Dalia Staponkutė. „Kiekvienos šalies patirtis yra užrašyta jos kalboje“

Pirmoji lietuvių poetų antologija graikų kalba „XXI amžiaus lietuvių poetai“ sukėlė nemažą susidomėjimą 15-oje tarptautinėje Salonikų knygų mugėje, Graikijoje. Leidinys pristatytas gegužės 3-iąją. Antologiją sudarė rašytoja ir graikų literatūros vertėja Dalia Staponkutė, į graikų kalbą vertė Sotirios Souliotis, išleido žinoma Salonikų leidykla „Šekspyrikon“ („Σαιξπιρικόν“). Septynių lietuvių poetų (Daiva Čepauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Aušra Kaziliūnaitė, Marius Burokas, Aivaras Veiknys, Gytis Norvilas) vertimas nuskambėjo ne tik kaip istorinis įvykis abiejų šalių literatūroje, bet ir kaip neeilinis akcentas, skirtas Lietuvos šimtmečio minėjimui Graikijoje. Spausdiname antologiją palydintį jos sudarytojos Dalios Staponkutės straipsnį.

Poezija – tai kalbinės melodijos stebuklas, o ši poezijos antologija, kurioje susiliejo laimingas poetinių balsų skaičius – septyni, skamba kaip gaivi gaida erotiškoje lietuvių ir graikų kalbų poroje. Abi kalbos turi vieną esminį, jas glaudžiai siejantį bruožą. Jos archajiškos ir jungiasi įstabia kalbos melodija, neretai siūlančia akustinius atitikmenis, kurie atveria žodžių reikšmes taip tiksliai, kad vertėjo širdžiai leidžia pradžiugti: „Rimuojasi!“ Poezijos vertėjui, kaip žinia, tokia patirtis suteikia tikrą palaimą. Lietuvių ir graikų poetinės tradicijos siekia tolimą praeitį, ir nors sunku prilygti klasikiniam graikų literatūros paveldui gyliu ir apimtimi, vis dėlto lietuviai gali didžiuotis tuo, kad lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis, ko gero, pirmasis Apšvietos Europoje poema „Metai“ (1775) susigrąžino unikalų toninį ir metrinį homeriškąjį hegzametrą, atkurdamas klasikinę Graikiją lietuvių kalbos erdvėje. Paminėjau šį faktą todėl, kad ne visiems graikų skaitytojams žinoma lietuvių poezija, jos istorija, nors šio įvado tikslas – apmąstyti septynių šiuolaikinių lietuvių poetų vertimą ir jo prasmę. Septyni – ne tik biblinis, arba „Dievo skaičius“. Septintukas tarsi byloja, kad jo – kaip vaivorykštės spalvų, kaip savaitės dienų – užtenka paaiškinti reiškiniui, virsmui, istoriniam laikui, turinčiam aiškią pradžią ir pabaigą, išgyvenamam čia ir dabar. Tegu ir mažytė poečių moterų persvara antologijoje bando įteigti, jog moterų balsas lietuvių poezijoje šiandien, ko gero, dominuoja emociškai, filosofiškai, egzistenciškai. Eilės šioje antologijoje – tai naujo tūkstantmečio balsai, išraiškingi lietuvių poetikos ir literatūrinės kalbos virsmo liudininkai, trapios ir nevienalytės tapatybės deklaracijos, prasmėmis artimos šių dienų graikų poezijai.

Nors antologija nedidelė, ji – nepaprastai grafiška jau vien dėl to, kad dvikalbė. Literatūros teoretikas Geor­ge’as Steineris veikale „Po Babelio“ („After Babel“) teigia, jog poezijos vertimas dažniausiai nustebina ne akustiškai, o vizualiai – grafiškai. Tereikia įsivaizduoti, ką vizualiai patiria lietuvis, pirmą kartą susidūręs su jam nežinomu, neišverstu graikišku tekstu: graikiškas tekstas išnyra priešais tarsi vizuali abstrakcija, tipografiškai svetima ir nieko bendra neturinti su įprastais akiai tekstais. Eilėraštis atrodo tarsi egzotiškas peizažas ir atspindi kitokios gamtinės juostos spalvas, reljefą, pulsavimą. Saulės numylėto krašto skaitytojui, perskaičiusiam šiauriečio poeto eilių vertimą, neretai knieti pavadinti jį niūriu poetu. Poetu be saulės. Taip yra tekę girdėti... Įdomu, ar šiauriečio poezija, suskambusi turtinga archajiška pietiečio kalba, gali imti ir atsiversti į džiugią, kupiną šviesos? Graikų kalba pirmiausia dovanoja lietuvių eilėms naują kūną. Tai ypač akivaizdu dvikalbiuose leidiniuose. Jei šalia nebūtų eilėraščio antrininko kita kalba, jis neatrodytų toks kūniškas. Sugretinus abu kūnus išryškėja, kad graikų kalba yra juslesnė ir šnekesnė nei lietuvių. Bene didžiausia kliūtis tarp šių kalbinių kūnų yra giminės ryšiai. Graikų kalbos moteriškoji giminė lietuvių kalboje gali neatrasti savo moteriško atitikmens, o graikų neutralioji giminė lietuvių kalboje atsiverčia kaip moteriškoji ar vyriškoji. Lietuvių kalbai nebūdingas neutralumas. Ji lakoniškesnės raiškos, joje nėra artikelių, todėl tarsi mažiau šneka. (Iš tiesų, kai kurios kalbos linkusios mažiau šnekėti.) Visa tai šiek tiek sujaukia verčiamo teksto ritmą ir žodžių tvarką, tačiau sakinys – didesni burtai už ekvivalentiškų prasmių vėrinį, o tekstas – gerokai sudėtingesnė architektūra už tvarkingų sakinių eilutes. Lietuviška eilutė, virtusi graikiška, tarsi pasunkėja ir skambiausioje vietoje lūžta perpus. Vertėjas kartais būna priverstas skelti eilutę dėl prasmės ir paversti lietuvių poetą šiek tiek kitokiu poetu.

Walteris Benjaminas teigė, jog vertimas suteikia kūriniui pomirtinį gyvenimą, besitęsiantį ne tik dėl vertėjo gebėjimo versti kūrinį į kitą kalbą, bet ir dėl mokėjimo jį atjauninti, išversti aktualiai, prakalbinti šiuolaikine kalba, įvilkti į modernų kalbos rūbą. Vertimas – kaip ir originalas – neatliepęs jausmingumo, būdingo tam tikram istoriniam laikui, ir neperžengęs savo epochos ribų, ilgai neišgyvena. Kalbos ir literatūros likimas priklauso ne kalbinei bendruomenei ar tautai – didžiausią įtaką jam daro ne tautos istorijos dramos, o naujos kartos mokėjimas nuosekliausiai išsiversti tėvų palikimą, įžodinti jį savo aktualijomis ir įsisavinti arčiausią laike paveldą taip, kad literatūros istorijoje neliktų vakuumo ir išbrauktų, tuščių vietų. Kiekviena karta, kurdama naujadarus ir naujas kalbines formas, įspaudžia jose asmeniškai išgyventą istoriją. Tai asmeniškai išjaustas laikas. Skausmas dėl laiko. „Reikia rašyti, kol maudžia“, – teigė Maurice’as Blanchot... Kol rašai, tegul maudžia... Vertėjui būdingas toks pat maudulys. Vertėjas, kaip ir kiekvienas šiuolaikinis menininkas, siekia saviraiškos, tačiau vertėjui tai nėra tikrojo savęs išraiška. Jis gyvena ir dirba, kaskart poruodamasis su autoriumi, o vertėjo prielankumas ir jo atidumas žodžiui susiję su jausmu, kurį jam sukelia autoriaus meninė išraiška. Vertimas – ypač rimavimas – yra labiau erotinis nei etinis, labiau jutiminis nei protinis, nors nerimuotas vertimas nenustoja poetikos lygiai kaip ir nerimuotas eilėraštis. Vladimiro Nabokovo įžvalga, kad vertime graži turinio ir formos pora, siekdama išsaugoti ištikimybę, kartais išsiskiria, yra arti tiesos. Vertime, kaip ir gyvenime, grožio bei ištikimybės pusiausvyra itin dramatiška ir kupina įtampos. Kitos kalbos skaitytojas – tai kitoks skaitytojas. Jis negali skaityti taip, kaip šito norėtų originalo autorius. Jis skaito netikėtai, naujai. Visa tai liudija, jog kalbos ir kultūros netgi globalaus suartėjimo eroje negali būti tapačios, lygios viena kitai, vienodos. Kultūra – tai mūsų savastis, o kalba labiau nei kas kita parodo jos unikalią orbitą visatoje. Gal todėl ir autoriai šioje antologijoje sudėlioti pabrėžiant jų skirtumus: teikiant pirmumą amžiui ir moterų balsui.

Vis dėlto vertėjui Sotiriui Souliočiui suartėjimas, harmoningas kalbų suartinimas tikrai pavyko. Lietuvių eilės graikų kalba suskambo taip, tarsi jas sietų universali kalbos formulė. Vertimas puikiai išryškino originalo intenciją. W. Benjaminas sakė, kad visas kalbas jungia „grynoji kalba“ ir, nepaisant to, kokia kalba rašoma literatūra, ji kreipiasi į vertimo skaitytoją pirmiausia per savo giminišką santykį su originalo kalba, kurios prasmių raktą savo rankose laiko vertėjas. Jis tarsi miklus burtininkas meniškai pasinaudoja šiuo raktu, išbandydamas giminišką kalbų santykį ir jų nuoširdumą. Visos pasaulio kalbos esmingai giminiškos, tačiau tai nereiškia, kad vertėjo misija paleng­vėja. Antropologai pasakytų, jog pasaulyje gerokai daugiau dalykų mus sieja, o ne skiria. Antra vertus, G. Steineris mokė, jog ir pati neutraliausia frazė yra konkretaus lingvistinio audinio dalelė, kultūrinių ir istorinių ypatumų dirvos augalas. Šiuolaikiniam vertėjui, žinoma, lengviau versti šiuolaikinę poeziją. Palyginti su klasikine, šios turinys ir forma labiau oriniai, lankstesni ir paslankesni. Tačiau kodėl šiuolaikinį poetą pristatyti gana sunku? Šis lietuvių septynetas irgi nepasiduoda paprastam grupiniam pristatymui, nors visų poetų eiles tarsi didelis permatomas šydas dengia ta pati lietuviška romantinė melancholija, neprilygstanti nė vienos kitos šalies poezijos nuotaikai. Įstabu, kad beveik visų poetų eilėraščiai turi mini siužetus, tarsi jie būtų miniatiūriniai pasakojimai su herojais ir veiksmo linijomis. Tai paverčia eilėraščius ne abstrakčiais, o konkrečiai gyvenimiškais, leidžiančiais vertėjui tapyti iš tikrovės ir surasti joje tikslius atitikmenis. Ne veltui sakoma, kad geras poetas palieka vertimą tarp eilučių... (...)

Šis trumpas dviejų kalbų ir kultūrų bendravimo per vertimą eskizas žadina mintį apie kultūrinio dialogo cikliškumą: viena kultūra perduoda kitai savo pasakojimą, dalijasi jausmingumu ir šiuo viena kitą praturtina. Poezijos vertimas – vienas grafiškiausių tokio dialogo pavyzdžių. Vertimas – intymus dialogas tarp kalbų, kurio nebūtų be jų įvairovės. Būtent kultūrų skirtumai įrėžia pasauliui intymumo raukšlę ir tik per intymų sąlytį – kultūrų vertimą – jos pajunta suartėjimo malonumą. Tik skirtumai žadina intymaus įsiklausymo būtinybę. Versti vienam kitą reiškia norą vienam kitą girdėti, nesišalinant kito. Graikų ir lietuvių kultūrų istorijoje pirmoji dvikalbė Lietuvos poetų antologija sykiu yra ir politinis gestas. Tai pripažinimas ir pagarba kitam kaip visumai, kaip kultūrai ir valstybei, kaip nepriklausomybei, išliekančiai tik dėl to, kad egzistuoja „kitas“, nubrėžiantis mūsų laisvės ribas, tačiau neribojantis kūrybos. Šitaip – per nuoširdų ir netilstantį vertimą – viena kultūra tampa kitos gyvavimo gysla.