Danutė Bacevičiūtė. Biblijos interpretacijos José Saramago kūryboje

Saramago J. EVANGELIJA PAGAL JĖZŲ KRISTŲ. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. – Kaunas: Kitos knygos, 2010.
Saramago J. KAINAS. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. – Kaunas: Kitos knygos, 2013.

Amerikiečių rašytoja Marilynne Robinson, kalbėdama apie literatūros skolą Biblijai, pažymi, kad mums, sąmoningai ar nesąmoningai veikiamiems Biblijos, ji yra meno modelis ir mąstymo tema daug didesniu mastu nei kada nors tai įsisąmoninsime1. Vis dėlto šiuolaikinėje literatūroje nuorodos į Bibliją dažnai tėra ornamentinio ar retorinio pobūdžio, kartais bibliniai pasakojimai modifikuojami siekiant sensacijos, sąmokslo teorijos ar mitų paneigimo efekto. Todėl kyla klausimas, kiek šiuolaikinis sekuliarus Biblijos perskaitymas yra pajėgus priartėti prie jos pasakojimų gelmės. Taip pat rūpi išsiaiškinti, kas gi skatina šiuolaikinius rašytojus imtis biblinių siužetų. Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į šiuos klausimus lydinčią abejonę dėl šiuolaikinių rašytojų situacijos išskirtinumo – galbūt, užuot akcentavus šiuolaikiškumą, derėtų kalbėti apie universalų dėsnį, pagal kurį, vaizdžiai tariant, biblinio pasakojimo interpretacijos gelmė priklauso nuo pačios literatūros svorio. Vienu šią hipotezę patvirtinančių pavyzdžių laikyčiau Fiodoro Dostojevskio „Idiote" sukurtą kunigaikščio Myškino paveikslą, užmezgantį netiesioginį, daugiaprasmį, aiškaus atsakymo nepateikiantį santykį su Kristaus asmeniu ir pačia krikščionybe. Robinson mintį apie literatūros skolą Biblijai, literatūros plėtotę Biblijos suformuotoje mąstymo tradicijoje galima pakreipti ir kiek kitaip, pabrėžiant pačios Biblijos gyvavimo būdą, t. y. tariant, kad pats Biblijos tekstas reikalauja nuolatinės interpretacijos, panašiai kaip duona, kuri turi būti laužoma, kad galėtų būti valgoma ir teiktų jėgų gyventi.
Vengdama pernelyg apibendrinto svarstymo, pamėginsiu pažvelgti į Biblijos interpretacijas šiuolaikinio portugalų rašytojo, deklaravusio savo ateistinę poziciją ir komunistines pažiūras, José Saramago knygose „Evangelija pagal Jėzų Kristų" ir „Kainas". Šiose Saramago knygose aptinkame ne nuorodas ar aliuzijas į Bibliją, kaip gelminį sekuliarių istorijų sluoksnį, bet tiesioginį darbą su bibliniais siužetais, kryptingą jų perkūrimą. Žinoma, galima numanyti, kad karingam ateistui ir komunistui terūpi, cituojant „klasikus", kova su religija kaip „opiumu liaudžiai". Nors iš dalies šis spėjimas pasitvirtina, o ir literatūrine prasme tiesmukumas2 atrodo gana rizikingas žingsnis, esu linkusi Saramago biblinių pasakojimų interpretacijoje įžvelgti ne (ar bent jau ne vien tik) sensacijos, skandalo ar rinkodarinių efektų vaikymąsi.
„Evangeliją pagal Jėzų Kristų" (1991) ir „Kainą" (2010) skiria beveik 20 metų (lietuvių kalba šios knygos pasirodė atitinkamai 2010 ir 2013 m.). Pirmoje susiduriame su įvairiai modifikuotais Jėzaus gyvenimo įvykiais, o antroje – taip pat modifikuotais Senojo Testamento Pradžios knygos ir Jobo knygos įvykiais. Jos sudaro tam tikrą vienovę, mat apima Naujojo ir Senojo Testamentų pasakojimus, siedamos juos tuo pačiu atsikartojančiu aistringos žmogaus kovos su galios ištroškusiu ir nesuprantamu Dievu-likimu motyvu. Skaitytojai, šiek tiek susipažinę su Bažnyčios Tėvų raštais, galėtų fiksuoti čia priešingos krypties judesį nei tas, kurį darė Origenas ar šv. Augustinas, sąsają tarp Senojo ir Naujojo Testamentų grindę meilės santykio su Dievu įžvalga. Nors ir būdamos nukreiptos į skirtingus polius – meilę ir neapykantą, šios Biblijos interpretacijos plėtojamos toje pačioje – aistros, pasijos – plotmėje. Pasijinis aspektas rodo, kad su Biblijos tekstu užmezgamas ne filologinio ar istorinio, o egzistencinio intereso skatinamas santykis. Kartu taip identifikuojamas ir biblinio pasakojimo tiesos pobūdis – tai egzistencinė, gyvenama tiesa.
Todėl į klausimą, kokia gi yra Saramago interpretacinė arba hermeneutinė strategija, mėginsiu atsakyti bent fragmentiškai lygindama ją su XIX a. danų filosofo Søreno Kierkegaard'o Abraomo istorijos interpretacine strategija. Toks palyginimas nėra atsitiktinis ir nepamatuotas žingsnis, nes šiuos autorius sieja Biblijos teksto interpretacija iš egzistencinės perspektyvos. Abu autoriai interpretacijos ašimi paverčia kaltės, atsakomybės, nuodėmės prob­lematiką. Istorinis nuotolis, konkretaus istorinio laiko papročiai ir kontekstas, hebrajų, aramėjų ar senosios graikų kalbos niuansai jiems nėra svarbūs ir nelaikomi kliūtimi interpretuojant Biblijos pasakojimus. Veikiau būtent modernaus žmogaus egzistencinė laikysena, jo samprotavimo būdas padaromi raktu, padedančiu iš naujo atrakinti biblinį pasakojimą. Tad judesiai, kuriuos, kaip svarbiausius, mėginsiu išryškinti Saramago biblinių pasakojimų interpretacijoje, gali būti pavadinti „įdabartinimu" ir „įžeminimu".

Įdabartinimas

Įdabartinimo veiksmas aktualizuoja pasakojamą biblinę istoriją, padaro ją vienalaikę mūsų gyvenamai dabarčiai, mūsų pajėgumui suprasti, naikina pasakojimo svetimumą, nesuprantamumą, o sykiu jį modifikuoja. Pavyzdžiui, Kierkegaard'as „Baimės ir drebėjimo" pradžioje sukuria keturis alternatyvius Abraomo istorijos variantus tekstą nežymiai koreguodamas, pildydamas vidiniais monologais arba kūno gestų, veido išraiškų aprašymais, kurių paskirtis – biblinį pasakojimą apie Abraomą, pasiryžusį paaukoti dėl Dievo savo sūnų Izaoką, padaryti kiek įmanoma gyvesnį ir suprantamesnį. Kierkegaard'as fiksuoja, kad toks „darymas suprantamesnį" modifikuoja pačią istoriją, sukurti keturi istorijos variantai nepateikia atsakymo, imame ne suprasti Abraomą, o suprasti, kad jo nesuprantame. Alternatyvios istorijos išjudina sustingusį tekstą, sulėtina ar net sustabdo epinį pasakojimą, iš kurio ima kilti ištisas klausimų spiečius. Ką reiškia tikėjimas? Koks santykis tarp etikos ir tikėjimo? Ar Abraomas mylėjo savo sūnų? Ką reiškia mylėti Dievą?.. Galima sakyti, kad tokiu epinio pasakojimo laiko sustabdymu ir jo transformavimu į egzistencinį laiką Kierkegaard'as tarytum siekia užčiuopti vietą, kurioje prasideda tikėjimo judesys.
Saramago biblinių pasakojimų įdabartinimo veiksmas taip pat skirtas istoriniam nuotoliui įveikti ir primygtiniams klausimams apie Dievą, gėrio ir blogio skirtį, atsakomybę ir kaltę iškelti. Įdabartinimas reiškiasi dvejopai.
Pirma, interpretacijos atskaitos tašku pasirenkama tariamai vienalaikė ir universali žmogiškos logikos plotmė. Komentuodamas savo paties interpretacinę prieigą „Kaine", autorius teigia: „Mes tiesiog šiuolaikine kalba perteikėme dvigubą ir mums nesuvokiamą to meto kalbos ir mąstymo slėpinį. Ir jei dabar viskas atrodo logiška, taip pat buvo ir tuomet" (p. 39). Šis autoriaus pareiškimas yra dviprasmis. Viena vertus, modifikuodamas biblinius pasakojimus Saramago iš tiesų siekia įvesti universalią, prieštaravimus ir paradoksus pašalinančią logiką, padėsiančią šiuolaikiniam žmogui sugriebti pasakojimų „esmę", besitelkiančią aplink universalią žmogiškos egzistencijos struktūrą. Kita vertus, šiame dvigubo slėpinio virsme universalia logika justi ironija, panašiai kaip ir tariamai naiviame bandyme „Evangelijos pagal Jėzų Kristų" pradžioje identifikuoti Mariją Magdalietę nukryžiavimo sceną vaizduojančiame paveiksle: „Tokiu pagrindu nesiimame teigti, kad Marija Magdalietė iš tikrųjų buvo šviesiaplaukė, tik pritariame paplitusiai nuomonei, blondines, ir natūralias, ir dažytas, atkakliai laikančiai veiksmingiausiais nuodėmės ir pražūties įrankiais. Kadangi Marija Magdalietė, kaip visuotinai žinoma, buvo nuodėminga moteris, viena iš didžiausių paleistuvių, ji taip pat turėjo būti šviesi, siekiant neneigti pusės žmonijos įsitikinimų, įgytų varge ir džiaugsme" (p. 9). Dviprasmybė randasi iš to, kad, įdabartinant biblinį pasakojimą, „darant jį suprantamą", aktyviai kuriama vienalaikė perspektyva, kurioje universalios struktūros elementai neišvengiamai susipina ne tik su mūsų pačių gyvenimo konkrečiomis aplinkybėmis, bet ir mūsų mąstymo neįsisąmonintomis prielaidomis ir prietarais. Vis dėlto Saramago atliekamą įdabartinimo veiksmą lydinti ironija ir humoras, padarantys jo pasakojimą žaidybišką ir suteikiantys jam tariamo lengvumo, nėra savitiksliai, jais siekiama įskelti šiuolaikinio žmogaus mąstymą dengiantį savaime suprantamybių luobą ir išlaisvinti jį rimtiems klausimams.
Antra, įdabartinimo veiksmu Saramago kuria pačių biblinių pasakojimų vienalaikiškumą. Biblijos pasakojimai klojami vienas ant kito ir modifikuojami. Saramago elgiasi kaip tapytojas, storu dažų sluoksniu ir potėpiais bandantis išgauti kuo sodresnę ir tirštesnę faktūrą, formuojantis reljefinį vaizdą. Pavyzdžiui, „Kaine" vienalaikė perspektyva padeda autoriui išgryninti nesuprantamo, žiauraus, galios ištroškusio Dievo, kurį galime pavadinti lemtimi arba likimu, vaizdinį, o sykiu tragiškos žmogaus lemties suvokimą. Saramago Kainas vaizduojamas kaip tas, kuris negali susitaikyti su jį ištikusiu likimu (jo Dievui aukojama auka yra atmetama, o jis, savo pyktį nukreipęs į jo neužjaučiantį brolį Abelį, šį nužudo). Saramago Kainas nužudo brolį, nes negali nužudyti Dievo-likimo. Kova su Dievu-likimu ir tampa centrine, Saramago Kainui keliaujant per biblinius pasakojimus, virtusius simultaniškomis dabartimis: beširdžiam Abraomui aukojant sūnų Izaoką, būtent Kainas išgelbsti gyvybę Izaokui, mat angelas užgaišęs pavėluoja; Dievo sunaikintuose Sodomos ir Gomoros miestuose gyvenusių nekaltų vaikų mirtys bei neužtarnauta Jobo kančia tampa dar vienu Kaino kaltinimu Dievui; galiausiai Kainas pasipriešina Dievo planui ir per tvaną išžudo iki Nojaus šeimos dydžio sumažėjusią žmoniją, sykiu užbaigdamas ir kančių kupiną žmonijos istoriją.
Dievo-likimo, kurio negalima suprasti, visagalio ir suvereno vaizdinys neišsemia Biblijos Dievo, tačiau būtent jis yra esminis Saramago interpretacijoje. Dieviškumas jam nepasirodo kaip meilės slėpinys, tai vien aklas, nesuprantamas likimas. Lygiai taip pat tikėjimo klausimą, tokį svarbų Kierkegaard'ui, Saramago palieka nuošalėje ar veikiau laiko svarstymo neverta nesąmone. Todėl Abraomas jam yra ne tikėjimo riteris, o beširdis tėvas. Auka nėra dovanos įsisąmoninimas, o tik nužudymas. Paradoksų atsisakoma siekiant skaidrumo. Pokalbyje su angelais Saramago Kainas taip skelbia savo pasipiktinimą nesuprantamu, pamišusiu Dievu: „Man nusibodo plepalai, kad dievo sumanymai neįžvelgiami, atsakė kainas, dievas turėtų būti skaidrus ir tyras lyg krištolas, tačiau jis kelia nuolatinį siaubą ir nuolatinę baimę, žodžiu, dievas mūsų nemyli, Tai jis tau davė gyvybę, Gyvybę man davė mano tėvas ir motina, jie sujungė kūną su kūnu ir aš gimiau, ir neatrodo, kad dievas ten būtų dalyvavęs, Dievas yra visur, Ypač kai liepia žudyti, o juk tik vieno kūdikio iš tų, kurie buvo gyvi sudeginti sodomoje, pakaktų, kad jis būtų be gailesčio pasmerktas, bet teisingumas dievui yra tuščias žodis, dabar dėl lažybų kankins jobą, ir niekas jo nepareikalaus atsiskaityti" (p. 107–108). Ši ilgoka citata rodo, kad Saramago Kainas savo paties padarytą nusikaltimą linkęs išstumti mesdamas moralinius kaltinimus nesuprantamam Dievui. Vienalaikėmis dabartimis tapę bibliniai pasakojimai tarsi ištraukia Kainą iš jo konkrečios situacijos ir asmeninės kaltės, jie kuria sceną, kurioje vis atsikartoja universalų mastą įgijęs žmogaus būties tragiškasis spektaklis, o kiekvienas toks atsikartojimas tuojau pat virsta kaltinimu Dievui. Tačiau kyla klausimas, ar taip glaudžiai sukabinę Dievo ir likimo sąvokas dar galime ką nors kaltinti. Juk asmens sąvoką ištirpdę likimo sąvokoje prarandame ir etinę, ir asmeninio santykio plotmę. O juk bibliniai pasakojimai kaip tik ir liudija tam tikrą blogio suvokimo, kaltės prisiėmimo patirtį, neatsiejamą nuo tapsmo asmeniu. Ir vis dėlto ne pati moralinė plotmė, o Dievo valiai iššūkį metusio žmogaus būties tragiškumas Saramago yra svarbiausias. Biblijos pasakojimuose jis atseka archajišką tragedijos klodą, tragiškąjį herojų, kuris yra ir kaltas, ir nekaltas tuo pat metu. Todėl nestebina ir autoriaus gana ironiškai pateiktas Kaino apibūdinimas: „Nors ir žmogžudys, kainas iš tiesų yra doras žmogus, (...) užtenka tik prisiminti jo drąsų pasipriešinimą dievui" (p. 113). Saramago žavisi šiuo maištininku, panūdusiu tapti savo gyvenimo šeimininku.

Įžeminimas

Biblijos pasakojimų prasmė, rūpinti Saramago, yra žemiškoji prasmė. „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų" jis deklaruoja: „[V]isa tai yra žemės dalykai, kurie liks žemėje, ir vien apie juos įmanoma sudėti istoriją" (p. 12). Šią orientaciją į žemiškąją prasmę biblinių pasakojimų interpretacijoje pavadinčiau įžeminimu, turėdama omenyje ne tik tai, kad Biblijos pasakojimai modifikuojami taip, kad dominuotų jų žmogiškasis matmuo (pavyzdžiui, „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų" Marija su Juozapu susilaukia devynių vaikų, o Jėzus gyvena su Marija Magdaliete, kalamas prie kryžiaus jis skelbiasi ne Dievo, o žmogaus sūnumi). Kalbėdama apie įžeminimą, turiu omenyje ir milžinišką pasakojimo energiją, transformuojamą į begalinę užuojautą gyvybei, įvairioms jos formoms. „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų" Jėzus atsisako aukoti avinėlį nenorėdamas jo žudyti, o vėliau, Marijos Magdalietės paprašytas, vėlgi iš didelės užuojautos, atsisako prikelti Lozorių, kad šiam nereikėtų du kartus mirti, Juozapas negali sau atleisti, kad išgirdęs žinią apie Erodo ketinimą išžudyti kūdikius puolė gelbėti savojo, o kitų Betliejaus šeimų neperspėjo. Žemiškasis, t. y. mūsų kasdienio gyvenimo baigtinybės lygmuo rūpi ir Kierkegaard'ui, kai šis, interpretuodamas Abraomo istoriją, tikėjimo smaigalį kreipia ne belaikėn amžinybėn, o į pačias kasdieniškiausias mūsų gyvenimo situacijas. Abiejų autorių Biblijos pasakojimų interpretacijas persmelkianti aistra žmogiško gyvenimo baigtinybei gimsta iš gyvenimo betarpiškumo prarasties: mirtingumo ir kaltės įsisąmoninimas naikina kasdienybės lėkštumą ir atveria jos tragizmą.
Saramago, gyvų būtybių mirtingumą išryškindamas kaip tragiškąjį egzistencijos matmenį, užčiuopia ir savitai formuluoja kaltės ir atsakomybės problemos šerdį –­ pirmapradę kaltę ir atsakomybę jis perkelia gyvybės davėjams – tėvams, ir, žinoma, Dievui, mat gyvybė sykiu reiškia ir galimybę numirti. Tai paliudija „Evangelijos pagal Jėzų Kristų" Juozapą aplankiusi mintis: „[V]aikai visada miršta dėl savo tėvų, kurie juos pradeda, ir motinų, kurios juos paleidžia į pasaulį, kaltės, ir tada pagailėjo savo paties sūnaus, pasmerkto mirti be kaltės" (p. 71). Šiame kontekste gali būti suprastas ir Kaino žmonijos sunaikinimo planas: tai maištas prieš Dievą, o sykiu maištas prieš galimybę numirti. Užuojauta ir meilė gyvenimui virsta mirties baime ir, paradoksaliai, kadangi mirtis yra atverta jau pačiu gimimo faktu, meilė gyvenimui virsta ir gyvenimo baime.
Saramago pastato žmogų jo mirtingumo akivaizdoje ir nesiūlo jokios išeities, išskyrus tragiškąjį katarsį. Jo Jėzus Kristus suvokia save kaip mirties apogėjų: „Mano mirtyje bus visos Lozoriaus mirtys, jis vis mirs ir negalės būti prikeltas" (p. 347). Tą paliudija ir kone penkis „Evangelijos pagal Jėzų Kristų" puslapius užimantis dėl krikščioniškojo tikėjimo nužudytų kankinių sąrašas (p. 306–310) bei paskutiniai Saramago Jėzaus žodžiai ant kryžiaus: „Žmonės, atleiskite jam [Dievui], nes jis nežino, ką daro" (p. 359). Saramago žemiškoje istorijoje nėra jokios amžinybės, išskyrus tą, kai pergyvename savo mylimus žmones, tarsi mums paskelbtas mirties nuosprendis būtų laikinai atidėtas. Čia Saramago, sakytume, apverčia Jeano Paulio Sartre'o mintį: ne gyvieji įtvirtina mirusiųjų nemirtingumą, atmindami juos, o mirusieji – palikdami gyviesiems galimybę dar pagyventi po jų mirties. Saramago rašo: „Juozapas nuėjo prie ėdžių pažvelgti į miegantį sūnų. Jis mirs, turės mirti, ir širdis jam sopėjo, bet paskui pagalvojo, kad pagal natūralią dalykų tvarką jis pats turės pirma mirti ir kad ši jo mirtis, pašalindama jį iš gyvųjų, padarydama jį nesantį, suteiks sūnui savotišką ribotą amžinybę, nors tai ir prieštaravimas, amžinybę, kuri reiškia dar kurį laiką pabūti, kai tų, kuriuos mylime, jau nėra" (p. 72).
Čia verta grįžti prie Kierkegaard'o, kuris, taip pat skausmingai suvokdamas žmogaus egzistencijos baigtinumą, vis dėlto įžvelgia kitą alternatyvą – tikėjimo dovanojamą drąsą būti. Štai kaip „Baimėje ir drebėjime" jis aprašo tikėjimo paradoksą, atveriantį gyvenimo kaip dovanos suvokimą: „[š]itaip kiekvieną akimirką absurdo dėka gyventi džiugiai ir laimingai, kiekvieną akimirką matyti kardą, kybantį virš mylimosios galvos, ir vis dėlto užuot nurimus rezignacijos skausme, absurdo dėka įgyti džiaugsmą – tai nuostabu."3 Gyvenimo kaip dovanos įsisąmoninimas nereiškia tapimo savo gyvenimo šeimininku. Veikiau priešingai, natūralus, tiesioginis santykis su savo gyvenimu yra nutrūkęs negrįžtamai. Svaiginantį tikėjimo šuolį atliekantis Kierkegaard'o Abraomas atgauna Izaoką ne kaip savo nuosavybę, o kaip dovaną, atpažįsta jį ir visą savo gyvenimą kaip dovaną.

Tragedija vs. paradoksas

Pabaigoje belieka paklausti, ką laimėjome šalia Saramago, pasišovusio dekonstruoti ir modifikuoti Biblijos pasakojimus, lygiagrečiai skaitydami Kierkegaard'o tekstus. Ką mums duoda egzistencinis Biblijos pasakojimų perskaitymas, pasiūlomas eretiškojo Saramago ir Kierkegaard'o, kuriam turėti tikėjimą atrodė aukščiausias dalykas? Paprastai tariant, jie abu atgręžia mus į mūsų pačių gyvenimą, mokydami priimti jį kaip absoliučią ir vienkartinę tikrovę. Saramago šį gyvenimo absoliutumo priėmimą supranta kaip tragiškosios žmogaus lemties pripažinimą, apjungiantį ir rezignaciją, ir maištą. Vis dėlto paradoksaliu būdu tai sykiu tampa ir gyvenimo neigimu, jo nepriėmimu. Kierkegaard'ui gyvenimo absoliutumo priėmimas reiškia pasikliovimą pačia paradokso „logika", suspenduojančia tiek rezignaciją, tiek maištą. Ši paradokso „logika" Kierkegaard'ui sutampa su tikėjimo „logika", suspenduojančia žinojimą ir paliekančia vietos gyvenimo slėpiniui.

1 Robinson M. „The Book of Books: What Literature owes the Bible". – „The New York Times", 2011-12-22. Prieiga internetu: http://www.nytimes.com/2011/12/25/books/review/the-book-of-books-what-literature-owes-the-bible.html?pagewanted=all&_r=0
2 Tiesa, Saramago interpretacijos tiesmukumo įspūdį sušvelnina stilistinės priemonės: visų veikėjų vardai ir vietovardžiai rašomi mažąja raide ir paverčiami bendriniais, veikėjų tiesioginė kalba nėra išskiriama, o įaudžiama į vientisą tekstą. Čia, kalbėdama apie biblinius pasakojimus, vartoju įprastus tikrinius vardus, tad Saramago teksto stilistiką skaitytojas galės atkurti iš gausiai cituojamų jo knygų.
3 Kierkegaard S. BAIMĖ IR DREBĖJIMAS. Vertė Jolita Adomėnienė. – Vilnius: Aidai, 2002, p. 45.