Brigita Speičytė. Atostogų skaitiniai: kaip vertimas pagimdo furijas

Lauren Groff. „Moiros ir Furijos“. Iš anglų kalbos vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols. ‒ V.: „Baltos lankos“, 2016.

 

Šios pastabos atsirado labai kasdieniškai ir atsitiktinai: išvažiuodama atostogų be kitų knygų pasiėmiau amerikiečių rašytojos Lauren Groff romaną „Moiros ir Furijos“ ir jį perskaičiau. Plačiai pagarsėjęs kūrinys pristatytas ir Lietuvos žiniasklaidoje, nors skrupulingai tų pristatymų nesekiau ir imdamasi skaityti nebuvau susidariusi išankstinės nuomonės ar lūkesčių: skaičiau išties nekaltomis ir atviromis akimis. Taip įveikiau pirmus šimtą puslapių. Galiausiai teko prasikalsti – ėmiau širsti. Jau jau, regis, palaimingai nersiu į fikcijos gelmę, ir – čiūžt – sekluma. Ne autorinio naratyvo, o vertimo, kuris niekaip neleido pamiršti esąs vertimas. „Kokia bėda sutvėrimui regėt – neragauti“, – pamaniau XIX a. anonimo dainelės žodžiais ir negailestingai pasiėmiau pieštuką.

Pasak originalo recenzijų, L. Groff (g. 1978) romanas „Fates and Furies“ (2015) yra ne beach read, o literatūros įvykis, netgi vadinamas šedevru, a masterpiece; jo ypatingas kalbinis stilius apibūdintas kaip „sodrus, įžūlus, nepadorus, nuogas“, kaip „žodžių viesulas“, siautėjantis kiekviename puslapyje. Perskaičius lietuvišką vertimą galima būtų pagalvoti, kad recenzentai labai suklydo. Jie atrodytų teisūs, jei autorės stilius lietuviškai sutviskėtų kaip Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Rolando Rastausko melanžas – puiki intriga vertėjams! Žinoma, tokiam stiliui išgauti reikėtų nemažų kūrybinių pajėgų ir laiko, kurio – neabejoju – vertėja neturėjo, skubėdama ar skubinama rinkai patiekti šviežienos. Bet jei greito maisto ar pusfabrikačio tipo vertimas gal ir tinka einamajam fikcijų srautui, leidžiant ambicingesnę knygą vertimo riktai kliūva kaip tasai angliško frazeologizmo skaudantis pirštas, sore thumb. Tuomet skaitymas iš malonios ir naudingos pramogos virsta keista kankyne: romano intriga susukta įdomiai, realijos iš šiek tiek atpažįstamos literatūrinės industrijos sferos, atmieštos „amžinąja“ šeimos gyvenimo tematika, pasitaiko taiklių minties šūvių, tačiau dažnai brauniesi kaip per brūzgyną. Tad į priekį veda ir smalsumas, „o kaip bus toliau“, ir melancholiška viltis-motina – „o gal bus geriau“. Galiausiai įsijungia profesiniai įpročiai, per atostogas kaip tik turėję išsijungti. Viskas baigėsi tuo, kad įsigijau romaną originalo kalba ir parašiau šias pastabas iš skaitytojos perspektyvos, nes romanas profesionaliu vertimo kritikos požiūriu jau yra aptartas*. Tačiau natūralu, kad žvilgsniai iš vertimo dirbtuvės ir laisvalaikio skaitinių erdvės gerokai skiriasi. Kolega vertėjas įsipareigoja žinoti, kaip geriau padaryti. Skaitytojas to neprivalo, tik gali paliudyti, kas nesiskaito. Tad pirmasis veikia kaip lėmėja Moira, antrasis, deja, besiširdijanti Furija.

Jei vertėjui-kritikui svarbiausias klau­simas, kiek vertimas adekvatus originalui, kiek pastarasis buvo deramai suprastas ir perteiktas, tai skaitytojui originalas rūpi kaip pernykštis sniegas – tol, kol vertimas atrodo pakankamai geras. Kai tik jis sušlubuoja, dažniausiai pasiremdamas skaitytojui nežinomu originalu kaip kokiu ramentu, skaitytojas pajunta susidvejinusį tekstą ir galiausiai nebežino, ką jis skaito ir ką turėtų skaityti. Jei skaitytojas pasigenda originalo – vertimas kapituliuoja. L. Groff romanas –­ kadangi atostogų skaitiniams esu atlaidi –­ man ėmė dvejintis ne iškart. Fikcijos regimybė apkarto pirmiausia nuo kelių šaukštelių deguto – dalykinių netikslumų. Jie man pasirodė gan akivaizdūs ir nesunkiai patikrinami. Pirmiausiai sustabdė tableau vivant, komentare išverstas kaip „vaizdingas paveikslas“, nors turėtų būti terminas „gyvasis paveikslas“, nurodantis tarpinį dailės ir teatro žanrą. Šis nevykęs, gal net apskritai nereikalingas komentaras metė šešėlį teksto patikimumui: jei toks paprastas dalykėlis nesužiūrėtas, tai kaip sudėtingesni? Perskaičiusi „Simusas Hinis“ (vardas įkyriai asocijavosi su cimusu), ne iškart susivokiau, kad turimas minty airių rašytojas Séamusas Hea­ney, kurio poezija versta į lietuvių kalbą ir kuriam viešint Vilniuje jo vardas skambėjo kitaip – Šeimusas. Kaip tik tokią adaptuotą jo vardo formą „Visuotinėje lietuvių encik­lopedijoje“ siūlo anglų literatūros tyrėja Linara Bartkuvienė. Negera nuojauta suėmė ir aptikus biblinio veikėjo vardą „Jehuvas“, kuris paaiškėjo esąs Jehu’as.

„Telaimina Dievas informacijos tik­rintojus bei redaktorius visame pasaulyje“, – šiuos aukso žodžius įrašė autorė knygos pabaigoje, skyriuje „Padėka“. Redaktorę Aušrą Kaziukonienę galima šiuo sakiniu pagerbti dėl to, kad tokių apsirikimų leidinyje nėra tiek ir daug, akis nekliūva už įkyrių korektūros klaidų. Menkos kliautys būtų greit pasimiršusios, bet jas išdidino vertimo stilius, kalbinė teksto kokybė. Atrodo, vertėja ir redaktorė dėl joms pačioms žinomų, nors gal nesunkiai numanomų, priežasčių gerokai sutrumpino tą vertimo darbo dalį, kuri susijusi su jai būdingu saldžiai aitriu malonumu – kalbos ieškojimu, taisymu, gludinimu. Įsigijusi originalą įsitikinau, kad vertėja atliko didžiulį darbą ir dorojosi su tik­rai kebliu kūriniu bei stiliumi. Lenkdama galvą vis dėlto turiu pasakyti, kad skaitytojams atiduotas tekstas dar apyžalis, jame pernelyg garsiai skamba jei ne originalo, tai tikrai anglų kalbos balsas. Vertimo pažodiškumai, vertalai iš vertėjo-kritiko perspektyvos gal ir nėra didžiausia bėda (blogiau – nesuprastas originalus tekstas), tas vietas gal net turint originalą prieš akis sunku pastebėti, bet skaitytoją jos pjauna tarsi dobilą. Tekstas ne tik dvejinasi, bet, prisimenant Mikalojaus Daukšos gyrių gimtajai kalbai, tampa chimera: vienu metu gieda kaip lankštingala ir krankia kaip varnas. Tokios, pavyzdžiui, tarp kalbų pasiklydusios frazės: „Tikriausiai sau labiau nebepakenksiu, paragavusi vieną ar du“; „Ji privalėjo nenuilsdama bėgioti, kad primintų sau, jog tvirtas kūnas yra privilegija“, „didysis amerikietiškas artistas“; „Baigęs suprato, kad padarė klaidą“; „Tikriausiai atsakymas yra ne“; „stiuardesė, paslapčia nukniaukusi Lancelotui porą buteliukų burbono po to, kai šis praleido keletą minučių mėgindamas pakerėti ją savo aktoriniu žavesiu“ ir t. t. Kai kurios vietos paaiškėjo tik tada, kai joms suprasti užtrukau kelias minutes: „Lancelotas [be „Antigonės“] perskaitė kitas dvi triumvirato dalis: „Karalių Oidipą“ ir „Oidipą Kolone“.“ Iš pradžių pamaniau, kad kalbama apie garsųjį antikos dramaturgų triumviratą (Sofoklis, Aischilas, Euripidas), bet juk visi minimi kūriniai yra Sofoklio. Vadinasi, turimas mintyje trijų kūrinių ciklas, kuris lietuviškai visada vadinosi trilogija, o „triumviratas“ vartojamas tik kalbant apie asmenis, dargi vyrus, nors angliškai triumvirate gali nusakyti „bet kokią trijų grupę“ ir yra trilogijos sinonimas. Reikia nemažos akrobatikos, norint šį sakinį kaip prasmingą perskaityti lietuviškai: gal tai ironiška užuomina apie antraštinių Sofoklio dramų veikėjų tapatybes – kas galėtų galvą guldyti, kad Antigonė nėra vyras ar kad Oidipas Kolone yra tas pats karalius? Klupinėjau ir prie jaustuko ar pertaro vaidmenį atliekančio Christ: „Kristau, kokie jie jauni“; „Kristau, štai tau ženklas, kad nereikėjo čia kojos kelti“ (neblogai skamba, išėmus iš konteksto, ar ne?); „Jokios savigarbos, tačiau, Kristau, kiek grožio“ ir t. t. Lietuviškai Kristau skamba beveik pamaldžiai, pernelyg dialogiškai; paprasto pertaro vaidmeniui įprastesnis būtų Dieve, Viešpatie, o jei jau reikia vardo, tada Jėzau, bent jau Jėzau Kristau. Perskaičius frazę „man atėmė kvapą“, ausyse sudejavo grupės „Berlin“ vokalistės balsas – take my breath away. Nors paaiškėjo, kad tokia angliška konstrukcija taikyta verčiant visai kitokį pasakymą – I can barely breathe. Taigi originalas nesiūlė gatavo atsakymo, kas tokiais atvejais su lietuvišku kvapu atsitinka, bet, matyt, chimeriškas variantas ir be originalo pagalbos pasisiūlė pats. Paaiškėjo ir tai, jog sakinys „Atsakymas yra ne“ originale atitinka ne klišę the answer is no, o tiesiog I guess not.

Žinoma, visa tai po atostogų galima nurašyti į smulkmenas. Tačiau kartais dėl abejotino vertimo beveik nesupratau teksto ir be originalo negalėjau apsieiti. Perskaičiusi šiek tiek pirmos dalies penktojo skyriaus suvokiau, kad sunkiai orientuojuosi pasakojimo situacijoje ir turiu grįžti į skyriaus pradžią, kur pagrindinis veikėjas susižaloja nugriuvęs nuo lėktuvo trapo. Antrojoje past­raipoje nekantraujantis herojus skuba išlipti iš lėktuvo ir mėgaujasi mintimi, kad oro uoste „laukianti žmona nugabens jį į jaukius namus ir pagamins ankstyvą vakarienę“. Taip jis mintija dar stovėdamas trapo viršuje. Bet kitas sakinys pereina į būtąjį laiką ir kūlvirsčiu peršoka į namus – atrodo, kad herojus kaip niekur nieko be traumų juos jau pasiekė: „Paskaudusius kaulus jis atgaivino šaltu putojančiu vynu...“ (Dėl kaulų gaivinimo vynu būtų atskira šneka, paprastai man vynas atpalaiduoja sustingusius sąnarius, bet tiek to.) Tolesnis sakinys – „Iš laimės širdis jo krūtinėje plazdėjo it paukštė“ – regis, logiškai nusako herojaus džiaugsmą grįžus namo. Skaitom toliau: „Jis neužsiminė apie kito keleivio nekant­rumą“ – kam neužsiminė? Na, turbūt namuose prie vyno taurės jis pasakoja žmonai kelionės nuotykius. Paskui pateikiamas live rakursu sulėtintas pasakojimas apie ridenimąsi nuo trapo. Jei herojus, nutylėjęs bendrakeleivį, apie tą nelaimę kažkam jau užsimena, tai kodėl jis iš laimės plazdančia širdimi namie geria vyną ir kasdieniškai gaivina kaulus, kai sveikos vietos jo kūne neliko? Ne, čia kažkas ne taip.

Dar svarsčiau, ar čia nebus kokia pasakojimo anachronija, bet originalas padėjo suvokti, jog orientaciją praradau dėl dviejų vertimo sakinių. Antrosios pastraipos pabaigoje turėjo būti išlaikytas būsimasis laikas: „Paskaudusius kaulus jis atgaivins“, kadangi herojus apie šaltą vyną dar tik svajoja, ir, deja, tai svajonei Moiros nelems išsipildyti. Širdis iš laimės plazda vis dar ant trapo. O štai apie toliau „neužsimenamą“ keleivį rašoma: He hadn’t accounted for the other passenger’s impatience. Paslaugusis „Kindle“ sufleruoja, kad sakinio veiksmažodis reiškia to give a reason for. Taigi herojus, nieko nei minėdamas, nei neminėdamas, tiesiog tylomis spirgėdamas iš nekantrumo vis dėlto nedavė nė mažiausios dingsties susierzinti kitam keleiviui, o šis, nevidonas, kažkodėl jį nemielaširdingai stumtelėjo.

Įveikus šią painiavą skaitytojo laukia išbandymas kalbinės tikrovės trikdžiais, kurių – gaila – romano vertime yra daugiau, nei būtų galima praleisti pro akis. Jie veikia tarsi transliacijos trūkčiojimai, kai ekrane vaizdas išdrinka kvadratėliais ir taip išduoda savo virtua­lią prigimtį. Štai sakinys apie herojų, nusiritusį nuo trapo: „Pagaliau sustojęs atsidūrė negilioje baloje, jo petys ir ausis paniro į saulės spindulių sušildytą vandenį.“ Originalo mintis iš esmės perteikta – herojus, nudardėjęs trapu, čiūžteli į balą ir sušlampa. Bet kaip sušlampa? Jei frazes „atsidūrė baloje“, „spindulių sušildytas vanduo“ skaitytojai pagal savo skonį gali susiredaguoti arba ne, tai situacija, kai petys ir ausis panyra į negilią balą, jau kelia klausimų. Kaip įmanoma pasinerti su visu petimi negilioje baloje? Ar tik čia nekalbama bent apie griovį? Bet iš kur grioviai oro uoste? (Beje, originale paminėtas thunkata-thunkata rythm in sliding vertime liko tiesiog dunksėjimu – o kaip iškalbingai kadaise ritosi Juzė nuo Žąsino kalno!)

Panašiai kalbinė mimezė sušlubuoja, kai prabylama apie vieno menininko vešlią barzdą, „sugeriančią valgio nuobiras“. (Kaip nurodė recenzentas L. Jonušys, net ir pati barzda turėjusi būti ne šiaip vešli, o Walto Whitmano.) Gal barzdą siūloma įsivaizduoti kaip kempinę, bet toji gali sugerti tik skysčius, su trupiniais elgiasi kažkaip kitaip. Herojus, pasirodo, geba „išsunkti kompiuterio bateriją“, „netekti plaukų“, jo žmonai kūną „maudžia nuo vakarykštės saulės“, o pratrūkusią ant kulno pūslę ima diegti. Kiek esu patyrusi, plaukai kartais slenka, kūną po saulės vonių, pratrintą odą gali perštėti ar deginti, raumenis ar sąnarius maudžia, šonus diegia, o kompiuterio bateriją pasitaiko išeikvoti. O šis sakinys jau yra anapus mano patirties: „Jai prieš akis iškilo liūd­nas, storas berniukas skirtingais žandikauliais“ (primenu, kad romanas nėra fantastinis, gotikinis ar panašaus žanro). Ir šiuo atveju negalėjau išsiversti be originalo: child in the mismatched jowls nurodo veikiau netaisyklingą sąkandį arba kokią nors veido, skruostikaulių asimetriją. Troškimą tikrinti originalą skatino ir tokia frazė: žmonai herojus „pasiūlydavo [pradėti kūdikį] atsargiau ir greit nutildavo, pajutęs stojišką Matildos ilgesį kaskart jam apie tai užsiminus“. Kas tai yra „stojiškas ilgesys“? Pažodžiui išverstas stoic longing skamba kurioziškai, tarsi ilgėjimasis valios pastangomis, o šiame kontekste dar ir neaišku, ko ilgimasi (kaip vėliau pasirodo, herojaus žmona vaikų nenori ir seniai tylomis apsisprendusi jų neturėti). Reikėtų manyti, kad herojus pajusdavo, jog žmonos troškimai, palyginti su jo reprodukciniu entuziazmu, gerokai santūresni. Ir jau visai praradau amą, apie kalbos tvermę perskaičiusi sakinį, paradoksaliai liudijantį jos nykimą: „Bretanišką akcentą ji prisiminė akimirksniu. Nors ir nevartojamas, jis išliko toks pat tvirtas kaip telyčaitė, kaip akmenys laukuose.“ Taip, sturdy as heifers, bet juk šios pažodinės frazės lietuvių kalba neįsileidžia į savo pasaulį kaip turtuolio į dangaus karalystę, šį sakinį reikia paversti į kupranugarį ir atrasti tinkamą adatos skylutę – juk tai ir yra vertimo menas.

Esu tikra, kad tokie vertimo riktai –­­ skubaus darbo pėdsakai, nors jų išvengti sunku ir neskubant. Vertėjai ir redaktorei tikriausiai būtų pakakę palikti vertimą kuriam laikui „ataušti“, kad prisimirštų originalas, o tuo tarpu paskaityti geros lietuvių originaliosios prozos ar gerų vertimų. Neabejoju, jog vertėja –­ puiki anglų kalbos žinovė, bet lietuvišką stilių dar reikėtų patobulinti. O gal tiesiog šįkart teko ne ta autorė –­ individuãliai kalbinei manierai netiko originalo kalbos puošnumas, manieringumas ar rafinuotumas. Vertimas atrodo išsimušęs iš pusiausvyros: nuolat ieškant atitikmenų įmantrioms metaforoms ir pasakymams, net paprastos, kasdieniškos frazės pradedamos versti pretenzingai (kaip ta išsunkta baterija), prasimuša anglicizmų klišės, tarsi pervargus paliekamos keistos pažodinės konstrukcijos. Man regis, originalo pasakojimo tonas pasižymi ir ryškesne ironija bei distancija, bet nesiimu kategoriškai tvirtinti.

Atsitiktinumas lėmė, kad skaičiau „Moiras ir Furijas“ po vieno gero vertimo ir Juozo Apučio (Christ, koks jo sakinys! Kokia architektonika!) – šios knygos romanui sudarė nedėkingą kaimynystę. Perskaičius apėmė šioks toks stojiškas liūdesys, kad tarptautinė literatūros naujiena prestižą skolina šlubuojančiam tekstui, kuris tarsi patvirtina –­ lietuviškai vis dar anything goes. Jei, anot vertimo viršelio, ši knyga patiko Barackui Obamai, tai vertimas sueitų daugeliui Lietuvos politikų, o šie juk yra visuomenės reprezentantai, kaip savo pomėgius dažniausiai nurodantys žūklę, medžioklę, krepšinį, meistravimą ir darbus sode. Išrankesni – kurių kalbos jausmas tvirtas kaip telyčaitė – pasiskaitys originalą.

* Laimantas Jonušys, „Paslaptys ir demonai“, Šiaurės Atėnai, 2017-06-16.