši situacija buvo praėjusio amžiaus 3 ir 4 dešimtmetyje, kai visuomenės istorinę atmintį, latvių tautos tapatybės suvokimą formavo literatūros kūriniai – Aleksandro Gryno, Janio Veselio, Janio Sarto, Jekabo Janševskio, Andrejo Upyčio istoriniai romanai. Po 1934 m. Karlio UImanio perversmo Latvijoje pasirodė gana daug pseudoistorinių romanų. Pokario metais, išskyrus A. Upyčio „Žalią žemę“, įsigalėjo totali istorijos imitacija pagal sovietinius kanonus, kurios pradininkai – lietuvių skaitytojui gerai žinomi Vilio Lacio romanai „Aud­ra“, „Į naują krantą“. Sovietmečio pabaigoje tautinės istorinės atminties stiprinimui reikšmingi buvo Alberto Belo romanai „Šauklio balsas“ ir „Žmonės valtyse“, Laimuonio Puro tetralogija „Liepsnojantis piliakalnis“.

XIX a. pab. Andrievo Niedros istoriniai romanai, Rūudolfo Blaumanio tekstai skleidė sampratą, kas yra latviai. Literatūrologė Barbala Simsuonė patikslino, kad istorinio romano grandų A. Gryno, J. Veselio kūriniuose pasakojama mitologizuota istorija – ši tradicija sietina su XIX a. nacijos konstravimo mitais. Anot jos, ankstesnio periodo latvių istorinis romanas buvo vertikalesnis – domėtasi istorine perspektyva. Šioje serijoje vyrauja horizontalus žvilgsnis į praeitį – autorius atskleidžia savo įžvalgas.

Aptarus latviškojo istorinio romano tradicijas, svarstytas probeminis klausimas: kaip 13 romanų serija traktuoja valstybės istorijos medžiagą. Pasak literatūros mokslininko Benedikto Kalnačo, toks konceptas mūsų literatūroje yra pirmas ir unikalus: gimė įdomus tekstų sąskambis, perteikiantis daugia­lypį autorių žvilgsnį į praėjusio šimtmečio valstybės įvykius, juose dalyvavusius žmonės. Romanuose nebėra visažinių herojų, atsirado „mažasis žmogus“, kurio trūko naujausioje latvių literatūroje. Meninius liudijimus skelbia tos pačios kartos autoriai, gimę praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiuose.

Inesė Dreimanė, kaip ir dera istorikei, atkreipė dėmesį į faktologinius netikslumus, lengvabūdiškas spėliones, sovietinio režimo banalizavimą. Daugiausia klaidų, ypač 1940 m. epizoduose, ji pastebėjo G. Repšės „Bogenėje“, Ingos Abelės „Dundesy“. Istorikė priekaištavo ne tik autoriams, bet ir serijos istorijos konsultantams. „Skaitant G. Berelio „Žodžiams nebuvo vietos“ šiaušėsi plaukai, – teigė I. Dreimanė. – Manau, kad toks 1905 m. vaizdavimas yra totali šventvagystė. Man šie metai – latvių, kaip nacijos, pirma reikšminga istorinė savikliovos manifestacija, vieningas pasipriešinimas dviems galingiems pavergėjams.“

V. Vecgravis pridūrė: „Šįkart mūsų pokalbyje išryškėjo tendencija reikalauti iš istorinio romano epiškumo ir objektyvumo. Ir auklėjamosios funkcijos. Atleiskit, bet to istoriniame romane nebus. Autorius yra laisvas kurdamas tiek istorinio romano struktūrą, tiek koncepciją. Jeigu jis taip mato 1905-uosius, tai jo teisė.“

Diskusijos moderatorius klausė, kur baigiasi autoriaus laisvė traktuojant istorinę medžiagą, ar rašytojas gali peržengti ribą, kūrinyje prieštarauti konceptualiam istorijos suvokimui.

Anot I. Dreimanės, tai legitimu, jeigu rašai pseudoistorinę fikciją.

V. Vecgravis teigė: „Jeigu serijos koncepcijos pagrindas yra „istorinis romanas“, tada svarbūs abu žodžiai – ir „romanas“, ir „istorinis“.“ Literatūrologas prisiminė A. Belo romano „Šauklio balsas“ rank­raštį: kaip jaunas rašytojas studijavo medžiagą, kaip ją atrinko. Kai kurie serijos romanai literatūrologui paliko visai kitokį įspūdį: autorius prisėda prie klaviatūros, jo galvoje kažkas gražiai vibruoja, bet jis, atleiskite, taukši... V. Vecgravis net keturiuose serijos romanuose aptiko tą pačią trivialią klišę – Brežnevo karsto nuleidimą į kapą. Tokia vienpusiška faktų atranka literatūrologą šiurpina.

G. Repšė viename interviu pareiškė, jog apibrėžimas „istorinis romanas“, siejamas su šia serija, esąs didelis nesusipratimas, nes ji norėjusi rašyti „romaną apie istoriją“.

V. Vecgravis priminė, kad pastaraisiais dešimt­mečiais ir pasaulinėje, ir latvių literatūroje ryškėja demitologizacija: „Aš šiuose 13-oje romanų įžvelgiu istorijos demitologizaciją, kuri dažniausiai man atrodo būtina ir labai šviežia. Galbūt čia ir slypi esminis skirtumas tarp „istorinio romano“ ir „romano apie istoriją“.“


Iš 3669 žurnalo (2018-12-02 20:38:42)
Draugai