Aušra Kundrotaitė. Melancholija, atėjusi pasilikti

Orhan Pamuk. „Tos keistos mano mintys“. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. – V: „Tyto alba“, 2017.

Pažintį su rašytoja ar rašytoju dažnai pradedu nuo fotografinių portretų, kartais – interviu videoįrašų. Svarstau, ar vien iš mimikos, judesių, drabužių, laikysenos įminčiau, kad žvelgiu į Rašytoją. Tai tik žaidimas. (Kiekviena, pankavusi ir kartu gerai besimokiusi, žino, kokia išvaizda ir jai klijuojamos etiketės apgaulingos.) Tačiau taip žaisti galvojant apie rašytojo (-os) tipažą man patinka. Galbūt todėl, kad šioje srityje pati turiu aspiracijų. Žiūriu į rašytojų fotografijas kaip į naujo sezono sukneles madingoje parduotuvėje – vieną kitą pasimatuosiu, o kurią nors, žiūrėk, imsiu ir nusipirksiu.

Pradėjus „bendrauti“ su Orhanu Pamuku, vis dažniau pagaunu save parėmusią smakrą. Kaire ranka, nes dešiniąja reikia rašyti. Teisingai supratote – O. Pamukas rašo parkeriu. (Ar dėl to apšauksime jį hipsteriu, – skonio reikalas.) Kad nesinaudoja kompiuterio teikiamomis lengvatomis, prisipažįsta Nobelio premijos, kurią gavo 2006 m., paskaitoje. Švedijos akademija apdovanojo turką už melancholiškos savojo miesto sielos paieškas bei atrastus naujus simbolius, išreiškiančius kultūrų susidūrimą ir susipynimą. Turbūt ta garsioji O. Pamuko melancholija ir užplūsta, kai žvelgiu į jo fotografijas, kuriose taip dažnai smakras paremtas kaire ranka. Pasisukinėju prieš veidrodį ir nusprendžiu – melancholija man labai pritinka.

Devintą, o man pirmąjį, rašytojo romaną ėmiau į rankas kupina lūkesčių. Prisiklausiusi liaupsių 2009 m. „Tyto albos“ išleistam ir šiais metais perleistam bene garsiausiam O. Pamuko kūriniui „Stambulas: prisiminimai ir miestas“, tikėjausi – nei daugiau, nei mažiau – meilės iš pirmo žvilgsnio. Deja, pirmosiomis skaitymo dienomis teko susitaikyti su lūkesčių neadekvatumu. (Panašų nusivylimą pirmuoju įspūdžiu jau esu patyrusi, kai ėmiausi Salmano Rushdie „Vidurnakčio vaikų“.) Painus, perteklinis plepumas („Baik spoilint savo paties istoriją, Pamuk!“) – taip būčiau įvardijusi susierzinimo priežastį. Žinau, esu nepataisoma trumposios prozos gerbėja, tačiau tikrai yra romanų, kurie, net nusidriekę šimtus puslapių, išlaiko žodžio ir minties taupumą.

Sėdėjau susirangiusi fotelyje su knyga ant kelių ir burbėjau. Vis dėlto, mano nuostabai, paprastai daug džiaugsmo neteikiantis obsesinis-kompulsinis sutrikimas („Būtinai turiu perskaityti kiek­vieną šios knygos žodį!“), jo pakeleivė paranoja („Jeigu neperskaitysiu, nutiks kažkas baisaus...“) ir, neslėpsiu, šiokie tokie, visiškai normalūs įsipareigojimai šįkart išėjo į naudą. Perskaičiau iki galo ir likau patenkinta. Net labai.

Pagrindinis knygos veikėjas Mevliutas Karatašas puslapis po puslapio užkariavo mano, niurzglios skaitytojos, širdį. Kitų personažų (-ių) neretai pašiepiamas ir tituluojamas naivuoliu, romantikas ir melancholikas Mevliutas užsiima sparčiai modernėjančiame Stambule nepelningu bozos – tradicinio turkiško gėrimo, spėju, šiek tiek panašaus į mūsiškę girą – „verslu“. Vaikščiodamas su naščiais vakarėjančio miesto gatvėmis, pranešdamas apie save graudžiu, širdį veriančiu riksmu („Boo-zaaa! Gardi boo-zaaa!“), „keistuolis praeities pranašas“ tampa savotišku lakmuso popierėliu, išryškinančiu besikeičiančią miesto fizionomiją: „Triaukščiai pastatai su kiemu viduje, kurių Stambule galėjai išvysti dažniausiai, buvo nugriauti, o jų vietoje išdygo tokie aukšti namai, kad gyvenantieji viršuje negirdėdavo gatve einančio prekeivio šūkavimų. Radijus pakeitė visada įjungti ir triukšmu bozos pardavėjų balsus nustelbiantys televizoriai. Gatvėse neliko tylių prislėgtų žmonių pilkais nublukusiais drabužiais, juos pakeitė šurmuliuojanti, judri, savimi pasitikinti minia“ (p. 29).

Judėdamas miesto gatvėmis, Mev­liutas klaidžioja ir po savo vaizduotės labirintą. Nors visiškai neprimena dykinėjančio flâneur, jam vaikščiojimas ir galvojimas taip pat neatsiejami: „...ilgi vakariniai pasivaikščiojimai gatvėmis tapo ne tiek profesiniu įpročiu, kiek poreikiu. Jei vakarais neitų į gatves ir ilgai, labai ilgai nevaikštinėtų, galva liktų tuščia, apleistų mintys, silpnėtų vaizduotės galia“ (p. 390). Kai priverstas aplinkybių kuriam laikui nustoja prekiauti gatvėse ir imasi sėslesnio darbo, iškart praranda gebėjimą jausti miesto esmę.

Gatvių ir minčių paralelė it refrenas atsikartoja polifoniškame, iš įvairių veikėjų perspektyvų supintame pasakojime. Stambulas atskleidžiamas kaip nedaloma visuma, sudaryta iš gatvių ir vaizduotės pasaulio: „Mevliutas ir vaikystėje bei paauglystėje tikėjo, kad vaikštant gatvėmis pastebėti mįslingi daiktai atsiranda iš jo minčių. Vis dėlto tada jis pats juos įsivaizduodavo. Tik ilgainiui pajuto, kad mintis ir vaizdinius į jo galvą siunčia kažkokia jėga. Pastaraisiais metais nematė skirtumo tarp vaizduotės darinių ir to, ką regi gatvėse, tarsi viskas būtų iš tos pačios materijos“ (p. 634). Devintuoju romanu O. Pamukas dar kartą pabrėžia, kad miestas – tai ne tik įvairių laikų materialiosios liekanos bei nauji statiniai, bet visų pirma įvairūs mitai, miesto gyventojų džiaugsmai, baimės ir lūkesčiai.

Vaizduotės ir tikrovės sampyną atkartoja ir postmoderniõs žaismės strategijos. Šalia romantiko Williamo Wordswortho ir humanisto Jeano-Jacques’o Rousseau’o citatų kaip dar vienas epigrafas pateikiamas sakinys iš pramanytų Dželialio Saliko, Pamuko romano „Juodoji knyga“ veikėjo, „Raštų“. Tokį borgesišką ėjimą papildo įvairūs metapasakymai, akcentuojantys pasakojamos istorijos fikciškumą: „Jums, romano skaitytojai, atvirai pasakoju šiuos intymius dalykus tikėdamasi, kad iš mano istorijos pasisemsite žmogiškos patirties“ (p. 309). Arba: „Nusivedęs Mevliutą į neseniai atidarytą kavinę Osmanbėjuje, paprašė kai ko, kas pagrindiniam romano veikėjui sukėlė nerimą“ (p. 538).

Tačiau įdomesnis ir šiandien mažiau banalus pasirodė priešingas judesys, vaizduotės / tikrovės dialektikoje akcentuojantis ne istorijos fikciškumą, o jos tikroviškumą. Dažno paragrafo pradžioje pateikiamas su naščiais stovinčio bozininko piešinėlis. Ir tik atvertus priešpaskutinį knygos puslapį pamatai, kad regėtas paveiksliukas – ne šiaip iliustracija, o perpieštas Stambulo gatvės fotografijos fragmentas. Kadangi skaičiau nežvilgčiodama į priekį (užteko, kad pats pasakotojas kartais užbėga įvykiams už akių), fotografija padarė įspūdį. Ilgai žiūrėjau, negalėdama atitraukti akių nuo pakumpusios nugaros, marškinių rašto, susivėlusio pakaušio... Su to vaizdo tikrumu akys turėjo apsiprasti – it staiga išėjus iš tamsaus kambario į šviesą. (Sąlyginai panašiai – lyginti sunkoka dėl nepalyginamo turinio –­ apstulbino Ari Folmano filmo „Valsas su Bashiru“ pabaiga, kuomet animacija virsta dokumentiniais kadrais.) O kur dar bozininką nuotraukoje supančios detalės, apie kurias per visus 600 suvirš puslapių nė neįtariau! Žvilgsnį į grindinį nudelbusi moteris su skarele, ant laiptų sutūpę trys pagyvenę vyrai, jiems už nugarų ant aptrupėjusios sienos ir durų išraižytos širdelės... Pradedu baimintis, kad iš lengvabūdiškai prisimatuotos melancholijos nebeišsikrapštysiu.

Pažinties su O. Pamuku nepradėjau nuo jo fotografijos (kur tai matyta?!). Tik pagalvojau apie tai, o paskui labai norėjosi užrašyti. Dabar sėdžiu biblio­tekoje, kaire ranka parėmusi smakrą, ir laužau galvą – iš kur, po galais, šios keistos mano mintys?

Draugai