Danų literatūros naujienos

Apie tendencijas ir jubiliejus

Praėjusiais metais danų rašytojai rašė autofikcijas, giminių istorijas ir tekstus apie mažą žmogų didelių permainų ir krizių sūkuryje. Pasaulio pokyčiai – pabėgėlių, Europos, ekologijos, JAV krizės – paveikė daugelį tekstų: svarstyta apie individo moralinį, etinį santykį su pasauliu, kiek individas atsakingas už pasaulio problemas.

Cecil Bødker

2017-aisiais pasirodė Idos Jessen, Hanso Otto Jørgenseno, Idos Marie Hede, Cecilie Lind, Pederio Frederiko Jenseno ir kitų autorių knygos. Dauguma šių rašytojų plėtojo ankstesnių kūrinių temas: giminės pasakojimai, susipynę su šalies istorija. Tokios istorijos kaip I. Jessen romanas „Daktaro Bagės anagramos“ („Doktor Bagges anagrammer“) – stiprėjanti danų literatūros tendencija. H. O. Jørgensenas, pernai išleidęs romaną „Revoliucinė“ („Revolutionær“), labai originaliai susiejo istorinę medžiagą su asmeniniu pasakojimu.

Sulaukta kūrinių ir apie socialines problemas. Vasarį išleista P. F. Jenseno „Skullfucking“, kurią galima pavadinti paskutinio teismo dienos monologu apie individo ir visuomenės žlugimą. Tuo pat metu pasirodė nauja Jacobo Skyggebjerg’o, kuriančio distopijas apie žemiausių socialinių sluoksnių Daniją, knyga „Pavydas“ („Jalousi“).

Kita vyraujanti tema – kultūrų sandūra. Selma Rosenfeldt-Olsen parašė knygą „Leipcigo dienoraštis“ („Leipziger Tagebuch“) apie jaunos moters patirtis buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, o lyrikė Luca Engberg Talamona debiutavo eilėraščių rinkiniu „Alcatraz“ apie danų ir italų kultūrų sąveiką. Kultūrų sandūros, mainai ir konfliktai – pastaruoju metu vienos populiariausių temų ne tik danų literatūroje, bet ir kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, politikoje ir pedagogikoje. Todėl ši tema knygose tikriausiai bus plėtojama ir toliau, tikėkimės, atskleisdama vis naujus požiūrius bei detales.

2017-ieji buvo vaikų literatūros metai: švęstas Cecil Bødker 90-mečio jubiliejus ir Ole’s Lundo Kirkegaard’o knygų pasirodymo sukaktis – jo knyga „Raganosis Otas“ išversta į lietuvių kalbą ir išleista 2015-aisiais. Reikia paminėti ir sumanias bei žaismingas O. L. Kirkegaard’o iliustracijas, pieštas paties autoriaus. Tai klasikai, be kurių neįsivaizduojama danų vaikų literatūra ir pedagogika. Vėliau rašę autoriai nuolat interpretuodavo ir atnaujindavo jų kūrinius, jie tebėra populiarūs mokyklose.

Premijuotosios

Danijos valstybinis meno fondas (Statens Kunstfond) išrinko ir premijavo 10 geriausių 2017 m. išleistų knygų. Pasak komisijos pirmininko Tomo Lagermand’o Lundme’s, visos jos „apie mažutį žmogų permainų laikais“: apdovanoti autoriai rašo apie istoriją ir kartu patys kuria istorijas, keičiančias literatūros tradicijas. Kiekvienam rašytojui įteikta po 50 000 daniškų kronų (apie 7 500 eurų) premija.

Ole Lundas Kirkegaard’as. Nuotraukos iš „Gyldendal“ leidyklos archyvo

Bue Bredsdorffo „Namai“ („Hjem“) – iš trijų dalių sudaryta piešinių serija apie namus, prieglobstį. Sønderhå ir Husum gatvėse nuolat keičiasi gyventojai, sklinda įvairūs garsai, pilna gyvūnų, eismo, elektros laidų, vėjo, varvančių skalbinių, gaudžia bažnyčios varpai (nežinia, vestuvėms ar laidotuvėms).

Dėl stilistikos šie piešiniai galėtų būti pavadinti mažais eilėraščiais. Tai stiprūs, labai nuoširdūs ir tiesūs jausmai mažu formatu.

Najos Marie Aidt „Jei mirtis iš tavęs ką nors atėmė, atiduok tai“ („Har døden taget noget fra dig så giv det tilbage“) pavadinimas – eilutės iš autorės anksčiau parašyto eilėraščio. Tai paradoksas, nes kaip gali atiduoti tai, kas iš tavęs jau atimta? N. M. Aidt rašo apie mirties beprasmybę. Ji pasiima gyvybę ir mainais duoda tik gedulą ir skausmą.

Tai labai atvira išpažintinė knyga. Rašytojos 25-erių metų sūnus, paveiktas haliucinacijas sukeliančių grybų, iššoka pro langą ir miršta nuo daugybinių sužeidimų. Ji devyniems mėnesiams praranda kalbos dovaną. Kai gebėjimas kalbėti pamažu grįžta, moteris sėda rašyti šios knygos. Gedulas ir begalinis skausmas – tai, ko beveik neįmanoma išreikšti žodžiais, įgauna formą ir kalbą: „Lendu po dušu, stoviu vonioje ir galvoju, kaip jis paskutinįkart prausėsi, tuomet, jau paveiktas grybų, (...) maudymasis, po kurio sekė jo paskutinis veiksmas, aš negaliu daugiau praustis, aš daugiau niekada nesiprausiu, vanduo kaip ylos bado mano odą, duženos, aštrūs teptukai, (...) matau randą po cezario pjūvio ir trankau sau per krūtis, mušu savo pilvą, šitą niekam tikusį kūną, visam laikui paženklintą jo gimimo.“

Tekstas neinterpretuoja mirties psichologiškai, nes nuo netekties pasveikti neįmanoma – kalbama tiesiai iš jos gniaužtuose atsidūrusio ir jokios prasmės nerandančio žmogaus perspektyvos. Tuo pat metu knyga yra ir nepamatuojamos meilės sūnui išraiška: „Miegu su tavo antklode. Miegu su tavo plonyte lengvute antklode. Vis dar galiu užuosti tavo odą, tavo miegą. Sakau sau: Tu esi toje antklodėje. Aš sakau: Tu esi ir toje antklodėje. Aš sakau: Tu esi.“

Tai labai stiprus kūrinys, neįmanoma jo skaityti ir būti nepaliestam. Perskaityta knyga toliau dirba sąmonėje, kaip ir dera gerai literatūrai.

Julie Sten-Knudsen „Paukščių pėdsakais“ („Spor efter fug­le“) – trečiasis autorės poezijos rinkinys, kuriame pagaliau visiškai atsiskleidžiama skaitytojui. Poetė nemėgsta gamtos, kai ši per daug gamtiška. Ji turi būti suvaldyta ir sukultūrinta. Pasivažinėjimas dviračiu po botanikos sodą tik tuomet vertas eilėraščio, kai žinomi visų augalų vardai. Visai kas kita – važiuoti į kaimą: vasarnamyje eilėraščio subjektas randa tik daug plastikinių maišelių, šiukšlių...

Gamta apdainuojama ir nuvainikuojama, nes jos neįmanoma paaiškinti, ji siutina, yra pikta, erzinanti ir nuvilianti. Poetė ypač aštria ir subtilia kalba registruoja ir didelius įvykius, ir mažutėlius kasdieninius dalykus. Pirmas knygos eilėraštis:

šeivamedžiai kvepėjo taip sunkiai, taip viliojamai
visą vasaros pradžią
mačiau skirtingus vyrus, renkančius žiedus parke
tiesiai po mano langu
jie prieblandoj kilo iš krūmų
su plastiko maišeliais iš faktos ar netto,
kupinais gėlių

Morteno Møllerio „Pamirštųjų kariuomenė. Danų savanoriai ispanų pilietiniame kare“ („De glemtes hær. Danske frivillige i den spanske borgerkrig“) išsklaido mitą apie jaunus švarios sielos savanorius. Gausiais istoriniais šaltiniais paremta ir meist­riškai parašyta knyga papasakoja 500 jaunų idealistų, nuotykių ieškotojų, komunistų arba tiesiog bedarbių vaikinų, atsidūrusių žiaurioje karo tikrovėje toli nuo namų, istoriją.

Signe’s Gjessing „Idealūs įvykiai“ („Ideale begivenheder“) – hermetiška poezija, reikalaujanti iš skaitytojo susikaupimo. Eilėraštis atveria kosmoso erdves ir kartu yra visai šalia, tame pat kambaryje. Tekstai, paskiros linijos ir frag­mentai sukasi vienas apie kitą kaip kalbos ir prasmės klodai, vienas kitą pridengia, traukia ir atstumia. Ir visa tai dažnai perteikiama humoristiniu stiliumi. Knyga beveik neišverčiama dėl intensyvaus žodžių reikšmių žaismo. Tikra space poetry.

Debiutinis Liv Nimand Duvå romanas „Tai mes jau herojai“ („Vi er vel helte“) stiprus ir nepagražintas. Tai meile persmelktas pasakojimas apie dukters gyvenimą su alkoholiku tėvu. Centrinė tema: „atvirkšti“ vaiko ir tėvo santykiai, kai vaikas tampa mama savo pačios tėvui. Romanas parašytas puikia kalba, turinys skleidžiasi nesukeldamas abejonių dėl pasakojimo autentiškumo.

Peterio Højrupo romano „Prie jūros“ („Til stranden“) pavadinimas gali būti perskaitytas kaip judesys jūros link ir kaip raginimas vykti prie jos. Knygos personažai skandinavai patraukia atostogauti prie Egėjo jūros, į Bozkados salą, kur jiems glėbį atveria paplūdimys su privilegijuotais turistais ir valtelėmis atplaukiančiais pabėgėliais. Knyga parašyta romano žanrui neįprasta, bet pasiteisinančia koliažo forma, puikiai tinkančiasiužetui ir margiems personažams atskleisti. Esminė dilema: ar galima ramiai gulėti ant smėlio ir gurkšnoti šaltą alų, kai tuo pat metu vanduo išskalauja į krantą pabėgėlius ir jų valtis?

Romaną verta skaityti ir dėl kalbos meistrystės: „Sunkūs kvepalai maišosi su bugenvilijų kvapu, muzika veržiasi iš kavinių. Hermanas apkabina Ernsto pečius, jie patraukia link vandens. Pilis kitoje įlankos pusėje apšviesta, Linn su Ibu ir vaikais jau sugrįžo namo. Betty, apsivilkusi sidabro suknelę, brenda vandens siūle moterų pliažu, ji panaši į žuvį, mėnulis tarsi kablys kabo virš jos, ji kilsteli suknelę, vanduo pasiekia jos kelius, jis kyla (...).“

Camillos Hübbe’s, vienos žinomiausių vaikų ir jaunimo rašytojos, kūrinys „Nord“ („Nord“) – kitoks pasakojimas apie Ragnaroką. Jaunasis skaitytojas kviečiamas panirti į šiaurės šalių mitologiją, o istorijon įpinami šių dienų įvykiai ir klimato kaitos iššūkiai. Keturiolikmetė mergina Nord iškeliauja ieškoti mamos. Pakeliui ji sutinka protingas deives ir berniuką-voverę Ratatoskrą. O giliai, Žemės branduolyje, Nidhogas baigia sutrupinti gyvenimo medį Igdrasilą. Įtampos kupinas kūrinys yra viena iš tarpskandinaviško pasakojimo dalių.

Knygą iliustravo Rasmusas Meisleris, iliustracijos ir rašytinis tekstas puikiai vienas kitą papildo. Pasak literatūrologų, tai nei grafinė novelė, nei iliustruota knyga, o lygiavertis teksto ir vaizdų mišinys, hübsler. Kūrinys išleistas ne tik popieriniu formatu, bet ir kaip skaitmeninis interaktyvus pasakojimas.

Johano F. Krarupo „Tarnyba“ („Styrelsen“) – tragiškas ir kartu satyrinis komiksas, vaizduojantis trivialią imigracijos tarnybos kasdienybę. Stebime Franką – paprastą, gerą, puikiai savo darbą atliekantį žmogelį, kuris laikosi taisyklių, o iškilus konfliktui stengiasi niekam neužminti ant nuospaudų. Nepaisant visko, Frankas apkaltinamas kyšio ėmimu.

Tai savitas realistinis moralinis pasakojimas apie tai, kaip biurokratija keičia žmones abiejose darbo stalo pusėse. Įdomu, kad pagrindinis personažas kaip du vandens lašai panašus į autorių.

Caroline’s Albertine’s Minor „Palaiminimai“ („Velsignelser“) – septynių novelių rinkinys apie gedulą, ilgesį, meilę ir netektį išgyvenančias moteris. Pasakojimo tonas tylus, santūrus, tačiau vis tiek sukuria skaidrų vaizdą ir nesentimentaliai jaudina. Kaip gyventi su ilgesiu ir vienatve, liekančiais netekus artimo, besitęsiančioje kasdienybėje?

Novelėse nerasime katarsio ar moralo, tačiau kartais žybteli mažutė netikėta viltis – šis tas svetimo ir atsitiktinio, įsibraunančio į vienatvę.

Novelė „Gedulo sodas“ („Sorgens have“) autobiografiškiausia: aprašomi pirmieji metai po autoįvykio, kai pasakotojos mylimasis patenka į komą, iš kurios pabudęs nepamena nei Caroline, nei jųdviejų vaiko. Lėtais žingsniukais visi kartu bando atkurti vyro atmintį. Tai skaudi istorija, nes pasakojama apie sunkų autorės gyvenimo periodą, be to, galų gale ji išsiskiria su savo sūnaus tėvu. Svarbiausia novelės mintimi galėtų tapti sena kinų patarlė: „Tu palieki gedulo sodą apdovanota.“ Šią mintį Caroline pasako jos neuropsichologas. Kelias iš gedulo sodo visuomet yra kitas žmogus – nauja draugė, kaimynas, įmotė.

2018-ųjų Danijos radijo romano prizo nominantai

„Literatūros puslapis“ („Litteratursiden“) ir Danijos radijas (DR) išrinko šešis 2017-aisiais išleistus danų romanus, kurie varžysis dėl 2018-ųjų DR romano prizo. Prizas bus įteiktas birželio 18 d. Orhuse. Iš kelių šimtų kitų autorių atrinkti nominuotieji demonstruoja, kad gerus romanus galima rašyti daugybe būdų. Literatūros puslapyje apie juos bus diskutuojama kas mėnesį iki pat gegužės.

Dabar vyksta pirmieji debatai apie gruodį išleistą romaną „Kur esama paukščių“ („Hvor der er fugle“)*. Debatuose mielai dalyvauja patys nominantai, visi komentarai yra pageidaujami, galima jaustis laisvai kaip namie. Puslapyje taip pat skelbiamos ir aptariamos knygos recenzijos, galima parašyti recenziją patiems.

Maren Uthaug „Kur esama paukščių“ („Hvor der er fugle“) – svaiginantis giminės romanas apie kraujomaišą, šeimos paslaptis, nelaimingą meilę ir kitokio gyvenimo ilgesį. Veiksmas vyksta XX a. pirmoje pusėje vakarinės Norvegijos pakrantėje, mažame Uthaugo kaime, nuošaliame švyturyje ir Amerikoje. Romano pradžioje istorija pasakojama lėtai, tačiau greitai skaitytojas supranta, kad viskas nėra taip, kaip iš pradžių atrodė, nes kelis kartus pasikeičia pasakojimo perspektyva.

Jonaso T. Bengtssono romano „Siuzė“ („Sus“) diskusijos vyksta dabar – sausio mėnesį. Niekas kitais taip sugestyviai nerašo apie Danijos žemuosius socialinius sluoksnius. Pagrindinė romano personažė Siuzė ruošiasi tėvo paleidimui iš kalėjimo, nes nori jį užmušti. Siuzei devyniolika, ji gimė ir gyvena blokiniame daugiabutyje. Jos vyresnysis brolis grįžo iš Afganistano su granatos skeveldra galvoje, o mama mirusi.

Nuotrauka iš „Litteratursiden“

Agnete’s Friis knygos „Vasara su Elen“ („Sommeren med Ellen“) diskusijos vyks vasarį. Atšiauri vaikystė, vištų narvai, patyčios ir žmogžudystė – tik keletas pasakojimo komponentų. Vieną dieną egzistencinės krizės apimtam Jakobui (žlugusi santuoka, prarastas darbas) paskambina senas dėdė ir paprašo pagalbos. Tai tampa pretekstu sugrįžti į gimtąsias vietas Jutlandijoje.

Svend’o Åge’s Madseno romano „Iš kito pasaulio“ („Af den anden verden“) apie naujo pasaulio sukūrimą ir technologijų išsivystymą diskusijos vyks kovą. Du koncentracijos stovyklos sargybiniai susilažina, kas atsitiktų, jei jie paleistų būrį viską, ko kažkada išmoko, pamiršusių žmonių ir suteiktų galimybę jiems netrukdomai gyventi. Sargybinių ir skaitytojų nuostabai, per 60 metų iš šio būrio atsiranda funkcionuojanti visuomenė.

Jespero Wung-Sung „Kita šaka“ („En anden gren“) – asmeninė, jautri ir puikiai parašyta giminės istorija. 1902-aisiais į Kopenhagą kartu su būriu kitų kinų atvežamas rašytojo senelis. Jį ir kitus planuojama rodyti Tivolyje (pramogų vieta). Tarp žiūrovų esanti rašytojo senelė Ingebora, nepaisydama kalbos ir kultūros skirtumų, smarkiai įsimyli vieną iš kinų. Tai stiprios, brandžios moters istorija, kurią pasakojant atskleidžiami sudėtingi visuomenės ir kultūros aspektai. Romano aptarimas vyks balandį.

Kamillos Hegos Holst romanas „RUD“ („RUD“) – nejauki meistriškai plėtojamo siužeto šeimos drama. Knygos viršelis atkartoja aprašomos Aasebo plantacijos reljefą, kuriame pradingsta paauglys Maltė. Romano aptarimas vyks gegužę.

Ko tikimasi iš 2018-ųjų

Danų literatūros tyrinėtojai tikisi, kad atsiras daugiau literatūros tokiomis temomis kaip ligos ir sveikata. Pastaraisiais metais pasirodė du labai stiprūs pasakojimai apie vėžį, kovą ir gyvenimą su juo. Tai Marios Gerhardt „Šioje gatvėje gyvena Holivudo žvaigždės“ („Der bor Hollywoodstjerner på vejen“) ir Klauso Lynggaard’o „Asmeniškai jautrūs duomenys“ („Personfølsomme oplysninger“).

Taip pat vis daugiau danų autorių rašo ne autofikcijas (kai pirmu asmeniu pasakojama pramanyta istorija), o išpažintinius kūrinius, kuriuose tikri jų pačių išgyvenimai ir patirtys.

* litteratursiden.dk/boeger/hvor-der-er-fugle

Pagal „Literatursiden“, „Statens Kunstfond“ ir danų literatūros apžvalgas paruošė Rima Palubinskienė-Juškūnė