Audriaus Šikšniaus atsivėrimai

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kas treji metai į literatūrinį rudenį sukviečia šilutiškius autorius – čia gyvenančius ar gyvenusius, dirbusius ar kitais ryšiais su šiuo kraštu susijusius. Šventė yra kartu ir konkursas – dalyvių pateiktosios knygos vertinamos pagal įvairias nominacijas, skelbiami nugalėtojai. Šiemetis, spalio 11–12 dienomis rengiamas literatūrinis ruduo ypatingas –­ pirmąkart teikiama (už brandžią poezijos ar prozos knygą) Fridricho Bajoraičio premija. Pirmuoju Bajoraičio premijos laureatu tapo šilutiškis poetas Audrius Šikšnius. Laureatą, dar nežinantį šios naujienos, pakalbino Šilutės ir Pagėgių krašto laikraščio „Pamarys“ korespondentė Laima Putriuvienė.
Audrius Šikšnius – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys, respublikinio poezijos konkurso „Žydinti vyšnios šakelė“ laureatas, išleidęs 5 poezijos bei prozos knygeles.  A. Šikšniaus kūryba – trumpi, jaukūs eilėraščiai, pasak paties autoriaus, išaugę iš vaikystės prisiminimų.

Audrius ŠikšniusEsat gimęs ne Šilutėje, bet jau tapęs šilutiškiu... Kada parašėte savo pirmąjį eilėraštį?
To manęs klausia bene kiekviename susitikime. Vėlai... Gimiau, augau viename gražiausių Lietuvos kampelių – Skuodo rajone, Aleksandrijos kaime. Prosenelių sodintas, tėvo puoselėtas sodas išsiskyrė iš kitų. Jis tik per stebuklą buvo išsaugotas ir sovietmečiu. Buvau dar vaikas, kai per kaimą praėjo melioracija, kiek vėliau tiesė kelią Skuodas–Mažeikiai. Gerai pamenu: buvo pavasaris, sodas apsipylęs žiedais. Greta baltos žiedų jūros išsirikiavo galingos technikos armada, kuri riaumojo, kasė, rovė baltagalves obelis... Dirbo greitai – per kelis mėnesius sodo neliko. Kelią nutiesė, laukus užsėjo kukurūzais, jie užaugo sulig aukštais medžiais.
Visa tai giliai įsirėžė atmintin.

Ar gimtinės aplinka paskatino rinktis specialybę?
Tikriausiai. Įgijęs miškininko specialybę, dirbau landšafto inžinieriumi Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje, kuri, beje, vienintelė tuometėje didžiojoje šalyje iš buvusių sanatorijų turėjo tokį etatą. Nežinau, gerai – negerai, bet būtent ten dirbdamas pajutau poreikį rašyti. Užrašiau vieną kitą vaikystės prisiminimą.

Sakote „užrašiau“, tai taip ir gimsta Jūsų eilėraščiai?
Taip nebūna, kad ryte nubudęs pasakau: dabar sukursiu eilėraštį, sėdu prie stalo ir kuriu... Man tarsi kas diktuotų iš aukštai ir niekada nežinau, kada ir kiek iš ten drėbtels. Žiūrėk – sode genint obelis ir ateina mintis, skubu kad ir už kilometro užrašyti, nes nežinau, kada kitą kartą pasikartos tokios 6 eilutės. Nė vieno eilėraščio nesu taisęs.
Matyt, Aukščiausiojo valia buvo ir tai, kad Druskininkuose prie vieno stalo dirbau kartu su Kornelijumi Plateliu, tuomet buvusiu statybos inžinieriumi. Jam ir parodžiau keletą užrašytų minčių. Vienas eilėraštis „Mano tėvas mokėjo kalbėtis su medžiais“ jam patiko, patarė nusiųsti į tuometį žurnalą „Jaunimo gretos“. Išspausdino. Mano eilėraščius spausdino ir kiti žurnalai: „Mūsų gamta“, „Girios“.
Eilėraščiai negimsta nuolat, panašiai kaip potvyniai ar ato­slūgiai Pamario krašte: būna – tik spėk rašyti, bet būna ir pau­zės. Po vienos tokios pauzės gyvenimo vėjai atbloškė mane į Pamarį, į Šilutę. Likimas švystelėjo ir mielą darbą –­ prižiūrėti sodą. Likimas lėmė susipažinti su literate – lietuvių kalbos mokytoja Irena Arlauskiene. Jai patikėjęs savo kūrybą, buvau „griežtai pasodintas į suolą“. Sakė: „Niekur nedingsi, turi leisti knygą.“ Eilėraščių buvo, bet nebuvo pinigų. Apsukau ratą, aplankiau ne vieną verslininką, tačiau šitam krašte buvau niekam nežinomas. Nustebau, kad atsirado žmogus, kuris manęs nematęs, poe­zija itin nesižavintis, sutiko tapti knygos mecenatu. Taip susipažinau su Arvydu Jaku. Unikalu – jis investuoja be grįžtamojo atsako, mus sieja metai, paženklinti išleistų knygų skaičiumi. Pakeliui – šeštoji. Manau, kad mūsų pažintis – Dievo dovana: jei jos nebūčiau gavęs, eilėraščiai tebegulėtų mano sąsiuviniuose. Taip pat, jei Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka nebūtų rengusi mano kūrybos vakarų maratono rajono bibliotekų filialuose, nebūčiau patyręs tiek malonių susitikimų su skaitytojais.

Viename Jūsų eilėraščių skamba: „Koks talpus rudens peizažas, koks sotus pavakarys, kad tik širdys neišalktų, liktų joms nors trupinys.“ Po 5 poezijos knygelių pradėjote rašyti prozą. Ko Jumyse daugiau: poeto ar prozininko?
Nesu nei tas, nei anas. „Pamaryje“ spausdinta novelė „Gegužiukas“ atsirado neatsitiktinai, man gyvenime teko nugirsti nemažai įspūdingų istorijų – lyg perlų. Būsimos knygos istoriją išgirdau, klausydamas ją išgyvenau. Kiek jų man dar bus lemta išgirsti, išgyventi – nežinau. Dabar susitikimuose klausau, kaip būsimos knygos ištraukas skaito aktorius Vygandas Paldauskas. Tada matau klausytojus, braukiančius ašaras, ir vis iš naujo išgyvenu tą patį, ką ir tuomet, kai ją pasakojo mano kaimynė naktimis, prie arbatos puodelio.

Kaip manote, ar šiandien poezija dar reikalinga?
Pamenu, po kūrybinio vakaro prieina močiutė, išvynioja iš baltos nosinaitės pinigėlius ir pirkdama knygą sako: „Reikia paskaityti, vaikeli.“ Ar reikia geresnio įrodymo, kad poezija reikalinga?! Taip, gyvename rinkos sąlygomis. Jei mano „Atsivėrimai“, pavasarį išėję 500 egz. tiražu, būtų pardavinėjami tik knygynuose, jie ir dabar ten gulėtų. Dabar jie mielai perkami kūrybinių susitikimų metu.

O ką skaitote pats?
Lengviau pasakyti, ko neskaitau – moderniosios literatūros. Skaitau daug ir ne po vieną – iš karto kelias. Man artima Vytauto Mačernio, Justino Marcinkevičiaus bei Marcelijaus Martinaičio  kūryba. Iš prozos – Romualdas Granauskas, jį moku vos ne atmintinai. Skaitau Juozo Apučio noveles, apysakas, romanus.

Dėkoju už pokalbį.

Draugai