Dainius Dirgėla. Vakar su Valdu Gedgaudu

Valdas Gedgaudas (1962 06 11 – 2013 03 29) – poetas, kritikas, kūrybinės grupės „Svetimi“ narys.

„V. Gedgaudo poezijoje siekiama griauti stereotipinę vertybių sistemą, atsisakyti tradicinės grožio estetikos. Kūniškumas, fiziologinių aktų apnuoginimas, specialiai pabrėžtas hierarchinių dydžių perkeitimas, šlykštumo estetika vienoje gretoje su klasikinės kultūros simboliais, tautosakiniais bei religiniais motyvais kuria neįprastą pasaulėvaizdį, kurio centre kenčiantis, bet kančią ironizuojantis žmogus.“ (Erika Drungytė)

„Svetimi“: Dainius Dirgėla, Alvydas Šlepikas, Liutauras Leščinskas, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius. Nežinoma autoriaus nuotrauka

Liutauras Leščinskas

Nebebūtina

                                            Valdui Gedgaudui

ar tavo didelė ir vaikiškai nevaikiška galva
ir ten anapus ręžiasi per kasdienybę kaip per kliūtį
ar liko tavo nelinksma ir nesuvaldoma jėga
bet kokia kaina eiti būti bet nebūti

ar ten tamsu ar tai išties tamsa
ar horizontai įniršis ir ar gali truputį
palaukti tavo nepritapusi karta
dar sės prie stalo dar ateis minutė

kai pirmą kartą vaikiškai maža ranka
neįprastai lengvai nubrauksi žemėn liūdesį
ir žemė taps ne tavo bet sava
ir liks neužrašyta

nebebūtina

 V. Gedgaudo eilėraščio mašinraštis, apie 1995–1996 m.

Vakar su Valdu Gedgaudu

Dainius Dirgėla

Keistas daiktas žmogaus atmintis. Viskas joje išnyra, tarsi tai būtų buvę vakar.

Vakar su Valdu Gedgaudu susitikome Pilies gatvėje, „Ledainėje“, gėrėme kavą iš briaunuotų stiklinių ir sumanėme važiuoti į, rodos, 2-ąjį „Poetinį Druskininkų rudenį“, pasikvietę kartu ir kitus SVETIMUS.

Vakar su Valdu sėdėjome „Literatų kalvėje“ pas Marcelijų Martinaitį, vėliau po Sarbievijaus beržu.

Vakar važiavome į Kauną užrišti Maironiui, tiksliau, jo paminklui šaliku akis, kad nematytų, kas Lietuvoje darosi... Neužrišome – aukštas pasirodė tas Maironis, tiksliau, jo paminklas. Trumpi mūsų šalikai, o ir kopėčių neatsivežėme. Bet ir šiandien aplink apsidairius ši mintis vis neapleidžia...

Vakar su Valdu išvaikščiojome Vilniaus senamiestį, išragavome visus įmanomus degiuosius skysčius, įskaitant visai nekarališkus rojalius, išpūtėme visus kosmosų, kaunų ir primų dūmus. Vakar būrėme svetimumo kvintesencijas, koncertavome su pirmąja SVETIMŲ antologija. Vakar sveikinome vienas kitą su pirmosiomis knygomis, o paskui aš jį su antrąja, trečiąja ir ketvirtąja. Su penktąja, stiprėjančia juoda, vakar pasveikinti nebesuspėjau. Vakar ieškojau Valdo kapo Gargždų kapinėse, iš anksto nežinodamas, kur tiksliai jis palaidotas... Perskaičiau šimtus vardų ir pavardžių, gimimo ir mirties datų. Radau. Vakar...

Tas vakar turi daugybę datų. Į tą vakar sutelpa daugybė akimirkų. Valdo su mumis nebėra jau penkeri metai. Todėl šiandien negaliu su juo susitarti, kad rytoj susitiktume po tuo pačiu Sarbievijaus beržu. Arba vėl važiuotume į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Jau savi arba vis tiek savaip svetimi. Bet kalbėtis su Valdu apie vakar, skaityti jo poeziją ir teatro gyvenimo apžvalgas / įžvalgas galiu šiandien, galėsiu rytoj. Nes vakar Valdas Gedgaudas savo tekstuose buvo daugybę kartų itin tikslus apie šiandien, rytoj ir visados.

Nuotraukos autorius nežinomas

Draugai