Dainora Kaniavienė. Tarp vėjų keturių: ekspresyvioji marinistika

Salys Šemerys. „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse: atsiminimai“. Sudarė Dainius Elertas. – Kl.: Lietuvos jūrų muziejus, 2016.

 

Kai Lietuvos jūrų muziejus išleido Bruno le Coutre’s atsiminimus „Mano miestas Klaipėda, 1900–1939“, jie kaipmat buvo išpirkti. Žanras specifinis – memuaristinės ir marinistinės literatūros sampyna apie kraštą, kuris apima ir Prūsijos karališkojo miesto, ir šiandienio Lietuvos uostamiesčio tapatybės istoriją. Klaipėdos likimas – alsuoti jūra, pažinti gaivalingąją stichiją ir pačiai būti kaip ji. Tai matyti ir antrojoje Lietuvos jūrų muziejaus bei Ievos Simonaitytės bibliotekos sudarytoje prisiminimų knygoje „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“. Knygoje išsamiai pasakojama, kas svarbu visos Lietuvos literatūros istorijai: kaip visi keturi vėjai siautė Salio Šemerio (tikr. Saliamonas Šmerauskas) gyvenime.

Sudarytojas istorikas Dainius Elertas didžiąją memuaristinio archyvo dalį, saugomą Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje ir Lietuvos jūrų muziejuje, sukomponavo į keturis skyrius: „Jaunystės pašvilpavimai“, „Kultūros vėtrose“, „Vėjas burėse“, „Vėjui rimstant“. Dėliodamas gana kinematografiškus fragmentus istorikas susidūrė su specifiniu avangardisto rašymo būdu. Įvade minėta, jog dalis atsiminimų užrašyti ir publikuojami keliais variantais – kartais to paties įvykio aprašus skiria net 50 metų. Persidengiantys pasakojimai leidžia atskleisti, kaip atmintyje iškyla vis kitos detalės. Todėl knygoje gausu skaitytojui situaciją paaiškinančių išnašų: jose ir pacituojama antroji, pasikartojančioji, atsiminimo dalis, kuri, nors yra periferinė, tačiau praplečia pagrindinę. Tokia struktūra itin būdinga pirmam skyriui, skirtam vaikystei, jaunystei. Vėliau išnašų tolygiai mažėja.

Panašu, jog jaunystę bandyta atsiminti ne vieną sykį: rinktasi, ką iškelti į paviršių. Susidarę skirtumai, manytina, gali būti ir ne atsitiktiniai. Prancūzų sociologas, filosofas Maurice’as Halbwachsas, tyrinėjęs kolektyvinės ir individualiosios atminties sąveiką, pastebėjo, kad atminties pavidalą lemia ne praeitis, bet dabartis ir orientacija į ateitį.1 Identitetą ir kolektyvinę atmintį tyrinėjęs prancūzų istorikas Pierre’as Nora irgi teigia, jog istorija visuomet rašoma žvelgiant į ateitį.2 Todėl prancūzų mąstytojai daug dėmesio skyrė literatūrinėms biografijoms kaip rašytojų savikūros faktui.

Akivaizdu, jog net ir kurdamas autobiografiją Salys rinkosi, ką ir kaip pasakoti. Palyginus išnašose pateiktą medžiagą su ta, kuri laikoma pagrindine, atsiskleidžia, kaip kinta pasakotojo savivoka, santykis su aplinka. Atsižvelgiant į tai, kokia Šemeriui svarbi literatūrinė raiška, persidengiantys pasakojimai gali būti traktuotini kaip ieškojimai. Įvykis pats savaime nėra toks vertingas, visų pirma jis reikalingas sukurti įspūdžiui. O įspūdį kuria raiška. Pavyzdžiui, dėmesio vertas kintančios fokusuotės reiškinys: retrospektyviuose tekstuose Salys apie save pasakoja lyg apie svetimąjį, lyg iš pašalies, trečiuoju asmeniu, t. y. įsivardydamas senu slapyvardžiu.

Šemerys gyvenamą laiką suvokė kaip kelionę jūra. Pasakodamas nevengė įdomesnės formos, netikėtų vertinimų, komiškų situacijų – kalbos nervas atviras. Netrūksta dinamikos: situacijose siaučia visi keturi vėjai. Dažnai praplečia žanro ribas, pavyzdžiui, apstu vietų, kuriose Salys kalbasi su skaitytoju. Turint omenyje laiką, kada buvo rengti atsiminimai (ilgokai pragulėję archyvuose), tai gana modernus pasirinkimas.

Autopasakojimas sukurtas dėmesingai įprasminant tai, kas svarbu. Kalbančiojo tikrumą, pasak biografijų teoretiko P. J. Eakino, patvirtina ne asmens ir vardo tapatumas, o autobio­grafijos forma, kuri suprantama kaip autobiografo susikurta asmens koncepcija. Geoffrey Galtas Harphamas teigia, jog gyvenimo įvykiai autobiografijoje visada verčiami į tekstinę savęs reprezentaciją.3 Auto­biografija subjektyvi, tačiau kartu itin kolektyviška, nes autorius apmąsto savo vaidmenį visuomenėje, palygina suvoktis iš laiko perspektyvos, randa terpę, kur jo savikūra būtų informatyvi, reikalinga ir tinkamai atsiskleidžianti.

Uostamiesčiui Šemerys svarbus ne tik kaip poetas, išgarsėjęs triukšmingiausiu debiutu tarpukario lietuvių literatūroje, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis, leidinio bendradarbis. Jis taip pat ir buriuotojas, jūros žmogus, pedagogas, visuomeniškas ir aktyvus, įaugęs į miesto kultūros audinį, praturtinęs jį vertingomis idėjomis ir darbais. Šemerys – vienas iš buriavimo sporto pradininkų Lietuvoje – Klaipėdoje atsidūrė prikalbintas rašytojo Prano Mašioto sūnaus. Jam įsitvirtinti padėjo Jono Jablonskio rekomendacija, tačiau vos atvykęs, kiek galėjo, tiek gyveno jūra ir burėmis: „Nuo 1927 iki 1934 metų buvau jachtmenas – rėmėjas. Dalyvaudavau sezono atidarymuose ir uždarymuose. (...) Kaip žinoma, buriavimo sportas užima daug laiko. O aš negalėdavau tiek daug laiko tam reikalui pašvęsti. Studijos ir dar kartą studijos išpildė mano laisvalaikį. Atvažiavęs čia dirbti, kaip sakoma, naujai iškeptas mokytojėlis, dar neturįs baigimo diplomo. Reikėjo atsidėjus ir stropiai ruoštis valstybiniams egzaminams. (...) Vėlesniais metais buvau užsiėmęs įvairiais literatūriniais darbais. (...) Tuomet pradėjau intensyviau studijuoti marinistinę literatūrą. Jūrų kelionės! Štai, kas mane žavėjo“ (p. 149).

Marinistikai, kaip literatūros žanrui, Salys skiria nemažai dėmesio. Pradžioje žavėtasi knygomis, vėliau rašytojais, kurie keliavo bangomis, o krante rašė apie jas, tuomet atkreiptas dėmesys į uostamiesčio literatūrinį gyvenimą, jo specifiką, kultūros žmones. Šemerys viską skaičiuoja, tiksliai dėlioja vardydamas, todėl knyga vertinga ir tarpukario Klaipėdos istorijai. Jei kalba apie Klaipėdos autonomiją, būtinai mini ne tik aukštųjų mokyklų pavadinimus, bet ir jų skaičių, ir krašte veikusių spaustuvių bei dienraščių pavadinimus, aktyvias draugijas ir krašto garsiuosius –­ rašo apie Ievą Simonaitytę, J. Dausinaitę-Varnienę, Praną Mašiotą, provizorių Mažoną. Pastarasis domėjosi buriuotojais, matyt, todėl ir atsidūrė Šemerio sąraše. Šalia kiekvienos pavardės paminima įtraukimo priežastis. Taip atskleidžiamas XX a. pirmosios pusės Klaipėdos rašytojų pulsas ir aktualijos. Salio sąraše pažymėti ir tie, kurie vos per keletą gyvenimo Klaipėdoje metų išleido savo kūrybos. Pavyzdžiui, mini Balį Sruogą, Stasį Santvarą.

Užfiksuoti įvairius dalykus Saliui atrodė svarbu: „Visai yra ne vis tiek, ar kuris nors miestas turi literatūrą, ar ne. Ir kokio didumo ta literatūra yra. Bend­rai paėmus, pagal literatūros kokybę, galima spręsti apie atitinkamo miesto kultūrinį lygį, visuomeninį jausmą, liaudies sąmonę“ (p. 57). Literatūrą Salys matė kaip visuomenės atspindį. Toks požiūris gana netikėtas, nes paprastai Salys tapatinamas su kitokia samprata. Tačiau 1969 m. perleistoje rinktinėje „Granata krūtinėje“ jis išsitaria, kad 1940 m. įvykiai sukėlė perversmą jo pasaulėžiūroje: „...iki tol aš buvau grynojo meno šalininkas, o dabar mano sieloje atsirado spraga. Pradėjau abejoti savo estetinių pažiūrų teisingumu“ (p. 116–117). Šios dvi meno estetikos suvoktys vis susipina atsiminimuose.

Vėlesniuose straipsniuose apmąstoma kultūros istorija, savo vieta joje. Literatas jautėsi nesuprastas aplinkos. Tai, ką apie jį patį ir keturvėjininkų judėjimą kalbėjo literatūros istorikai, buvo tolima nuo to, kaip viską suvokė pats: „Mus visus jungė naujausia mada –­ ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. Mes, jauni žmonės Kaune, norėjome būti ekspresionistais. (...) „4 vėjams“ neteisingai primetamas futurizmas“ (p. 54), –­ sakė 1964 m. Šemerys.

Mažai su kuo palyginama plačiausioji ir įdomiausia knygos dalis, skirta vėjui ir burėms. Ji apima 1934–1939 metus. „Lemiamas įvykis. Įsigijau jach­tą!“ (p. 156) – tai svarbus lūžis biografijoje, turėjęs fatališkų pasekmių pasaulėžiūrai, suvokčiai ir potyriams. Jūros bangų baletas leido išgyventi, ko kranto žmonės turbūt nesupras. Į rašytojo Antano Venclovos klausimą, kodėl taip niekdariauja, atsakė: „Nors ir „sporto kankinys“, bet toks jau mano pamėgimas. Aš mielai tuo užsiimu. Buriavimas ugdo vyriškumą ir drąsą. Plaukti jachta yra sveika ir kūnui, ir sielai. Čia taip viskas ramu, švaru, gryna, o per audrą susiduri su gamtos gaivalingumu, grumtis su gresiamais pavojais –­ juos apgalėti – tai yra tokie atvejai, kuriuos verta pergyventi“ (p. 212). Atsiminimuose nuolat įsipina nostalgiška nuotaika, apimanti kūrėjo dramą, jūrininko sielos laisvę, naujų kelių, vietų, formų paieškas, ekspedicijas. Šemerys buvo vienas iš tų, kuriam jūra pravėrė gyvenimą, atvėrė galimybes pažinti svetimus miestus. Jachta įmantriu vardu „Tegu“ bures keldavo daugsyk per sezoną. Kryptys irgi įvairiausios, kaip ir patyrimai jūroje. Šis tarpsnis, atkurtas iš dienoraščių, nutrūksta sulig Lietuvos aneksija. Su laisvės netektimi nutrūksta ir keturvėjininko kūryba. Iš datų po straipsniais matyti, jog jis rengė savo autobiografiją, rinko įvairius kultūros ir savo gyvenimo faktus, tačiau tikrasis gyvenimas vyko buriuojant: „Man labiau patinka būti žmogumi, vaikščiojančiu virve, negu būti žiūrovu, kuris sėdi minkštose kėdėse ir stebi jį“ (p. 345). Paskutinėse dalyse aptariamos senatvė, mirtis, amžinybė, tarsi surūšiuojama tai, kuo buvo gyventa per 8 dešimtmečius, sudėliojama, kas pačiam svarbu.

Vėjo, ieškojimų, kultūros, literatūros istorijos faktų gausi Šemerio knyga, sprendžiant iš datų, mus pasivijo po pusės amžiaus. Ji įdomi ir aktuali ne tik uostamiesčiui, bet ir Lietuvos kultūros istorijai, čia daug tarpukario dvasios, o pats Salys – orus ir laisvas rinktis gyvenimą. Jam palankūs visi keturi vėjai, nes išmanydamas buriavimo techniką, kryptį visada rinkosi pats. Knygą galima skaityti kaip istorijos šaltinį, bet galima ir kaip biografiją žmogaus, pergyvenusio du pasaulinius karus, kelias valstybines santvarkas, aktyviai dalyvavusio avangardinės literatūros kūrimo ir sklaidos procesuose, bendravusio su istorinėmis asmenybėmis. Kitaip tariant, gyveno žmogus.

 

1 M. Halbwachs. „Les cadres sociaux de la mémoire“. – Paris: Félix Alcan, 1925, p. 210.

2 P. Nora. „Comment écrire histoire de France?“. Les lieux de mémoire; sous la direction de Pierre Nora. – Paris: Quarto Gallimard, 1997, p. 2231.

3 „Studies in Autobiography“. – New York, Oxford: Oxford University Press, 1988, p. 32–42.