Carmina Daban Sunyer, Dovilė Kuzminskaitė. Maria Sevilla: „Atsidurti paribyje – pabėgti nuo to, kas įprasta“

Katalonų poetė Maria Sevilla gimė 1990 m. Badalonijoje, gyvena Barselonoje. Nuo paauglystės domisi pankų muzika, įvairiomis subkultūromis, Barselonos universitete baigė katalonų filologijos bakalauro ir magistro studijas, dabar rašo disertaciją apie vienos svarbiausių katalonų rašytojos, feministės Marios Mercè Marçal kūrybą. 2015 m. gavusi Bernato Vidalio i Tomàso de Santanyí premiją išleido pirmąją knygą „Dents de polpa“ („Dantys iš vaisių minkštimo“), o 2017 m. pasirodė antra knyga „Kalàixnikov“ („Kalašnikovas“), apdovanota Miguelio Ángelio Rieros de Manacoro premija.

Festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ kvietimu M. Sevilla lankysis šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Susitikimas vyks vasario 23 d., šeštadienį, 15 val. Rašytojų kampe.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo


Koks tavo estetikos ir grožio suvokimas?

Gražu yra viskas, kas nepaklūsta normai. Vadinasi, gražu yra nuolat kisti, perskaičiuoti estetines koordinates. Tam, kad iš naujo save apibrėžtum, reikia neturėti vienos konkrečios vietos. Man labiausiai kelia nerimą sąvokų stabilumas, net tada, kai kanonizuotos ar įtvirtintos sąvokos flirtuoja, nors tai ir paradoksalu, su paribiu.


Gal todėl, kad manoma, jog gera poezija turi kalbėti apie universalias, laikui nepavaldžias tiesas, dažnai nedaug rašoma apie tai, kas aktualu. Ar esama temų, apie kurias mene reikėtų vengti kalbėti? Jei, tavo manymu, tokių ribų esama, kokios jos?

Neturiu galimų ir negalimų temų... Bet, matyt, yra ribų, kaip galima kalbėti ir kaip – ne. Tad, turint galvoje tai, ką prieš tai kalbėjau apie grožio sampratą, manau, poezijai reikia atsiriboti nuo pamfletiškumo... Tiesa ta, kad kasdien vis sunkiau jo išvengti, ypač kai kalbame apie šiuos laikus ir augantį momentiškumo poreikį. Rašyti poeziją (ne tviteryje) turbūt yra vienas didžiausių šiuolaikinės literatūros iššūkių.


Veikiausiai bet kuris tavo poezijos skaitytojas pastebės, kad esi linkusi šokiruoti. Kaip manai, ką šokas suteikia literatūrai?

Literatūra ir visas menas (taip pat ir tam tikri narkotikai) leidžia pamatyti realybę kitaip, nei įprasta: taip, kaip nešami inercijos niekada jos nesuvoktume, nes inercijos yra valdomos prietarų, o šie palankūs privilegijuotiesiems ir skausmingi patiems pažeidžiamiausiems.

Šokas mano poezijoje – mąstant apie jį iš (trans)feministinės perspektyvos – veikia kaip perspektyvos keitimas. Taip dirbdama su temomis ar estetiniais motyvais, nutolusiais nuo tradicinės poezijos (pavyzdžiui, tam tikri stimuliantai ir reivo aplinka, susijusi su elektronine muzika ir pan.), galiu kalbėti iš neortodoksiškos pozicijos, o tai leidžia praturtinti eilėraščius naujomis reikšmėmis.


Tavo eilėraščiuose svarbios su įvairiomis mažumomis susijusios temos. Ar taip darai tyčia, siekdama konkretaus tikslo?

Mano poetinės (ir apskritai meninės) išraiškos samprata susijusi su marginalumu, buvimu paribyje. Man tai būdas pažvelgti į pasaulį ir jį įvardyti galvojant apie tas detales, kurių nepastebime, nes esame pripratę prie sveiko proto teikiamos ramybės ir patogumo. Atsidurti paribyje reiškia pabėgti nuo to, kas įprasta, nuvalkiota.


Pastaruoju metu vis mažiau toleruojama viskas, kas visuomenės suvokiama kaip nenormalu ir nepriimtina. Kaip į tai reaguoji?

Akivaizdu, disidentiški balsai reikalingi. „Disidentiški balsai“ – tai esantys paribyje, bet ne todėl, kad susiviliojo marginaliomis patirtimis, o todėl, kad nori atkreipti dėmesį į privilegijuotą centro poziciją.

Mokant paauglius, neatrodo paveiku atverti jiems savojo identiteto ar seksualumo saviraiškos horizontų per tokius kultūrinius produktus, kurie flirtuoja su marginalumu, bet tuo pat metu yra pavaldūs rinkos dėsniams: kaip trap, kuris dabar toks madingas, bet, manyčiau, kažkuo panašus ir į techno ar hardcore. Daug įdomiau išmušti juos iš vėžių „pasenusiais“ ar kanoniškais kultūriniais produktais – kokie iš esmės yra visi tekstai, parašyti tam, kad būtų skaitomi, – ir skatinti mokinius suprasti, jog tokiomis priemonėmis gali iš naujo apibrėžti savo tikrovę.


Tavo eilėraščiuose yra tam tikrų pasikartojančių motyvų, tokių kaip marmuras ar kalkės, regis, jie turi specifinę reikšmę. Ar tam yra koks paaiškinimas?

Labai džiaugiuosi šiuo klausimu, dar niekas nėra manęs to klausęs, o minimi elementai iš tiesų yra mano poezijos pagrindas. Eilėraščiuose, ypač publikuotuose rinkinyje „Kalašnikovas“, marmuras ir kalkės yra susiję su kitais baltais objektais, tokiais kaip pienas, ir viena konkrečia stimuliuojančia substancija – amfetaminu.

Už viso šito slypi būtinybė mirti, kontrastuojanti būtinybei gyventi: pienas, kiekvieno žinduolio pirmasis maistas, spiriantis mus augti. O marmuras: graikų skulptūros, estetikos kanonas, tobulumas. Būtinybei gyventi esama dviejų priešybių: mirties (kalkių) ir mirties simuliakro, kurį suteikia amfetaminas, neleidžiantis nei miegoti, nei valgyti.


Tavo poeziją nėra lengva versti – sudėtinga sintaksė, leksika... Kaip supranti kalbą?

Filosofė Marina Garcés sako, kad kalba vienu metu yra „narvas ir tribūna“. Tai vienintelė vieta, kur galime stebėti savo tikrovę, tačiau tuo pat metu ji neišvengiamai varžo realybės suvokimą dėl turinio pasikartojimų (pasikartojimų, kurie užtikrina reikšmių sutapimą, be kurių komunikacija būtų neįmanoma). Taigi kalba yra apribojimas ir išsilaisvinimas, manau, poezija nuolatos žaidžia šia įtampa.


Ar tavo poezija skirta skaityti balsu? Nepaisant to, kad dauguma poetų dabar jau nerašo rimuotai, taviškėje matyti tam tikras muzikalumas. Ar kada nors esi pagalvojusi apie muzikinį savo tekstų atlikimą?

Nežinau, ar mano poezija skirta skaityti garsiai, manau, kiekvienas ar kiekviena gali ją skaityti, kaip jam ar jai patinka. Aišku viena: mano poezija sukurta balsu. Noriu pasakyti: kai kuriu, kuriu balsu, nes jeigu skamba blogai, net neužrašau.

Esu surengusi ne vienus skaitymus su muzika, dažniausia elektronine, grojama su Joanu Martínezu, taip pat ir su eklektiškuoju Oriolu Luna ir pianiste Clara Peya.


Kada ėmeisi domėtis poezija ir rašyti?

Literatūra pradėjau domėtis mokykloje, tuo pat metu, kaip ir muzika (punk, grunge, thrash...) bei kinu (autoriniu, siaubo, splatter...), manau, neturėdama priemonių imtis šių dviejų meno kalbų, ėmiausi poezijos.

Vis dėlto iki universiteto neparašiau nieko, kuo galėčiau didžiuotis. Nebuvau traktuojama kaip poetė (ir pati savęs tokia nelaikiau) iki 2015 m., kai buvau apdovanota Bernato Vidalo i Tomàso de Santanyí premija ir išėjo pirmoji knyga „Dantys iš vaisių minkštimo“.


Kokie autoriai tau svarbiausi? Ar turi savo kanoną?

Skaitydama poeziją, taip pat ir ją rašydama, mėgstu jausti, kad tai, ką rašau ar skaitau, mane pastato į nepatogią padėtį. O svarbūs autoriai? Mercè Rodoreda – nes žiauriai aprašo grožį, Maria-Mercè Marçal – nes išmokė, kaip svarbu kalbėti apie marginalumą, H. P. Lovecraftas – dėl savo pasakojimų apie tai, kas visiškai svetima ir keista, poetas iš Maljorkos Blai’us Bonetas, dar Leopoldo María Panero, Alejandra Pizarnik, Hilda Hilst... Tai ir yra mano kanonas. Bet jis toks tik todėl, kad mano literatūrinė patirtis nėra baigtinė, dabar ji susijusi su šiais vardais. Ir tiek.


Kokia šiuolaikinės katalonų literatūros situacija? Kokie jos stiprieji poliai, ko trūksta?

Šiuolaikinėje katalonų literatūroje ryškus neužtik­rintumas ir leidyklų spaudimas (kokia naujiena!), prioritetas teikiamas komerciniams produktams ir privalomiems skaitiniams, o visam kitam reikalinga parama...

Reikia paminėti, kad esama ir alternatyvių leidyk­lų. Ten triūsia daug darbščių žmonių, jiems būdingas tas kovingumas, kurio kupinos katalonų leidyk­los dirbo Franko diktatūros metais. Jos stengiasi publikuoti tai, kas nesusiję su rinka. Kalbant apie poeziją reikia pasakyti, jog pastaraisiais dešimt­mečiais Katalonija tapo poetų kraštu. Katalonų poezijos laukas buvo išskirtinai sakytinis, čia reikėtų dėkoti tokiems autoriams kaip Enricas Casassesas, Dolors Miquel, Josepas Pedralsas, Eduardas Escoffetas... ir tokioms poetinėms draugijoms kaip „Horiginal“ Barselonoje, kur jau 18 metų kiekvieną trečiadienį vyksta skaitymai. Nelaimei, poezijos neaplenkia turistinis bumas ir gentrifikacija, kankinantys sostinę, tad ši draugija (kurioje jau mėnesį drauge su Laia Carbonell ir Raquel Santanera dirbu programos sudarytoja) gali nukentėti dėl nuomos kainų kilimo. Kaip jau sakiau, poezijai būdingas nestabilumas ir, nors premijos (kurių gal net per daug) visad yra pagalba, mes, rašytojai, negalime gyventi iš išmaldos.

Draugai