Nijolė Raižytė. „Vietos užimtos“. – K.: „Kauko laiptai“, 2015.

Jei ne prieš tai skaityta įkvepianti Vlado Kalvaičio „Stiklinė aguonų“ iš „Kauko laiptų“ leidyklos, Nijolės Raižytės knygelė „Vietos užimtos“ vargu ar būtų pabaigta. Nors plonutė ir įveikiama per valandą, bet sykiais, pasitaiko, ir tos valandos gaila. Anotacija, žinoma, kaip ir visos, intriguojanti: bus kalbos apie moteris, žadama. Ir yra tos kalbos, nemeluota, tačiau moterų charakteriai ne iki galo atskleisti, jiems trūksta spalvos, išbaigtumo. Tam įsitikinti turėjau 7 noveles, kurios paliko įsivažiuojančiųjų įspūdį. Beveik kaip ir aną vasarą iki galo neįveikta Astridos Petraitytės „Helė“ su aiškiai jaučiamu dirbtinumo prieskoniu, spranginusiu šiaip jau talentingos publicistės tekstą. Jame būta visko, ko lyg ir reikėtų gerai literatūrai, bet veikėjai taip ir liko be gyvybės, rodos, išmanoma ir forma, ir turinys, o nieko. Dirbtinumas juntamas ir šiose novelėse, bet vis dėlto norisi jas aptarti plačiau, nes spaudoje vis pasirodo vertinimų, priverčiančių susimąstyti. Viename jų teigiama, kad Raižytė balansuoja ant popklasikos ribos, o man veikiau norėtųsi patikslinti, kad ji stilizuoja klasiką, tačiau iki populiariosios literatūros šioms novelėms dar trūksta įtaigos jėgos ir paties populiarumo tarp skaitytojų.

Raižytės moteris, nors ir nuvylė, norisi aptarti, o tai jau yra gerai, nes būna knygų, apie kurias kalbėti visai nesinori. Pastaruoju metu literatūroje dažnėja žaidimų fokusuotėmis. Šit ir K. Navakas naujausioje knygoje „Begarsis skambutis“ elegantiškai mėgina atsiskleisti per teksto žiūrą, kalbėti taip, lyg kalbėtų ir jaustų pats tekstas. Ne išimtis šiame kontekste ir Raižytė, vienoje novelėje įsijautusi į gyvatės vaidmenį, kitoje į varnos-našlės. Tiek gyvatė, tiek varna tampa ir herojėmis, ir pasakotojomis. Per jų žiūros tašką atskleidžiama istorija, vertinimai. Tiesa, didaktikos Raižytės novelėse tikrai netrūksta. Rodos, iki smulkmenų paaiškina, kaip reikia matyti, kaip reikia vertinti vieną ar kitą įvykį, ką reikėtų jausti: „Gyvatei jie atrodo neprotingi ir negražūs, savo baltą pliką odą slepiantys po visokiais spalvotais skudurais, be to, dar ir žiaurūs: ne kartą matė, kaip šeimininkas botagu talžė arklį ir metaline grandine tramdė įsismarkavusį bulių. Kvailiai, kartais pagalvodavo Angis, ko jie vergauja tam pabaisai, geriau pabėgtų į mišką, laukus ir gyventų ten laisvi kaip aš ar šimtai kitų šios žemės gyvių“ (p. 5–6). Epitetų, palyginimų gausa ir paprasti paaiškinantys atpasakojimai tampa skiriamuoju novelių bruožu. Ne iš detalės ar įvykio skleidžiasi pasakojimas, kaip būtų įprasta novelės žanrui, tačiau atveriamas paprastas kasdienos vaizdas iškart su įvertinimais: aš, skaitytoja, pačioje teksto pradžioje jau žinau, ką ir kodėl galvoja gyvatė, todėl galiu logiškai nuspėti, kaip toliau rutuliosis įvykis, nesunku nuspėti, ir kuo baigsis – būtinai atsiras paradoksas, nes pagal novelės žanro kanoną privalo įvykti siužeto lūžis, pakeičiantis eigą. Ne daug klydau: „Visų mūsų patirtys skirtingos, – pasakė su nuostaba jos vaikystės istoriją išklausiusiam vyrui, – kartais tokios skirtingos, kad net sunku patikėti“ (p. 12), – atskleidžiama paskutiniame sakinyje. Panašiai ir visos novelės: iš pradžios pabaiga lengvai nuspėjama, nes autorė, matyti, labai gerai išmano žanro kanono pagrindus. Tik kažin kodėl skaitant nekyla įtampa? Įtampa –­ irgi vienas būtinų novelės bruožų. Juk koks čia lūžis, jei viskas nusaldinta iki banalybės?

Tai nėra iš esmės blogos novelės, tik negyvos, neturi savyje ugnies. Novelė –­ šiaip jau žanras sudėtingas, nors nepatyrusiojo akiai gali pasirodyti palankus –­­ mažas, talpus, apie vieną įvykį, su keliais veikėjais, kurių charakteriai čia pat atskleidžiami, čia pat užskleidžiami, beje, atidengiami tik tiek, kiek to reikia įvykiui. Autorius gali įtaigiai parodyti, kaip jautėsi personažas, kaip keitėsi charakteris, ar bandyti atskleisti savo vertinimą per pasakotojo poziciją, bet verta palikti erdvės ir skaitytojui. Šiuo atveju, nepaliekama. Viena dėstytoja pirmame kurse vis kartodavo su lengva šypsena lūpose: „Nebūtina atpasakoti visko, ką skaitėt, žinot, ir viską paaiškinti. Atsirinkit.“ Tuomet, žinoma, praslydo pro ausis. O šit ėmiau ir atsiminiau vėl.

Tekstas, savyje turintis intrigą, dažnai būna intertekstinis. Ir anksčiau būdavo daug kultūros ženklų užkoduota rašytojų tekstuose, daug folkloro, laiko aktualijų, tik vadindavo tai kitaip. Intertekstai yra sykiu ir neišvengiamybė, ir... Jie išplečia tekstą, atveria naujų pras­mių, todėl novelėje „Kerštas“, kurioje Raižytė pasakoja apie kerštaujančią varną, ganėtinai keistas pasirodo vieno personažo paprotinimas: „Čia viskas dėlto, kad tu anąkart akmeniu nudėjai vieną varną. Dabar jos ir kerštauja tau. Kažkur skaičiau, kad varnos niekada nepamiršta savo priešų ir net atpažįsta juos iš veidų. Nežinau, gal... parduodame šitą butą ir perkame kur nors kitur“ (p. 27). Ir be šito paaiškinimo aišku, kodėl varna šitaip daro. Čia novelė, paremta folkloro palikimu, gana intertekstualus kūrinys, turintis sąsajų su prietarais. Taip nebelieka paslapties nuo pat pradžių, o dar mat vienas iš personažų skaitė...

Ir vėlgi man šioji susisiejo su kur kas stipresne, palikusia neišdildomą įspūdį, daugiasluoksne Kalvaičio novele. Kodėl aš juodu vis palyginu? Nes abu priklauso tai pačiai „Kauko laiptų“ serijai „7 novelės“ ir abu turėjo lygias sąlygas –­ 7 sykius atskleisti po istoriją, pateikti skaitytojui 7 savo kūrybos žiedus arba 7 kartus susimauti. Puiki tai serija, mano galva, gera koncepcija, švarutėlis redagavimas, nė vienos korektūros klaidos, tad skaitant akys slysta eilutėmis, ir mintys keliasi tiesiai istorijon nesiblaškydamos dėl aptiktų gramatikos, sintaksės nesusipratimų. Vieniems autoriams toks redagavimas yra dovana, kitiems – pragaištis, nes švariame lape atsiskleidžia teksto šlubumas.

Raižytės tekstai nėra visai šlubi. Jie eina. Silpnai, bet eina. Savomis kojomis ganėtinai neblogai vaikšto dar leidinyje „Metai“ publikuota „Įžvalga“. Autorė tradiciškai sužaidžia socialinėmis klišėmis, tačiau tekstas paveikus. Įkyriai kartojasi vandens ir sidabro palyginimo vaizdinys, tačiau istorija įtraukia nuo pirmų eilučių. Branduolys istorijai pasirenkamas, sakyčiau, gana klišinis – anūkė parsiveža kitatautį draugą pas močiutę. Vedama priešingybėmis paramstyta linija tarp jaunuolių naivumo ir senolių atsargumo. Vis dėlto linija graži, atskleidžianti kelių kartų mąstymo, gyvensenos įpročių skirtumus. Jei močiutė Anelė rūpestingai puola tai šen, tai ten, ir karvę pamelžti, ir puodus užkaisti, ir grindis išplauti, ir patalynę pakeisti, tai anūkė nejaučia rūpesčio nė ankstėliau paskambinti ir įspėti, kad ruošiasi paviešėti ne viena. Močiutė tik galvą linguoja: „Susimaišė tas svietas dabar, susijaukė, nežinau, ar čia gerai, tikrai nežinau. Lietuviai, ieškodami turtingesnių lizdų ar skanesnio lesalo, kaip paukščiai skraido po visą pasaulį, o kitataučiai, gal iš smalsumo ar dėl bala žino ko, pamažėle meta tinklus ant Lietuvos“ (p. 61). Svetimšaliai, svetimtaučiai per istoriją mažai ką gero atnešė. Jų atėjimas siejasi su nelaimėmis. Todėl net ir anūkės draugas iš „Francijos“, nors priimamas svetingai, tačiau į jį žiūrima įtariai, baikščiai. Taigi istorija vieniša, pilvota ir banali, bet sudėliota įtaigiai.

Matyti, Raižytė apsiskaičiusi, gerai išmananti literatūros subtilybes, būtų, o gal ir yra, puiki publicistė, bet meninis literatūros pasaulis, akivaizdu, reikalauja ne tik racionalaus pagrindo, neužtenka žinoti, gerai sudėlioti kablelius ar žavėtis lyriniu ekspresionizmu. Taip, lyriškumo novelėse esama, sykiais prasiveržia ir ekspresionizmas, tačiau visa tai tik atgarsis, o ne šauksmas. Jei šios novelės taptų šeštadieninio laikraščio gyvenimo būdo skilties dalimi, tai sakytum: „O!“, bet kaip knygai – mažoka. Ji turi parako, bet ugnies neįžiebia. Ir septintoji pabaiga įvyksta neatnešusi jokio ryškesnio moters charakterio. Ryškiausia visose novelėse – visažinė, nuolat moralizuojanti, už visų personažių stovinti pasakotoja, kuri mėgsta visus įvertinti. Galbūt todėl tos personažės ir niveliuojasi?