Holokaustas vis dar kelia nepaprastai daug klausimų, kurių svarbiausi – kaip išlikti mirties akivaizdoje? Kaip oriai gyventi, neprarandant tikėjimo ateitimi, net kai sąlygos itin dramatiškos? Todėl istorijos refleksijai svarbus tiesiogiai išgyvenusiųjų rašytinis palikimas: dienoraščiai, laiškai, atsiminimai. Dokumentinės Holokausto literatūros paskelbta gana daug įvairiomis kalbomis. Vienas iš liudijimų – žydų kilmės berniuko Icchoko Rudaševskio Vilniaus gete užrašytas dienoraštis, pirmą kartą lietuviškai išleistas 2018 m. minint 75-ąsias berniuko ir jo šeimos tragedijos metines. Dabar I. Rudaševskio dienoraščio originalas saugomas YIVO žydų mokslo tyrimų institute Niujorke. Rengiant šią knygą ir jos vertimą buvo remiamasi dienoraščio rankraščiu – tai svarbu, norint skaityti autentišką Vilniaus geto pasakojimą.

Unikalų knygos dizainą sukūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Priekinėje knygos dalyje vaizduojamas perskeltas berniuko veidas, simbolizuojantis tragišką likimą, bet skaitant jis susijungia ir dar kartą žvelgia į skaitytoją. Dienoraštis yra be aiškiai atskirto viršelio, nuogas, kaip ir paties berniuko liudijimas, o nugarėlėje jidiš rašmenimis užrašytas jo vardas – Yitskhok Rudashevski. Dar vienas išskirtinumas: knyga yra dvikalbė – jidiš ir lietuvių. Ją versti galima iš abiejų pusių, taip pat iš dešinės į kairę, kaip būdinga žydiškiems spaudos leidiniams – o abu tekstai susitinka knygos viduryje. Tik išleisti dienoraščiai buvo įvertinti Knygos meno konkurse 2018 m. ir prestižiniame konkurse „Tokyo TDC Annual Awards 2019“. Taip pat knygoje publikuojama daug archyvinių vaizdų: nuotraukų (daugiausia berniuko ir jo šeimos, Vilniaus geto), įvairių asmens dokumentų, pateikiama autentiškų I. Rudaševskio dienoraščio fotografijų (viršelis, priešlapiai). Teisę naudotis archyvine medžiaga ir vaizdais suteikė įvairios institucijos visame pasaulyje. Tad leidinio apipavidalinimas padeda sukurti vientisą Vilniaus geto pasakojimą, kuris, nors ir pavėluotai, tapo prieinamas lietuvių auditorijai.

Mindaugo Kvietkausko įvadiniame straipsnyje pristatoma I. Rudaševskio šeimos bei artimųjų gyvenimo istorija, politinės (socialistinės) nuostatos, kurios, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, gali atrodyti labai prieštaringos, dienoraščio likimas, jo vieta Holokausto literatūros kontekste. Teorinis pagrindas leidžia geriau suprasti I. Rudaševskio intencijas – jis buvo kilęs iš intelektualų šeimos, tėvas dirbo spaustuvininku, motinos brolis – administratoriumi tuo metu didžiausiame miesto dienraštyje „Vilniaus diena“ (jidiš „Vilner Tog“). Taigi berniukas augo literatūrinėje, žurnalistinėje aplinkoje, be to, kaip matyti iš dienoraščio, mėgo skaityti. Visa tai galėjo sukurti sąlygas pradėti gete rašyti dienoraštį. Straipsnyje nurodoma, kaip vizualiai atrodė berniuko užrašai: „Šis dienoraštis – tai 11,5 × 18 cm dydžio knygelė drobiniu viršeliu, 204 liniuotais puslapiais, prirašytais pieštuku ir kelių spalvų rašalu. Dienoraščiui berniukas panaudojo seną kanceliariniams tikslams skirtą užrašinę“ (p. 11).

 

Icchokas Rudaševskis. „Vilniaus geto dienoraštis 1941–1943“. Sudarė ir iš jidiš kalbos vertė Mindaugas Kvietkauskas. Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018.

 

Tarp vaikų paliktų Holokausto liudijimų I. Rudaševskio dienoraštis yra unikalus Vilniaus praeities dokumentas, atveriantis Lietuvos žydų katastrofą Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Berniukas pradėjo rašyti 1941 m. birželį, kai jam buvo keturiolika, ir rašė iki 1943 m. balandžio 7-osios – gete jam sukako penkiolika. Šešioliktojo gimtadienio nebesulaukė. Dienoraštyje berniuko žvilgsniu stebimas kasdieninis geto gyvenimas, įvykiai, kuriuose tenka dalyvauti. I. Rudaševskis dienoraštyje yra parašęs: „(...) žodžiai ant popieriaus dega krauju“ (p. 121). Šis liudijimas gali būti nepatogus daugeliu atžvilgiu, bet tai vaiko balsas, atviras ir tiesus, nedailinantis tikrovės. Galima pastebėti ir berniuko pasiryžimą, atsakomybę liudyti – kalbėti už tuos, kurie jau amžiams nutildyti: „(...) tiktai tikiu, kad viskas turi būti užrašyta ir pavaizduota, netgi kruviniausi įvykiai, nes galutinėje sąskaitoje viskas įsiskaitys“ (p. 132). I. Rudaševskio dienoraštis šiandien kelia skaudų klausimą, kaip mums elgtis blogio akivaizdoje. Žinoma, visuomet galima rinktis – sudėti į archyvą, paslėpti ar atsiverti tikrovei ir ją vėl iš naujo apmąstyti.

Nustebina, kaip dienoraštyje skleidžiasi literatūrinis talentas, kuriam nebuvo lemta užaugti. Berniukas atrodo brandus ne pagal amžių – net keista, iš kur toks rašymo stilius, tokie gabumai? Kai kurių dienų puslapiuose jis fiksuoja ne tik kasdienes situacijas, įvykius, bet vaizdą – nedidelę detalę, spalvą, dėl to šie fragmentiški pasakojimai itin tapybiški, tikslūs. Viena įspūdingiausių scenų, kurioje atsiveria visai kita erdvė, – tamsus žiemos vakaras, geto gatvelėse susispietę prekeiviai su staleliais, nutvieksti žibintų šviesos: „Lauke tamsu ir šalta. Kiek gyviau tik ant gatvių kampų, kur dega blausūs, liūdni geto žibintai. Lyg muselės prie lempos, jų šviesoje glaudžiasi vargani geto prekeiviai, daugiausia vaikai. Melsvas matinis spindesys apšviečia vaikų ir senų moterų skarmalus, raudonas nuo šalčio rankas, skaičiuojančias pinigus, duodančias grąžą“ (p. 193). Stebėdamas aplinką, žmonių santykius berniukas nieko nevertina – tik renka įspūdžius, kasdienes geto situacijas perkelia į savo dienoraščio puslapius. Akivaizdu, kad tai ne vien talentingo vaiko jautrumas aplinkai, bet ir sugebėjimas pamatyti tam tikras detales ir jas užfiksuoti.

I. Rudaševskio liudijimas gali sukelti neigiamų reakcijų ar net mesti iššūkius mūsų istorinei atminčiai. Visų pirma, jame atvirai ir nedviprasmiškai vaizduojamas lietuvių dalyvavimas Holokauste. Į geto teritoriją staiga įsiveržę lietuviai, pasiruošę į mirtį varyti žmones, elgėsi kaip negailestingi budeliai. Perteikiama ribinė situacija, kurioje berniukas su kitais per akciją tūnojo įrengtoje slėptuvėje, į du aukštus padalintame ankštame sandėliuke (išbuvo ten 16 valandų!), o lietuviai apačioje, pasišviesdami žibintuvėliu, jų ieškojo: „Žmonės vieni kitus ramina. Staiga pasigirsta žingsniai, visi ima spaustis, grūstis, ir vėl viskas nurimsta. Juoda tyla. Taip tylu, kad per storas sienas girdisi, kas vyksta lauke, tiksliau sakant, galima jausti štormą, dabar siautėjantį gete. (...) Netrukus pajuntu, kad audra artėja prie mūsų. (...) Mes kaip žvėrys, užvyti medžiotojo. Jaučiu, kaip priešas vaikšto po lentomis, ant kurių stoviu“ (p. 85). Dienoraštis šiuo atveju gali būti suvokiamas kaip pasakojimas, leidžiantis atskleisti asmenines ir kolektyvines traumos patirtis – tai vienas iš liudijimų, kuriuose atsiveria sukrečiantys įvykiai, daugeliu atveju susiję su mirties realybe.

Kritiškas žvilgsnis nukreipiamas ir į geto bendruomenę. Jau pirmosiomis dienomis berniukas pastebi įtemptus žmonių santykius, tačiau pats nepraranda moralios laikysenos. Tai liudija jauno žmogaus sugebėjimą išlaikyti savo nuostatas tragiškomis aplinkybėmis. Apgailestaudamas I. Rudaševskis rašo apie žmonių egoizmą, bandymą patenkinti asmeninius interesus, siekį išlikti bet kokiais būdais: „Gelbėti savo gyvybę bet kokia kaina, net kitų savo brolių gyvybės sąskaita... Gelbėti savo gyvybę ir nebandyti kartu apsiginti... Mirti klusniai kaip avims... Mūsų tragiškas susiskaldymas, mūsų bejėgiškumas...“ (p. 85) Gete, uždaroje bendruomenėje, kur žmonės priversti nuolat būti kartu, susiformuoja tam tikros kastos. Kai kas turi spalvotus (geltonus, vėliau – ir baltus) darbo pažymėjimus, kurie suteikia galimybę būti naudingam nacių sistemai, vadinasi, išlikti, patvirtinant, kad esi veiksnus. Vieni, laukiantys parduotuvės eilėje maisto pagal korteles, gauna lašinių, o kiti – kaulų ir nesipriešindami priima, kas jiems skirta, nebandydami pasielgti kitaip. Ne kartą I. Rudaševskis sako, jog tai žmonių pasyvumas, jų nesugebėjimas kovoti už save. Net per didžiuosius žydų akcijos laikotarpius, kai daug kas slapstydavosi palėpėse, rūsiuose, buvo ir tokių, kurie nakvodavo „atskiruose švariuose sandėliukuose“ (p. 87). I. Rudaševskis stebi neteisybės ir melo apraiškas ir su giliu liūdesiu jas užrašo. Kaip privilegijuoti išskiriami žydų policininkai ir brigadininkai yra vertinami ypač neigiamai. Jie lyginami su lietuviais, prisidėjusiais prie organizuoto žydų naikinimo. Tai dar viena kasta – brigadininkai, kurie talkino naciams ir dėl to pasiturinčiai gyveno. Tai ne vien berniuko nuostata, toks itin priešiškas požiūris dominuoja visame gete: „Štai išeina Smaligovskis („karininkas“) su tamsiai mėlyna kepure ir auksine Dovydo žvaigžde. Jie visi dabar atrodo kaip lietuviai, kaip gaudytojai. Nekenčiu jų visa širdimi, tų geto žydų su mundurais. Visas getas jaučia jiems neapykantą“ (p. 117). Dienoraštyje atvirai reiškiamos emocijos ir nepasitenkinimas tokia situacija. Kitos dienos užrašuose minima, kad apsivilkę puošnius mundurus policininkai išvyko į Ašmenos miestelį atlikti kruvino darbo – išžudyti likusių žydų.

Nepaisant tragiškų aplinkybių, dienoraštyje aiškiai fiksuojama, kaip per trumpą laiką plėtotas intensyvus kultūrinis gyvenimas, padėjęs mirčiai pasmerktiems žmonėms kovoti ir išlikti. Atsvara nykiai geto tik­rovei – realinė žydų gimnazija, buvusi Rūdninkų g. 8, dabar ten prie pastato, gatvės grindinyje, įmūrytas I. Rudaševskiui skirtas atminimo akmuo, sukurtas vokiečių menininko Gunterio Demnigo. Mokykla buvo viena iš kultūrinių institucijų (kaip ir garsioji Strašūno biblioteka ar geto teatras), kuri palaikė viltį ir žmogiškumą tragiškomis aplinkybėmis. Be abejo, ši gimnazija berniukui siejosi su prasmingos egzistencijos galimybe: „Pagaliau sulaukiau! Šiandien einame į mokyklą. (...) Gyvenimas man atrodo jau visai kitoks! Švaistome mažiau laiko“ (p. 111). Ne kartą tuščias, beprasmis laikas supriešinamas su įdomiais užsiėmimais mokykloje. Dienoraštyje fiksuojamos itin nepalankios mokymosi sąlygos, bet visa tai nustelbia begalinis noras mokytis: „Klasėje šalta. Visi stoviniuoja aplink krosnelę. Glaudžia sušalusius pirštus prie jos vamzdžių. Ir vis dėlto linksma, gyva. Mokantis šalčio nebesijaučia“ (p. 178). Netgi turėdamas galimybę – ar stoti į geto technikos mokyklą, įgyti amatą ir vėliau pradėti dirbti, ar likti gimnazijoje, Rudaševskis nusprendžia tęsti mokslus, nors tai nebuvo naudinga toliomis sąlygomis. Jis taip pat aistringas skaitytojas – dažnai trumpai pažymi, ką yra perskaitęs ir kokį įspūdį jam tai paliko. Panašu, kad, nepaisant besikeisiančių situacijų ir nuolatinės mirties grėsmės, kultūra gali padėti telkti žmones ir atverti juos vienas kitam.

Ypač svarbūs berniukui buvo gimnazijos mokytojai – tai yra moraliniai autoritetai, kuriais besąlygiškai pasitikima. Jokūbas Geršteinas, muzikos mokytojas, kompozitorius ir vaikų choro vadovas, berniuko akyse yra siektinas pavyzdys, turėjęs įtakos jo pasaulėžiūrai. Dienoraštyje vaizduojamas įstabus momentas, kai per Geršteinui skirtą atminimo vakarą I. Rudaševskis išeina į geto teatro sceną ir skaito savo rašinį apie mirusį mokytoją. Tai buvo išties įspūdingas vakaras jaunam, vis dar bręstančiam žmogui, kuris pirmą kartą buvo viešai pripažintas, netgi turėjo galimybę su visais sėdėti preziudime – šią situa­ciją jis aprašo tarsi pats stebdamasis, kad tai vyksta.

I. Rudaševskio dienoraščio pasirodymas lietuviškai yra reikšmingas mūsų istorinei atminčiai – tai ne tik kronika, įvykių atpasakojimas ar praėjusio laikotarpio vaizdai, bet skaudus ir itin brandus dar visai jauno žmogaus liudijimas, parašytas Vilniaus gete, tose pačiose gatvėse, kuriomis mes dabar kasdien vaikštome. Visame pasaulyje žinomas ir pripažintas Annos Frank dienoraštis yra sulaukęs didelio Holokausto tyrinėtojų dėmesio, bet I. Rudaševskio liudijimas dar ne iki galo apmąstytas. Šis tekstas užpildo labai svarbų XX a. istorijos ir kolektyvinės atminties spragą, kurioje išryškėja asmeninės patirtys, bet kartu – ir visos žydų bendruomenės drama.