Aušra Kundrotaitė. Pienas yra pienas yra pienas

Nora Ikstena. „Motinos pienas“. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė. – V.: „Tyto alba“, 2019.
Nora Ikstena. „Motinos pienas“. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

Populiariausia Latvijos rašytoja tituluojamos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ lėmė autorei tarptautinį pripažinimą. Itin didelio dėmesio romanas sulaukė Didžiojoje Britanijoje, kur buvo nominuotas prestižinei EBRD literatūros premijai ir pateko į finalinį trejetuką. Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje viešėjusi N. Ikstena džiaugėsi knygos sėkme bei gebėjimu prabilti įvairiausioms auditorijoms.

Romano aktualumą galima sieti su jo daugiasluoksniškumu. Istorinė gyvenimo sovietinio totalitarizmo sąlygomis linija susipina su psichologiniais motinos ir dukros portretais bei sudėtinga jų santykio anatomija: „Per dvidešimtį metų, praleistų kartu su mama, negalėjau jos paklausti, kodėl ji mane – mažą, bejėgį kūdikį – atplėšė nuo savo krūties. Negalėjau, nes tada dar to nežinojau. Ir visai tikėtina, kad nė nebūtų derėję to klausti, nes gyvenimas susiklostė taip, kad man pačiai teko tapti jos motina“ (p. 9). Savinaikos geną – negebėjimą įsilieti į sovietinę realybę – iš tėvo paveldėjusi, savo pieno kartumu bei pragaištingumu įsitikinusi ir dėl to dukrą maitinti atsisakiusi motina išsigelbėjimo ar bent kokios gyvenimo prasmės ieško profesinėje srityje: ji studijuoja Medicinos institute. Motinystės instinktą pakeičia racionalus noras perprasti medicinines vaisingumo ir nevaisingumo priežastis.

Vis dėlto sovietinės sistemos gniaužtai neaplenkia ir paskutinio prieglobsčio. Nuo smurtaujančio vyro pacientę stojusi ginti motina už išsišokimą sumoka karjera: paaiškėja, kad smurtautojas yra Didžiojo Tėvynės karo dalyvis ir herojus, tad motina netenka vietos prestižiniame Leningrado institute ir yra išsiunčiama dirbti į provinciją. Tragišką jos likimą galima pasitelkti kaip beveik vadovėlinę filosofės Hannah Arendt svarstymų knygoje „Totalitarizmo ištakos“ („Tyto alba“, 2001, p. 335) apie totalitarizmą iliustraciją: „Intelektualinė, dvasinė ir meninė iniciatyva pavojinga totalitarizmui (...) Užgrobęs valdžią, totalitarizmas visus aukščiausio rango talentus, nepriklausomai nuo jų simpatijų, neišvengiamai pakeičia tais pamišėliais ir kvailiais, kurie neturi nei protinių, nei kūrybinių gabumų, o tai ir yra geriausia jų lojalumo garantija.“ Intelektualinis motinos pasiekimas – dirbtinis pacientės apvaisinimas – valdžiai nieko nereiškia, svarbu tik tai, ar motina pasirengusi besąlygiškai paklusti.

Romanas audžiamas iš trumpų skirsnių. Pakaitomis pateikiamos dviejų pasakotojų – dukros ir motinos – perspektyvos. Tokia struktūra atspindi jų psichologinio santykio dinamiką: „Man atrodė, aš nuo pat gimimo bandžiau motiną prijungti prie gyvenimo. (...) O ji, tarsi praeidama pro šalį, vis išjungdavo gyvenimo šviesą. Taip mes ir kovojom – aš įjungiu, ji išjungia. Visą laiką lygiosiomis, kol šviesa taps tamsa“ (p. 184). Dukros, ankstyvoje paauglystėje priverstos tapti priverstos tapti savo palūžusios ir, anot Giedrės Kazlauskaitės, Tanato instinkto graužiamos motinos globėja, linija gali būti skaitoma kaip savotiškas bildungsromanas – psichologinės ir moralinės brandos istorija. Iš pavyzdingos komjaunuolės, nesuprantančios, kodėl motina ją atplėšė nuo savo krūties, veikėja pamažu suvokia motinos kančios priežastis ir savotiškai jai atleidžia, ją išteisina, tarsi tampa sistemos rezistente.

Vienoje paskutinių romano scenų, tvarkant mirusios motinos kūną, atrandamas ir įtvirtinamas gilesnis, biologinį giminingumą pranokstantis ryšys: „O tada aš ėmiau rūpestingai šluostyti jos krūtis. Kurių niekada nebuvau žindusi, tik kartą mačiau per naktines maudynes, kai nuogos kritom į upę. (...) Trys devynios milžtuvėlės, trys devynios pieno laivės. Jos iškilo iš mano sapno – šiltos ir sklidinos motinos pieno, kuris plūdo iš jų teikiantis gyvastį ir nesibaigiantis. Pieno jūra. Ir aš jį gėriau nepasisotindama, gėriau iš gerosios motinos, kuri atskleidė man tiesą, ir gėriau iš blogosios, kuri žindė gyvates, ir pienas kvepėjo jau nebe ramunėlių arbata, o kažkuo nenusakomu, kas suteikė man jėgų ir galios“ (p. 187). Motina ir dukra atsiskleidžia ne tik kaip antagonistės, bet ir kaip neperskiriama diada – esmingai papildančios ir pratęsiančios viena kitos savastį.

Dukros, romano protagonistės, gimimo metai sutampa su N. Ikstenos (1969-ieji), o pirmieji romano sakiniai („1969 metų spalio 15 dienos aš neatsimenu. Ir negaliu jos atsiminti, nors esama žmonių, tvirtinančių, kad atsimena savo gimimą“, p. 7) panaši į autobio­grafinių romanų ciklu „Mano kova“ išpopuliarėjusio Karlo Ove’s Knausgårdo garsiąją formuluotę: „Aš, šitai rašantis, esu Karlas Uvė Knausgordas, gimęs 1968-ųjų gruodį, taigi šią akimirką man trisdešimt devyneri metai“ („Mano kova: mirtis šeimoje“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2018, p. 27). Nors N. Ikstena romano protagonistės tiesiogiai savo vardu nepavadina (vardas nutylimas), autorė akivaizdžiai flirtuoja su šiandien itin madinga autofikcija ir įvairiuose interviu nevengia pabrėžti romano emocinio konteksto autobiografiškumo. Vis dėlto knyga itin literatūriška, pasižyminti sustyguota kompozicija bei apgalvotus – beje, itin melodramiškus – efektus kuriančiais motyvais (pavyzdžiui, žiurkėno Bembio, suėdusio savo vaiką ir nudvėsusio iš laisvės – gyvenimo anapus narvo – ilgesio, istorija, kurią nurodo knygos epigrafas).

N. Ikstena vengia feministės etiketės, tačiau sunku paneigti, jog aptariamame romane sukuriamas ne vienas tam tikras feministinės literatūros tendencijas atitinkantis moters portretas: vieniša, emancipuota, su sistemine prievarta kovojanti motina, savarankiška, ne šiaip mokslų, bet minties, išraiškos laisvės siekianti dukra. Būtent dėl šių portretų paveikumo bei įvairiapusiškumo nereikėtų „Motinos pieno“ įvardyti kaip „moterų romano“ (žr. ketvirtąjį knygos viršelį): tokia etiketė sugestijuoja, kad į literatūrą vis dar žvelgiama iš patriarchalinės pozicijos, kur personažių reikalai nuvertinami kaip universaliai, žmogiškai neprasmingi.

Iškalbinga detalė: viename interviu autorė prasitarė, jog „Motinos pienas“ sujaudino ir pravirkdė ne vieną pažįstamą vyrą. O kodėl neturėtų? Juk tai ir apie juos.

Draugai