Daiva Juonytė. Elena Selena ir erdvinės knygos

Elena Selena kuria erdvines knygas, prieš keletą mėnesių Lietuvos ir Prancūzijos mažiesiems skaitytojams pristatė jau antrąją pop-up knygą „Jungle“ („Džiunglės“), kurioje pagrindinis veikėjas vieną rytą leidžiasi į savęs atradimo kelionę po gamtos karalystę, kupiną gyvybės. Su ja kalbuosi apie literatūrą, vaikiškas knygas ir jų trauką.

Elena Selena. Sonatos Leknickaitės nuotrauka
Elena Selena. Sonatos Leknickaitės nuotrauka


Kokia tavo pirmoji pažintis su knyga?


Išmokau skaityti penkerių – mano močiutė buvo mokytoja, pas ją dažnai svečiuodavausi. Labai norėjau išmokti skaityti, tačiau tai atrodė labai sunku. Norėdama man padėti močiutė iš popieriaus iškirpo langelį, pro kurį matydavau tik dvi raides. Slinkdama tą langelį per tekstą pradėjau pamažu jungti ir ėmiau skaityti. Ta akimirka buvo stebuklinga – ženklai, kurių dar visai neseniai nesupratau, staiga įgavo prasmę ir pradėjo pasakoti istorijas. Nuo to laiko vaikų literatūra manęs nepaleido. Iki šiol skaitau vaikystėje pamėgtas knygas. Žinoma, skaitau ir šiuolaikinę literatūrą.


Studijavai Vilniaus dailės akademijoje grafiką. Kaip susidomėjai erdvinėmis knygomis?


Apie erdvines knygas sužinojau išvykusi studijuoti į Paryžių pagal „Erasmus“ mainų programą. Ten dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse su vienu erdvinių knygų dailininku, atnešusiu mums parodyti savo knygų kolekciją, kurioje – ir šiuolaikinės, ir labai senos, retos, trapios knygos. Iškart jas pamėgau. Supratau, kad diplominiam darbui noriu daryti tik erdvinę knygą ir nieko kita.

Tą vasarą stažavausi pas dar vieną dailininką, mėnesiui mane priėmusį į savo dirbtuves. Visą tą laiką pas jį ir kūriau savo projektą, jis man patardavo, aiškindavo, kaip susitvarkyti su techniniais iššūkiais. Antrus metus ruošdama diplominį darbą sugalvojau istoriją apie naktį. Norėjau kalbėti apie tai, kaip mūsų vaizduotė sukuria nematomų dalykų, o naktis – tas laikas, kai regime tik kontūrus, užuominas, šešėlius.


Kaip vyksta kūrybinis procesas?


Kartais erdvines knygas kuriantys žmonės dirba mažoje komandoje: iliustratorius kuria paveikslėlius, popieriaus inžinierius – erdvines sistemas. Aš vizualinę knygos pusę paprastai kuriu viena, o rašant tekstą bendradarbiauju su savo leidėja. Pirmiausia sugalvoju knygos koncepciją ir pradedu ne nuo teksto, bet nuo mažų maketų: lankstau popierių, idėjas bandau įgyvendinti erdvėje ir tik paskui jungiu su tekstu. Iš tiesų darbas primena mozaikos dėliojimą, tik čia viskas prasideda nuo perlenkto popieriaus lapo. O konkreti idėja išryškėja proceso metu, bet turbūt kiekvienam kitaip. Sekdama mintį, maketus perkuriu daugybę kartų ir, kai viskas puikiai veikia, juos išardau, padarau brėžinius ir siunčiu į spaustuvę.


Kiek trunka knygos gamyba?


Paprastai metus ar dvejus. Pirmos knygos gamyba užtruko dvejus, antros – šiek tiek daugiau nei vienerius. Daug laiko užima projekto derinimas su spaustuve.


Dažnai tenka ieškoti kompromiso su spaustuve? Kai kurių sprendimų tenka atsisakyti?


Taip dažniausiai ir atsitinka. (Juokiasi.) Kurdamas maketus padarai viską, kas įmanoma, įgyvendini visas idėjas. O tada jau vyksta derybos. Deriesi dėl finansinių, techninių sąlygų. Visada reikia stengtis padaryti, ką gali geriausia, o paskui jau ieškoti kompromiso. Nors ir nelengva, reikia pernelyg neprisirišti prie vienetinės savo knygos, būti lanksčiai.


Kuo labiau džiaugiesi: gan ilgu knygos gamybos procesu ar galutiniu rezultatu?


Abiem dalykais. Dažniausiai po tiek ilgai trukusio kūrybinio proceso atsiversti pirmą atspausdintą knygos egzempliorių šiek tiek baugu. Abiejų knygų galutiniu rezultatu likau patenkinta, tačiau pirmą kartą jas atsivertus mane ištiko lengvas šokas. Jis pozityvus, bet tada supranti, kad viskas, ta knyga tau nebepriklauso. Leidybos procesą gali kontroliuoti, bet rezultatas nebūtinai ideliai atitinka pradinę idėją. Kartais taip gal net geriau.


Nebuvo minčių leisti dvikalbes knygas?


Norėčiau išleisti trikalbę knygą, kurią būtų galima įsigyti visose Baltijos šalyse. Mes, trys nedidelės šalys, galėtume labiau bendradarbiauti, rengti bendrus projektus, kuriems po vieną esame kiek per maži. Mano knyga „Jardin bleu“ („Mėlynasis sodas“) pirmiausia buvo išleista Prancūzijoje, tuo pačiu metu išversta į italų ir japonų kalbas. Smagu žinoti, kad vaikai ten jas irgi skaito ir kad mano knyga nukeliaus galbūt toliau, negu pati kada nors nukeliausiu.


Erdvinės knygos Lietuvoje dar nėra labai paplitusios. Kodėl?


Tokias knygas sunkiau išleisti, jų gamyba labai brangi. Galbūt leidėjai bijo imtis tokių projektų. Vis dėlto smagu, kad Lietuvoje jau galima įsigyti užsienio kalbomis išleistų erdvinių pop-up knygų.


Kokias knygas pati mėgsti skaityti, be tavo jau minėtos vaikiškos literatūros?


Dabar skaitau nemažai paauglių literatūros, neseniai atradau prancūzų rašytojo Timothée de Fombelle’io knygas. Smalsu susipažinti su kūriniais, kurių neskaičiau paauglystėje, nes nemokėjau prancūzų kalbos. Labai mėgstu biografijas, poeziją, ypač lietuvių, pavyzdžiui, Sigitą Gedą. Tokias knygas gali skaityti daugybę kartų.


Dabar gyveni Prancūzijoje. Kuo skiriasi lietuvių ir prancūzų skaitymo įpročiai?


Prancūzijoje knygų kultūra labai turtinga. Knygynuose žmonės leidžia laisvalaikį: lankosi su šeimomis, eina pabūti šeštadieniais. Knyga gerbiama, ja domimasi. Važiuodamas metro matai bent 30–40 proc. skaitančių. Lietuvoje autobusuose knygas skaito mažiau keleivių. Prancūzai turi daug nepriklausomų knygynų, kurių pas mus dar trūksta. Paryžiuje kiekviename kvartale yra bent po porą knygynėlių, kuriuos prižiūri pats savininkas. Jis pirkėjus dažniausiai pažįsta asmeniškai.


Gal žmonės skaito metro, nes atstumai dideli, tenka važiuoti ilgai. Vilniuje važiuodamas autobusu išsitraukti knygos dažnai net nespėsi.


Turbūt ne. Iš Santariškių į stotį autobusas važiuoja pusvalandį. Matyt, problema kita. Antra vertus, neįtikėtina, kiek žmonių kasmet apsilanko knygų mugėje. Tai rodo, jog lietuviai knygomis labai domisi.


Stebi, kas vyksta Lietuvoje, kokios knygų tendencijos? Kokios neseniai vartytos lietuviškos knygos tau paliko didžiausią įspūdį?


Turiu daug kolegų, puikių menininkų, tad labai įdomu, kaip jiems sekasi ir kas vyksta. Man labai graži Monikos Vaicenavičienės knyga „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, neseniai pasirodžiusios Mariaus Jonučio „Pasakos“. Labai patiko Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Gerai, kad ši knyga išleista, ji gvildena svarbią temą, atskleidžiamą naujomis išraiškos priemonėmis. Vis labiau populiarėja komikso žanras.


Iš kur semiesi idėjų?


Dažniausiai mintys aplanko skaitant, vaikštant gamtoje. Paryžiuje retai pamatysi žolės daigą, ten gamtos trūksta. Todėl stengiuosi atsigriebti grįžusi į Lietuvą – einu pasivaikščioti, važiuoju į mišką.

Įkvepia japonų menininko Katsumi’o Komagatos knygos: jos labai subtilios, nors kuriamos būtent vaikams. Dažnai žmonės klausia: kaip nebijo savo knygų duoti vaikams, juk gali jas suplėšyti. Jis atsako, kad, jeigu neduosime vaikams brangių ir trapių knygų, jie niekada neišmoks jų vartyti, vertinti. Iš tiesų esu pastebėjusi, kad vaikai niekada karpinių neplėšo, kai šie yra labai ploni ir trapūs. K. Komagatos knygos pagamintos iš rankų darbo popieriaus, kiekvienas puslapis kitoks. Jos dvelkia labai subtilia, rafinuota estetika.


Esi miestietė. Iš kur tokia meilė gamtai?


Užaugau Vilniuje, Užupyje, bet dažnai važiuodavome į senelių sodybą prie Ignalinos, kur dideli miškai, telkšo ežerai. Man ten labai patinka. Paskui persikraustėme į Santariškes. Netoli jų – Verkių miškai, Žalieji ežerai. Vilnius man apskritai stebuklingas: jame dera ir miestas, ir gamta.


Žinau, kad savo patirtimi dalijiesi tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje.


Organizuoju dirbtuves vaikams, kur jie patys išmoksta pasidaryti erdvinį atviruką. Vaikai be galo greitai supranta, ką reikia daryti, tiesiog paskęsta procese. Pernykštėje knygų mugėje į mano knygos pristatymą atėjo daug žmonių, įvyko įvairiausių susitikimų, tačiau labiausiai įsiminė maždaug trejų metų berniukas. Jam tėvai buvo leidę mugėje išsirinkti vieną knygą. Vaikas, apžiūrėjęs visas knygas, išsirinko mano „Mėlynąjį sodą“. Tai man – didžiausias įvertinimas. Svarbiausia kalbėti apie tai, kas iš tiesų rūpi.

Ir šiais metais knygų mugės „Knygų šalyje“ pristatysiu savo knygas, vyks kūrybinės dirbtuvės.


Kokie tavo ateities planai?


Dabar esame pradėję trečiąją knygą, ji turėtų pasirodyti šį rudenį. Kol kas negaliu atskleisti, apie ką ji.


Kadangi kalbamės apie knygas, negaliu nepaklausti: kokia tavo mėgstamiausia knyga?


Tuve’s Janson „Troliai Mumiai ir burtininko skrybėlė“. Šioje istorijoje ir personažuose labai daug poezijos. Dar Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Iš suaugusiųjų knygų – Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.

Draugai