Ramūnui Klimui liepos 22 d. būtų sukakę 70 metų

 Nežinau, ar ir kitiems rašytojo Ramūno Klimo (1945–2002) gerbėjams taip knieti nuvykti į tą pamūšės kaimą, kur prie plento rodyklė ant stulpo rodo, kad iki Pasvalio 20 kilometrų. Ten dabar tikriausiai nebegyvena, bet tikrai gyveno aukštas tiesus vyras su savo žmona mokytoja Ginte. Jis irgi mokytojas, istorikas. R. Klimas, tikiu, ne kartą melavęs, čia sumeluoti negalėjo, nors mokytojo vardą nutylėjo, kaip ne kartą yra nutylėjęs ir savo kūrinių moterų vardus ir, atrodo, jam ar jo pasakotojui pačius brangiausius. Toks jau šio rašytojo kūrybos stilius: jis ieško „požeminių kanalų, kuriais žmogus su žmogumi, atmintis su atmintim sueina, retai kada prasiverždama į kalbą ir žodį. Kaip medis su medžiu – šaknimis, o ne vainikais.“

Nutylėti tai, kas svarbiausia, rašytoją verčia jo pasaulėjauta, tikėjimas, į kurį jis stengiasi atversti ir kitamanius. Savo stiliumi R. Klimas siekia parodyti įsivaizduojamo pasaulio modelį: tai, ką matome paviršiuje – tik rebusai, kurių žmogaus protas nepajėgia išspręsti. Reikia skverbtis į nematomus požemius –­ ten yra požeminiai kanalai, nematomos šaknys. Bet juos galima surasti tik širdimi.

Ne vien R. Klimas mokė atsakymų į gyvenimo klausimus ieškoti širdimi. Bet tik jis vienas, atrodo, perspėjo mus, kad rasti juos galima tik iš penkto ar net iš šimtas trisdešimt pirmo karto. Tai rašytojas demonstruoja ir savo beveik neiššifruojamu stiliumi.

To, ką R. Klimas rašo aiškiai ir suprantamai, skaityti ne visada verta. Nebent tai būtų nebaigtas romanas „Maskvos laikas“. Bet ir čia į tas aiškumo salas reikia brautis pro painų ir sudėtingą tekstą. Prasibrovus tose aiškių aiškiausiose vietose – „gyvenimo pilnatvės tankumynuose“ – skaitytojo ir personažų laukia kažkas, „tyliai pasiruošęs žvėries šuoliui“...

Kiek daug „gyvybės vandens“ turėjo būti suradę ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio literatūros kūrėjai, kad R. Klimas, jo pasisėmęs, iš jų pasimokęs ir jų padrąsintas, sukurtų savo poetiškąją filosofinę apysaką „Gintė ir jos žmogus“. Nespėliokime, kas buvo jo mokytojai: Vaižgantas, Jonas Biliūnas, prancūzas Alphonse’as Daudet ar dar gausybė kitų talentų, – kuklusis lietuvis patikėjo, kad ir jo kūriniai ras skaitytoją. Bent Lietuvoje. Jis, „neaiškios profesijos ir neaiškaus pašaukimo žmogelis“, tikėjosi išspręsti galybę problemų, analizuodamas Gintės ir jos vyro jau dvidešimt penkerius metus trunkančią gyvenimo ir meilės istoriją, klausydamas jų kalbėjimosi be žodžių, mąstydamas apie kitus, ne itin simpatingus, nemažai silpnybių ir paviršutiniškumo turinčius žmones – šių mokytojų svečius. Ir patį save, kuriam tetos ir jos vyro meilė –­ nepasiekiamas idealas: „Kaip muzika kurčiam, kaip ištikimybės laiškas aklam.“ Pasakotojo pasiekimų viršūnė, matyt, yra ne šeima, o literatūra –­ kitaip argi jis taip ilgai, taip atkakliai vis iš naujo kurtų ir perkurtų savo kūrinį apie ketvirčio amžiaus senumo įvykius. Apysakos pabaigoje autorius galvoja ne tik apie šeštą, bet net apie šimtas trisdešimt pirmą savo kūrinio variantą, – matyt, ir tokį žygdarbį jis pateisintų.

Dabar jau galėtume pasvarstyti, ar rašytojas ne be reikalo ieškojo „gyvybės vandens“: važiavo pas savo personažus, grįžo į praeitį ir vėl tapęs penkiamečiu berniuku iš praeities stengėsi susigrąžinti savo jausmus; ar surado R. Klimas savąjį skaitytoją?

Kai prieš gerus 30 metų rašytojas prisipažino savo skaitytojo beveik neįsivaizduojantis, jis buvo labai arti tiesos. Skaityti R. Klimo kūrybą gana sunku. Kaip penkiamečiui skaityti savo tetos laiškus: reikia suprasti, kodėl Gintė sveikina jį su gimtadieniu gruodžio pabaigoje (o ne liepą, kada jis yra gimęs), kodėl ji rašo, kad nusikasė bulves sekmadienį. Lengviau galėtum patikėti, kad „mokyklos kalė atsivedė keturis“. Iš tikrųjų gimimo diena reiškė Kalėdas, bulvės galėjo būti ir atlikta išpažintis, o mokyklos kalė su keturiais – mokyklos tikrintojai ar aktyvistai – skundikai, pranešantys viską ten, kur reikia. „Gintėje ir jos žmoguje“ Lietuvos istorija mįslinga, „banditai“ ir „saviškiai“ yra ne tie, kokiais vadinami, bet pasakotojas perspėja, kad nė vienas negali tikėti „skaistybės tvarumo literatūroje dėsniu“. „Tegul jis įeina į mano laiką“, –­ prašo skaitytojo autorius.

Šią R. Klimo apysaką pastebėjo ir įvertino Amerikoje gyvenanti ir ang­liškai rašiusi literatūrologė Violeta Kelertienė, profesorius Vytautas Kubilius. O kaip ją sutiko kiti skaitytojai? Ar rašydamas vieną geriausių savo kūrinių R. Klimas suklydo: be reikalo eikvojo popierių, sveikatą ir laiką? Į šį klausimą jau reikėtų atsakyti, praėjus trečdaliui amžiaus po kūrinio paskelbimo, minint rašytojo septyniasdešimtąsias gimimo metines.

Esu girdėjusi nuomonę, kad R. Klimo stilius galėjo būti pateisinamas tik sovietmečiu, o nepriklausomoje Lietuvoje prozininkas privalėjo rašyti aiškiau ir paprasčiau.

Pasaulio rašytojai metaforiškai, poe­tiškai rašė ne tik apie politines aktualijas. Jei būtų kitaip, tai pasakėčia taptų tik politiniu žanru, o Biblija, ko gero, būtų tik užšifruoti kokio nors lenino raštai.

Iš tikrųjų metaforos yra nepakeičiamos ten, kur vaizduojamas jausmų pasaulis, sunkiai suvokiamas protu. Ten, kur kūrinį verta ne tik penkis šešis kartus perrašyti, bet ir tiek pat kartų perskaityti, tada, kai skaitytojas yra didvyriškai pasiryžęs skaityti nors ir šimtas trisdešimt pirmą kartą. Kol ne tik atleis rašytojui jo tekstų artimumą geometrijos mokslui, bet ir jam pačiam galų gale dingtelės mintis, jog kalbos apie trikampį, jo kampus ir kraštines yra todėl tokios savos skaitytojui, kad mes daug kartų mąstėme ir kalbėjome apie meilės trikampius. Juk ir čia vyriškiui vieną kartą tenka rinktis – Tėvynė ar moteris.

Apie tai jau rašė Maironis – jis pasirinko Tėvynę. O Gintės žmogus pasirinko Gintę. Pats pasakotojas bent šioje apysakoje renkasi literatūrą, nes joje jis tikisi būti suprastas ir mylimas.

Jei iš tikrųjų R. Klimas suklydo, ir jo kūryba bus užmiršta, kaip liko tuščios apysakos veikėjos įsčios, meilė vis tiek lieka meile. Kai rašė apie tuščiažiedę pagrindinių savo kūrinio personažų meilę, rašytojas turbūt nujautė, kad ir jam pačiam kas nors panašaus gali nutikti.

Jei būtume didelė tauta, R. Klimo gerbėjų, manykime, būtų gal keli šimtai ar net keli tūkstančiai.

Bet esame nedidelė ir dargi, matyt, beišsivaikščiojanti tauta. Sunkiai skaitoma R. Klimo kūryba gali tapti tik nerealizuota skaitytojo galimybe.

Bet būtų kur kas blogiau, jei tokios nerealizuotos galimybės skaitytojas išvis neturėtų.