Dainora Kaniavienė. Žmogaus samprata pagal postfašistinę visuomenę

Jaroslavas Melnikas. Maša, arba postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Įsijungsiu ir aš į daugiabalsį aptariančiųjų Jaroslavo Melniko naujausią prozos kūrinį „Maša, arba postfašizmas" chorą. Ir visai ne todėl, kad skaičiau nuo pirmos iki paskutinės eilutės neatsitraukdama, o todėl, kad niekaip negaliu pamiršti per šiųmetę Vilniaus knygų mugę regėto knygos pristatymo įspūdžio. Kas nebuvo, tiems trumpai papasakosiu. Įsivaizduokit pritemdytą salę, kurioje blausią šviesą skleidžia tik žvakės, ir štai – išnyra mergina su triko, lyg išprotėjusi blaškosi po salę ir lėtai lėtai šis blaškymasis perauga į subtilų šokį. Laisvės protrūkis virto kultūros išraiška – štai toks performansas buvo pateiktas atėjusiesiems pasiklausyti knygos pristatymo. Taip savotiškai buvo pristatyta pagrindinė knygos veikėja –­ Maša, gyvenanti postfašistinėje visuomenėje.

Ši knyga, mano nuomone, tęsia J. Melniko prozos, eseistikos temas. Ir vėl prabylama apie visuomeninės santvarkos įtakas atskiro žmogaus gyvenimui. Tačiau šįkart skaitytojo dėmesys telkiamas ne į dabartį, kaip kad, pavyzdžiui, nutiko su „Paryžiaus dienoraščiais", bet į tolimą ateitį. Sudaroma iliuzija, kad romano veiksmas vyksta XXXIX amžiuje. Taigi mūsų šiandiena yra tolima proistorija, iš čia atsiranda toks mėgstamas priešdėlis post, kuris įgauna įvairias formas: postistorija, postfašizmas, post... Daug tų post, tačiau visi atėję, rodos, iš visai netolimos (sąlyginai) mums praeities: XIX, XX amžiaus. Šitas laikas J. Melniko pasirenkamas kaip atspara romano siužetui. Būtent šiuose amžiuose gimusi filosofinė mintis tampa pamatine XXXIX amžiaus visuomenėje: fašizmas, F. Nietzsche's antžmogio ir kitos keltosios idėjos. Autorius, leisdamasis įvairiais siužeto vingiais, paro­do, kas nutiktų, jei fašistinės idėjos vienądien taptų visuomenės pagrindu.

Hitlerio taip mėgta aukštesniosios rasės idėja J. Melniko prozoje tampa realybe ir susiklosto absurdiška situacija: „Hominidas – tai dar ne žmogus. „Žmogaus" sąvoka ne visada remiasi kūnišku pagrindu. Žmogus – tai pirmiausia Reicho pilietis, protinga kultūringa būtybė, turinti nuosavybę, profesiją, šeimą. Žmogus yra tai, kas turi žmogaus statusą. Priešistoriniais laikais viešpatavo kitokios sąvokos, pagal kurias žmogus buvo nusakomas atsižvelgiant ne į vidines savybes, o vien pagal kūno požymius. Koks naivumas! Laikyti žmonėmis būtybes, kurios nieko, išskyrus tvartą, nebuvo mačiusios ir negalėjo suregzti nė dviejų žodžių!" (p. 12) Šit iki ko išklibinama žmogaus samprata XXXIX amžiuje. Žmogaus atpažinimo ženk­las – tik įgyta (o suprantama kaip savaiminė) kultūra, kalba, trumpai tariant, tai, kas paprastai telpa žodyje „asmenybė". O kaip tapti asmenybe tiems, kurie jau gimsta tvartuose ir nieko daugiau nematę, išskyrus ūkio darbus? Ir taip šešta karta? Jie, pasak romano, ne žmonės, o storai, t. y. žmogaus pavidalo gyvūnai. Tad nieko baisaus juos ir paskersti, jei naudos šeimininkui nebeneša, ar gerai papenėtą nuvesti į mėsos kombinatą. Juk žmogus aukščiau gyvūno. O valgyti irgi reikia. Šitaip atrodytų realizuota Hitlerio idėja visuomenėje, kai vienintelis žmogaus atpažinimo ženklas –­ tik kultūra, o nukultūrinti įmanoma ypač greitai, per kelias kartas, tad krimsdamas virtą pėdą, jei ją vadinsi kanopa, sąžinės graužaties dėl sąvokų skirtumo nejausi. Juk, pasak personažo, XXI amžiuje žmonės irgi valgė kiaules, tokius pat gyvūnus, be skrupulų. Ir ką?

Tai, ką surašiau skaitydama, šiurpina mane pačią. Ir kyla mintis, kad J. Melnikas į vieną kokteilį suplaka ne tik fašizmo idėjų įgyvendinimą, bet ir humanizmo idėjų pavojingumą, kai žmogus yra aukščiau visų kitų gyvybės formų. Žinynuose paprastai pateikiama, kad humanizmas yra gana plati etinių filosofijų kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę –­ socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms. Taigi, humanizmas visada palaiko žmogų, jo interesus ir gerovę. Žmogus – vienintelis turi laisvės teisę, o visos kitos gyvybės formos yra jam pavaldžios ir skirtos tik jo gerovei kurti. Humanizmas, rodos, yra puiki etinė filosofija, prisidedanti prie žmonių gerovės, tačiau, jei įvyktų tokia katastrofa kaip fašizmo idėjos įgyvendinimas, humanistinė filosofija taptų pragarišku nuosprendžiu tam tikrai kategorijai žmonių, nes jie ad absurdum tiesiog nebevadinami žmonėmis. Ši distopija tampa romano pamatu. Atsiranda rasės: aukštesnioji – žmonių ir žemesnioji – storų.

O šiaip romanas, nepaisant įvairių filosofinių kategorijų, yra apie meilę. Negalimą meilę. Pagrindinis veikėjas žurnalistas įsimyli savo storę Mašą ir pradeda joje matyti... žmogų. Aišku, kaip ir kiekviename romane, tarp jų iškyla įvairių nesklandumų (zoofilija, kaip baisu!), kultūrų skirtumų (vis dėlto tvarte kaip žvėriukas auginta Maša ir yra beveik žvėriukas savo elgesiu, nors jos išorė ir žmogaus pavidalo), personažai patiria nuotykių, praregėjimo dramą. Autorius paliečia ir sąžinės temą. Šia prasme romanas yra gana įprastas. Niekuo nesiskiria nuo įvairių romanų, kuriuose aprašoma negalima meilė tarp skirtinguose, dažniausiai socialiniuose, šiuo atveju, autoriaus teigimu, rasiniuose visuomenės sluoksniuose gyvenančių, iš pažiūros visai niekuo nesusijusių žmonių, kuriems bendra kalba tampa meilė. Šioji romano plotmė gana trafaretiška – vyras, moteris, susitiko, išgyveno daug visokių iki tol nepažintų įvykių, patyrė bendrų bėdų ir pamažu, kai, rodos, jau ir nebegalima, tapo pora. Kaip meilės istorija šis romanas nėra ypatingas. Turbūt dėl nuspėjamumo.

Knygos struktūra it suklijuota iš atskirų dalių. Yra pasakojimo skyriai ir yra spaudos puslapiai, kuriuose pateikiamos J. Melniko kuriamos visuomenės spaudos atspindžiai. Taip, tai laikraštis pavadinimu „Reicho balsas" ir jame plėtojama diskusija „Mūsų civilizacijos ištakos", kurioje „pasisako" filosofijos daktaras, konservatyviųjų humanistų partijos prezidiumas ir t. t. Visi jie gvildena temą „Žmonės ir gyvūnai", atskleisdami XXXIX amžiuje vyraujančią žmogaus sampratą. Aišku, kaip ir priklauso romane, atsiranda dvi nuomonių stovyklos, kyla konfliktas. Panašiai kaip dabar tarp vegetarų ir mėsiaėdžių. Būtent toks etinis konfliktas tampa Reicho Eurazijos valstijos ketvirtojo sektoriaus trečiosios zonos diskusijų objektu. O skaitantiesiems šiurpas pagaugais eina nuo tikroviškai romane aprašomų žmonių skerdimo mėsos kombinatuose, išpjaustymo ir elgimosi kaip su gyvuliais. Čia skaitytojo sąmonė patiria savotišką paradoksą – šokiruoja žmogaus poelgis su žmogumi kaip su gyvūnu, tačiau toks įtaigiai aprašomas elgesys su gyvūnu yra įprastas šiųdienos visuomenėje. Juk kuris iš mūsų pietums valgo vien vegetariškas dešras? Ir, žinoma, ramiai praeina pro prekybos centruose išdėliotą mėsą, kuri, lempų apšviesta, atrodo šviežia, o peiliais mosikuojantis mėsininkas kruvina prijuoste matomas lyg per miglą: jis yra, bet...

J. Melnikas pasirūpino ir šio vidinio konflikto (juk aš toleruoju mėsos valgymą) paaiškinimu. Tam skiriama nemažai vietos: „Žmonės, kuriuos naciai pavertė sąmoningais fašistais, jau labai seniai, daugelį šimtmečių, buvo fašistai iš prigimties. Jie perpjaudavo gerklę kitiems žmonėms taip pat abejingai, kaip perpjaudavo gerklę veršiukui. Jie buvo fašistai dėl neįsisąmoninto, bet juose glūdinčio bejausmiškumo. Tai ne tie pernelyg jautrūs žmonės, negebantys papjauti iš siaubo žviegiančios kiaulės ar mūkiančio veršiuko ir dėl to perėję prie augalinio maisto (beje, sveikesnio žmogui). Ne, tai buvo žmonės, išmokę, slopinti jausmus, slopinti sąžinę, nekreipti dėmesio į kažkokius žviegimus ir mūkimus. Fašistams nereikėjo statyti savo pastato tuščioje vietoje, pamatai jau buvo" (p. 93). Tad į prozos kūrinį įterptuose tą visuomenę atspindinčiuose straipsniuose galima pasiskaityti samprotavimų apie personažo – visuomenės ląstelės – veiksmų priežastis ir vidines dramas.

Dar vienas svarbus klausimas – apie žurnalistikos, akademinę etiką. Ką daryti su paaiškėjusia tiesa? Kaip toji tiesa paveiks visuomenę, jos raidą, procesus? Drąsiai galima teigti, kad J. Melnikas gvildena ir žurnalistų atsakomybės temą. Tiesa visada griauna iliuziją. Faktai priverčia suklusti ir neginčijamai užtildo fikciją. O jeigu tiesa prieštarauja visuomenės gerovei? Jei sugriauna tradiciją? Dėl asmeninės žurnalistų atsakomybės romane atsiranda nemažai siužeto vingrybių. Tai iliustruoja ir mūsų visuomenę, kurioje žodžio laisvei uždegama žalia šviesa bet kokiu atveju. Tačiau ši nėra suvoktina kaip griovimas, kurstymas. O jei atsidurtum tokios tiesos pusėje, kurią sukuria J. Melnikas? Jei toji tiesa taptų šiandienos realybe? Kiek gera gyventi visuomenėje, nematančioje toliau savo nosies? Kiek kainuoja mąstymas?

J. Melniko romanas lietuvių literatūros kontekste gal ir išskirtinis, tačiau akivaizdu, kad autorius tęsia gana gają pasaulinės literatūros kontekste tradiciją, kurios ištakas galima atsekti J. Zamiatino, G. Orwello, A. Huxley'o distopiniuose romanuose. I. Potašenko, pasakodama apie J. Zamiatino knygos „Mes" likimą, stebisi: „Kas nėra girdėjęs posakio „Visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus"? Paradoksas, kad didžioji dalis lietuvių skaitytojų, atmintinai cituojančių šį aforizmą iš George'o Orwello (1903–1950) romano „Gyvulių ūkis" (1945) ir besižavinčių to paties autoriaus antiutopija „1984-ieji" (1949) ar Aldouso Huxley'o „Puikiu nauju pasauliu" (1932), nežino, kokią didelę įtaką šių rašytojų kūrybai padarė rusų prozininko Jevgenijaus Zamiatino (1884–1937) romanas antiutopija „Mes" (1920)."1 Minėtųjų romanų žanras – futurologinė socialinė fantastika, kai autoriai kuria meninę tikrovę, modeliuodami galimą šiandienos filosofinės minties ar visuomenės santvarkos ateitį.

Norisi priminti ir lietuviškai išleistą M. Houellebecqo romaną „Salos galimybė", kurį L. Donskis vadina distopijos ar įspėjimo romanu: „...tiesa, kurią atveria Zamiatinas, o bene giliausiai išplėtoja psichologinės ir sociologinės įžvalgos genijus Michelis Houellebecqas, yra ta, kad mums Dante ir Shakespeare'as netrukus nieko nebereikš, kad nebėra tų jausmų, žmogiškųjų sukrėtimų ir dramų, iš kurių gimė šie nemarūs tekstai. Apverstoji postmodernybės evangelija Salos galimybė, kurią būtų galima lyginti su Friedricho Nietzsche's „Taip kalbėjo Zaratustra" (Houellebecqo romano pasakotojas Danielius save vadina nūdienos viduriniosios klasės Zaratustra, bet jis aprašo tuos, kuriuos Nietzsche Zaratustroje vadina paskutiniaisiais žmonėmis), atveria Dievo mirtį gan netikėtu būdu – Jis miršta gęstant socialumui ir žmonių ryšiui. (...) Houellebecqo Salos galimybė – literatūrinę formą įgijusi ir įtikinantį pasakojimą išplėtojusi sociologinė visuomenės mirties teorija. Socialumo mirtis mūsų vėlyvojoje modernybėje –­ jokia fantazija. Žmonės nebenori būti kartu. Jie nebeturi priežasties būti kartu. Naujasis egzodas ir mažų neturtingų tautų išsivaikščiojimas –­ jokia naujiena ir sensacija. Pažvelkime į Lietuvą arba, dar akivaizdžiau, į Armėniją."2

Tad, kaip matyti, literatūros skaitytojams tokio tipo, kokį parašė ir J. Melnikas, romanai yra seniai siūlomi Vakarų literatūros autorių. Nemažai jų yra išversta ir į lietuvių kalbą. Tačiau originalus, lietuvių kalba rašytas, pasirodė lyg ir pirmąsyk. Bent jau man anksčiau neteko skaityti nieko panašaus... Bandymas patiko, bet knyga nėra tokia skandalinga, kaip buvo teigiama bandant ją reklamuoti, nes Vakarų literatūroje šis skandalas seniai tęsiasi. J. Melniko įtaigiai parašyta istorija įdomi tuo, kad leidžia pamatyti, kur nuveda vienos žmonių grupės iškėlimas aukščiau kitos – visos šiandienės, kartais jau ir šovinizmo ribą peržengiančios, nacionalizmo aktualijos po kelių tūkstantmečių gali įgauti tokią, formą, apie kurią šiandien nė girdėti nesinori.

1 Potašenko I. „Jevgenij Zamiatin. Teisingumo triumfas", Kitosknygos.lt, internetinė prieiga: http://kitosknygos.lt/autoriai/Jevgenij-Zamiatin [žiūrėta: 2013 12 19].
2 Donskis L. „Naujasis įspėjimo romanas", Bernardinai.lt, internetinė prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-02-09-leonidas-donskis-naujasisi-ispejimo-romanas/76825/print [žiūrėta: 2013 12 19].