Daina Opolskaitė. Prozos magnetizmas

Smulkiosios prozos knyga lietuvių literatūroje, ypač pastaraisiais metais, nėra dažnas reiškinys. Galbūt stebėtis ir nereikėtų, nes tokios knygos visada reikalauja laiko, tekstų su(si)kaupimo, su(si)rinkimo, jos neparašomos vienu ypu. Prozininko Vido Morkūno smulkiosios prozos knyga „Pakeleivingų stotys“ pasirodo praėjus septyneriems metams nuo paskutinio apsakymų rinkinio „Reportažas iš kiaušinio“ (2012). Iš dalies todėl ji jau savaime yra svarbi ir reikšminga, bet ne tik dėl to.

 

Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2019.
Vidas Morkūnas. „Pakeleivingų stotys“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2019.

 

Pirmiausia derėtų pastebėti, kad autorius savo rinkinio kūrinius vadina proza, taigi lyg ir nepretenduoja į jokį apibrėžtą žanrą. Manyčiau, sąmoningai apeinama novelė, nes tekstai trumpi, vos puslapio ar dviejų, o, pavyzdžiui, 27 p. esantis „raudonkelniai“ apskritai tėra poros eilučių. Taigi novelei lyg ir pritrūktų. Tačiau skaitant rinkinį akivaizdu, jog kūriniuose svarbu siužetas, įvykis, laikas ir pagaliau stulbinanti potekstės, kaip viso pasakojimo „išrišimo“, jėga – taigi figūruoja visi svarbiausi geros lietuviškos novelės elementai. Taip pat skaitydama V. Morkūno rinkinį ne kartą ir, ko gero, neatsitiktinai prisiminiau Bitės Vilimaitės kūrinius, literatūros kritikoje žanro požiūriu dažnai įvardytus kaip noveletės. „Pakeleivingų stotys“ pasižymi tokia pat vilimaitiškai griežta struktūra, tad sugrąžina skaitytoją prie žodžio taupumo, minties lakoniškumo, detalės jėgos, kitaip tariant, tokios prozos, kurioje nėra nė vieno nereikalingo žodžio ar sakinio. Tai stipri, gryna proza, sukrečianti, užvaldanti, laiminti skaitytoją.

„Pakeleivingų stotis“ sudaro 69 trumpi prozos kūriniai, kuriems nekuriami atskiri pavadinimai: tekstai jungiami į grupes, t. y. pavadinimai kartojasi. Tokiu būdu skaitytojas skatinamas ieškoti jungčių: kas galėtų sieti lyg ir atskirus tekstus. „Bevardžiai“, „bedugniai“, „turtingieji“, „bedalės“, „anstybieji“ ir daugelis kitų bendriniais daiktavardžiais ir būdvardžiais nusakomų pavadinimų teįvardija tam tikras personažų socialines grupes, sluoksnius arba juntamą potekstę. Tegul skaitytojas tas prasmes ir jas siejančias jungtis atras pats, norisi paminėti tik vieną, kuri atrodo ypač vykusi. „Degto molio“ ir „nedegto molio“ noveletėse autorius pasakoja įvykius ir likimus, gyvenimo patirtis, kurios vienus personažus paverčia ištvermingais, užgrūdintais, brandžiais (degto molio), o kitus – pralaiminčiaisiais, degraduojančiais, ypač santykyje su kitu (nedegto molio). Žinia, degtas molis yra gerokai tvaresnis, ištvermingesnis pavidalas už nedegtą. Degto molio įvertinimą užsitarnauja ir Edmutis („degto molio“, p. 21), kuris atlieka šeimynykščių skirtą bausmę – keliaklupstomis dvidešimt kartų per kambarį vis šliūžina senolei bučiuoti rankos: „Kilimo kraštą jie tyčia atvertė. Patogumų Edmutis buvo nenusipelnęs.“ Kuo nusikalto Edmutis, nežinome, pagaliau tai nesvarbu, daug svarbesni vidiniai vaiko pokyčiai: „Kuriuo sykiu išgaravo neapykanta, kuriuo – pasiryžimas dar karščiau visus mylėti, kuriuo – keršto aistra, vaikas nebesupaisė.“ Šis meist­riškai parašytas trumputis kūrinys liudija V. Morkūną esant vieną ypatingiausių mūsų prozos meistrų.

Priešingas yra kito personažo – Vykšės Z. – likimas noveletėje „nedegto molio“ (p. 25), kurioje vaizduojamas moralinis žmogaus nuopuolis, dvasinė degradacija. Dėl to išrišimas neįmanomas, personažas nusipelno nedegto molio apibūdinimo. Situacija sukrečiančiai paprasta: Vykšė Z. su žmona laukia stotelėje autobuso. Be jokios akivaizdžios priežasties (užtenka žmonos žvilgsnio) televizijos antena smogęs žmonai per galvą Vykšė Z. išduria jai akį ir taip nužudo. Buka nevaldoma jėga, noras ją panaudoti silpnesniam vienareikšmiškai tampa nedegto molio potekstės išpildymu. Netikėta, nenuspėjama, netgi makabriška mirtis ištinka veikėjus ir kitame stipriame rinkinio kūrinėlyje „beginkliai“ (p. 35), kur įspūdingai kartojama detalė suteikia pasakojimui ypatingos jėgos. Iš pradžių Rulio kakta srūva pomidorų padažas iš skilusio stiklainio keliant dvi sukibusias dėžes, o pasakojimo pabaigoje tai virsta tikru krauju užklupus malkinėje neištikimą žmoną: „Nė vienas tą alsią birželio popietę nenumanėme, kad po daugelio metų – rūškaną be pragiedrulių rudens dieną – Ruliui prireiks trumpam užsukti į namus, į malkinę, kur išmesta stovės suklerusi lova; kad gulės joje dviese, kad į trinką – lyg tyčia patogiai, tik griebk – bus įkirstas kirvis, kad užsimos juo Rulis iš viso šešis kartus – tiek ir užteks – kad stovės paskiau šitaip pat išsiskėtęs ir šitaip pat atgalia ranka brauks sau per kaktą.“

Apskritai mirtis V. Morkūno pasakojimuose beveik visada staigi, makabriška, ištinkanti kaip likimas. Kai kur ji akivaizdžiai nureikšminama, dėl to neretai autoriaus žvilgsnis ironiškas, tarsi iš toliau. Štai kūrinyje „bedugnės“ (p. 92) lavoninėje dirbanti Stefutė J. kasdien atvežtiems lavonams atveria žaliai dažytas duris, pro kurias nieku gyvu nesutiktų būti kada nors įleista pati, o „beginklėse“ (p. 108) miestelio kvaišelė miršta vandentiekio bokšte kentėdama skausmus ir niekam nereikalinga. Miestelis jos nepasigenda net po mirties. Taigi mirtis – tik dar vienas gyvenimo dėsningumas, niekuo neypatingas ir natūralus. Dėl to toks realizmas labai paveikus. Tokios prozos fone, sakyčiau, išsiskiria kūrinėlis „stotys“ (p. 59), kur pasakotojas paprasčiausiai sutelkia žvilgsnį į pavėsine ropojančią boružę, o pavėsinėje sėdi mergaitė ir skaito knygą. Akimirkos grožis, harmonijos ilgesys, kasdienybės žėrėjimas čia sukuriamas iš to, kad nieko reikšmingo, regis, neįvyksta.

„Pakeleivingų stotys“ reikalauja mąstančio, jautraus skaitytojo. Autorius ne kartą teigė jaučiantis ypatingą įsipareigojimą žodžiui ir labiau renkasi „tylų suokalbį su retu, užtat itin atidžiu skaitytoju“ (V. Morkūnas. „Įsipareigoti žodžiui“, „Debesis ant žolės / lietuvių novelės antologija 1994–2014“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014, p. 301). Šioje, labiau nei ankstesnėse V. Morkūno apsakymų knygose, pasakojimas tampa punktyriškas: nors iš pirmo žvilgsnio jis paprastas ir suprantamas, vis dėlto skaitytojui daug kas palikta tarp eilučių. Be abejo, tai teksto stiprybė, nors kai kur tas pasakojimas galėtų būti ir ryškesnis, apčiuopiamesnis. Pavyzdžiui, šiek tiek painūs personažų santykiai ir aiškumo reikalaujanti pabaiga paliekama „beginkliuose“ (p. 48) ar įspūdinga intriga veikiančiuose „bedugniuose“ (p. 14), kur net ir labai įžvalgiam skaitytojui lieka daug spėlionių ir klausimų.

Be abejo, prozos knyga „Pakeleivingų stotys“ – tai pasakojimai apie žmones. Ne tik pasakojimai, bet ir pasakojimo magnetizmas. V. Morkūnas kuria tekstus, kuriuose svarbiausia akimirka, blyksnis – ypatingas ir itin ryškiai nušviečiantis tikrovę. Ko gero, tokių knygų reikia išlaukti, tikėti, kad jos yra rašomos. O kai galų gale jas išvysta dienos šviesą, tapti jų pakeleivinguoju – tikrasis skaitymo malonumas ir privilegija.

Draugai