Astijus Krauleidis-Vermontas. Nutrinamos (savi)refleksijos

Cibulskas N. NUTRINAMI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Sveikintina, kad kiekvienais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla skelbia Pirmosios knygos konkursą. Tai ypač svarbu, nes įvertinti debiutai gali paro­dyti tolesnę lietuvių literatūros  kryptį ar kurti „kitokius“ rėmus. Ne išimtis – ir 2012 m. išleista poeto Nerijaus Cibulsko eilėraščių knyga „Nutrinami“, kur vietoj eksperimentinio kalbėjimo būdo ir audringos ekspresijos (to, kas būdinga literatūriniams debiutams) yra pasirenkama (neo)klasicizmo koncepcija. Anot knygos redaktoriaus Aido Marčėno, poetui „rūpi tvirta eilėraščio forma, kol kas labiau – jos išoriniai aspektai“, per kuriuos kristalizuojasi sãvitos (savi)refleksijos.  
Knygoje, kurią sudaro du skyriai („Suglamžyti paukščiai“ ir „Nutrinami“), juntamas atsargus savęs ir pasaulio pažinimas, kuris užkoduojamas ženklais ar simboliais, kaip amerikiečių kritikas Robertas Scholesas pasakytų, „sistemomis, kurios įgalina žmones suvokti tam tikrus įvykius ar esybes kaip reikšmę turinčius ženklus“. Dažnai eilėraščiuose pasirenkamas paukščio įvaizdis, per kurį yra išgyvenami vaikystės ir dabarties prisiminimai. Pavyzdžiui, kovarnio („Jis nevirs baimę reiškiančiu simboliu, // netaps, kaip buvo pasakyta, žodžiu“, „Apologija“, p. 7) ar balandžio  („Perskeltas balandis, o viduje vis vien / nieko nėra. Tik tas pats mėnuo, / nužiestas iš nekontroliuojamos užmaršties“, „Nevietinis“, p. 18). Vis dėlto lyrinis subjektas nusprendžia užimti poezijos lauke ne veikiančiojo, o stebinčiojo vietą. Siekiama akcentuoti ne egzistencijos laikinumą, bet „daiktišką“ gyvenimą, brangius prisiminimus „iš vaikystės palėpės“ (p. 8).
Eilėraščiuose neretai į vaizduojamą pasaulį yra žvelgiama iš „visažinio“ žiūros taško, t. y. kalbama apie save iš „tu“ pozicijos („Ir štai galiausiai nusimeti į kampą / batus, tartum sunkius antspaudus / ant neišsiųsto užmaršties siuntinio“, „Laiškanešys skambina du“, p. 23).  Taip lyrinis kalbantysis, jaučiantis gresiančią būties užmarštį, siekia tapatintis su eilėraštyje pasirodančiu „kitu“ savimi. Jaučiama plona riba, skirianti pasakojimą „aš“ ir „tu“ vardu, kol galiausiai kalbėjimas pereina į „mes“ poziciją („Tavo tuščias veidas patvinsta nuostaba. / Akys tartum iš kaulinių domino plytelių. / Klausaisi atidžiau nei bet kada. Lyg žinotum: / sapnuotojų kūnai priklauso ir mums“, „Toks vakaras lyg prieš egzaminą:“, p. 45). Siekiama vaizduoti koncentruotus lyrinio subjekto įvykius, kurie įrėminami eilėraščio saugiai apgalvotoje kompozicijoje: pasirenkama klasicizmo estetikai būdinga forma, paisoma taisyklių. Tik, gaila, bijoma peržengti jųjų ribas. Gal tiesiog tai žaidimas su skaitytoju, gal taip yra žaidžiama su eilėraščio formomis – „[k]aip nepritarsi šiems / literatūriniams žaidimams?“ (p. 35).
Kita vertus, skaitytojas gali nusivilti žaidimu, nes impulsyvus, drastiškas eilėraščio pradas – tai dar nepažintas lyrinio „aš“ pasaulis, kuris galbūt bus atrastas. Pasaulio pažinimas yra glaudžiai susijęs su eilėraščio kalba: pasirenkamos tik tam tikros metaforos, metonimijos ar net sinekdochos, kuriomis būtų galima jausti aplinką. Tik per aplinkos išgyvenimą ir skaidrią atmintį yra kuriamas nenutrinamas gyvenimas, kuriame „kuklūs aronijų rožiniai, susisupę į šerkšną“ (p. 13) ar „žingsnis nutrina žingsnį“ (p. 59), leidžia tyrinėti atminties paslaptis, kurios nėra nutrinamos ar ištrinamos iki galo. Paslaptys „pertrina“ viena kitą. Įsitikinama, kad ir atmintis gali apgauti, klysti, „sužaisti“ su lyriniu kalbančiuoju. Juk atminties klodai visada lieka atviri. Net ir užrašyti, įprasminti eilėraštyje jie yra pratęsiami „kito“ sąmonėje.
Todėl pasikliaujama žvilgsnio metafora – pačiu matymu; tuo, ką akis užfiksuoja (ar tai, ką sąmonė inspiruoja pamatyti). Jeigu sąmonėje įvykiai gali „nusitrinti“, tai žvilgsnio vaizdas bus užfiksuotas („Pelenų atspalvio vakaras / šį kartą žaidžia dažasvydį, / taškosi praeivių žvilgsniais“, „Neišvengtas“, p. 50). Žvilgsnis –­ tai pirminis galingas eilėraščio lauko patyrimas. N. Cibulskas kuria ir „gamtišką“, ir „daiktišką“ pasaulius. Tik viskas, kas buvo vaizduojama, anksčiau ar vėliau grįžta į tai, nuo ko prasidėjo, nes „netrukus prasidės laikas“ (p. 16), kuris ir paslėps eilėraščių eilutėse užkoduotus nutylėjimus, menamus dialogus.
Daugelyje eilėraščių juntama monotonija (tai įvyksta dėl klasicistinės poe­zijos formos), tačiau N. Cibulskas ieško autentiško kelio, kalba savo poetine kalba. Nesiremia autoritetais, jų nuostatomis, o kuria koncentruotą, įvaizdžių poeziją.
Verta paminėti, kad eilėraštis „kuo giliau į poeziją, tuo daugiau viešpaties“ (p. 68) iš pirmo žvilgsnio „iškrenta“ iš viso rinkinio konteksto. Nesisieja su kitų eilėraščių tematika: teksto pavidalu pasirodo Dievas, į kur nedradiciškai yra kreipiamasi, su jo vardu žaidžiama („vardą žaisti rašikliu ar klaviatūra“, p. 68). Galima daryti neryškią prielaidą, kad Nerijus Cibulskas, užbaigdamas rinkinį kitokiu eilėraščiu, brėžia naują savo kūrybos liniją ar tik apie ją galvoja. Bando ne nuodugniai „viską“ apgalvoti, o spontaniškai veikti. Ar tai tik ne užuomina skaitytojui?
Eilėraščių rinkinyje žavi nepaslėptas po kaukėmis atvirumas, atrodo, lyg „prasagstai gilius dvasios marškinius / kad būtų ramiau“ (p. 19). Taigi, įdomu, kur vis dėlto nutrinamos (savi)refleksijos nuves poetą Nerijų Cibulską. Jo poezija skatina skaitytoją lėtai ir atidžiai skaityti tekstą. Pastebėti simbolius ir reikšmes, kurios yra apgalvotos, kad būtų galima sukurti neapibrėžtą eilėraščio nuotaiką, kur nėra nei ryškaus džiaugsmo, nei tirštų spalvų. Galbūt N. Cibulskas išdrįs leistis į poetinius ieškojimus, ryškesnius eksperimentus, kurie parodytų, kad, pasirodžius pirmajai knygai, jis niekur nedingo, net jokiame audros epicentre (ar tuo labiau nėra „audros epicentras“ (p. 36)), o tik ruošėsi naujam ekspresyviam pasirodymui. Lieka tik pritarti Aidui Marčėnui, kad „gyvenimas – prieš  akis“. O pasiduoti poetiniam žaidimui niekada nėra vėlu.