Deimantė Daugintytė. Jos turi vieną veidą tūkstančiams kūnų

Zelčiūtė D. PALEISK MANO RANKĄ. –­ Vilnius: Versus aureus, 2011.
Katinaitė-Lumpickienė R. ŽEMĖJE, SAKEI. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Moterų poezija dar neįgavo atskiro judėjimo modelio ir literatūroje neveikia kaip savarankiškas diskursas, bet kai kurių poečių tekstai kuria tam tikrą angažavimosi formą, ryškina ne feminizmo, o būtent moteriškumo temą. Iš jaunosios kartos galima išskirti I. Butkutę, I. Valantinaitę –­ jų tekstuose probėgšmais pasirodo detalių iš asmeninės moters erdvės. Vyresniųjų –­ T. Marcinkevičiūtės, E. Drungytės –­ kūryboje šis aspektas ryškesnis, nuosekliau plėtojamas. Šalia dviejų pastarųjų pavardžių pagal moteriškumo liniją itin dera dvi aptarsimos autorės – Dovilė Zelčiūtė ir Regina Katinaitė-Lumpickienė.
Vienos kartos poetės atstovauja ne tik savo miestams, bet ir moteriškumo temai. D. Zelčiūtė (g. 1959) – tikra kaunietė, R. Ka­tinaitė-Lumpickienė (g. 1955) ištikima Utenai. Nors Kauno poetė ryškesnė, žinomesnė plačiajam skaitytojų ratui, abiejų autorių kūryba susitinka viename taške ir papildo viena kitos poetiką. Taip natūraliai išryškinama jų kūryboje bene esminė – moteriškumo, individualiojo moters pasaulio – ašis. Išsikristalizavusi laikysena, nuosekli pozicija, intencija įreikšminti moters vietą leidžia į šių poečių knygas pažvelgti iš kelių perspektyvų. Pirma, koks moters paveikslas ryškėja kiekvienos poetės knygoje. D. Zelčiūtės moters figūra patiria keletą transformacijų: ji yra mergaitė, paauglė, o pagrindinis santykis su išoriniais objektais: aš ir tu. Jis gali būti apibrėžiamas keleriopai: subrendusi moteris ir vyras, „aš" ir šventybė.
D. Zelčiūtės tekstai parašyti išskirtinai meilės tema, meilės formos varijuoja kaip galimos santykių būsenos. Per ryšį su objektais (vyru, Dievu, įvykiu ar atsiminimu) kalbančioji reflektuoja save pačią. Būtent santykis nurodo į savęs identifikavimo aktą. E. Levinas teigia, kad Kito akyse galima įžiūrėti Dievą, bet kartu seka nuolatinis perspėjimas: esą tai gali būti vien įsivaizdavimas, iliuzija. Filosofo diskurse santykis su Kitu nurodo į šventybės pažinimą per niekio būseną, D. Zelčiūtės tekstuose vyrauja rūpestis, gyvenimo nuovargis, o santykis su Kitu nurodo į savo sąmonės ir moteriškumo pažinimą. Subjektas santykį suvokia kaip duotybę: „neatpažintas tavo veidas supas / kai švinta įdienoja vakarėja / o naktyje alsuoju drėgną tamsą / ir tavo rankomis užspaudžiu sau akis" („Neatpažintas. Mano", p. 38). Santykis su Kitu nuolat varijuoja, taip įgalinama mintis apie nepastovumą, kismo būtinybę ir neišvengiamumą, taip ryškėja ir paties subjekto augimas: nuo naivios mergaitės, įsimylėjusios paauglės prie subrendusios ir nujaučiančios mirtį moters.
Nuolat kvestionuojamas ne tik santykis su objektais, bet ir tapatybė: „[k]ad galėčiau tau būti / sesuo ar šiaip kokia mergaitė / ir, žinoma, draugė" („Kad galėčiau tau būti...", p. 19), neprisirišant prie vieno paveikslo, vieno atspindžio veidrodyje, stebint save, dėvinčią keletą kaukių. Išties šis kiek karnavališkas judesys ne itin dera su skaidria, ramia D. Zelčiūtės eilėraščių intonacija.
Poetės eilėraštis trapus ir asketiškas, apvalytas nuo perviršinių prasmių, įvaizdžių griūties, polisemiškumo. Tiesa, kai kurie tekstai, nors ir vizualiai koncentruoti, struktūriškai galėtų būtų dar grynesni. Taip pat galima išskirti tendenciją, kad trumpieji knygos tekstai su pakartojimais –­ silpniausi. Atrodytų, kad pakartojimai didina įtampą, kuria kulminacinę nuotaiką, bet autorės tekstuose įgauna nemalonios monotonijos ar net didaktikos įspūdį. Pavyzdžiui, trumputis tekstas vien iš liepiamųjų nuosakų: „[n]esušalk / nepavark / nesusirk / nepaskęsk / nesudek / kol abi / susitiksim" („Nesušalk...", p. 22), rodos, nieko nei teigia, nei neigia, tad kartojimosi neišvengta, nes (ne)susitikimo motyvas labai stiprus visame rinkinyje. Be to, nelabai motyvuotas atrodo knygoje lyg leitmotyvas pasikartojantis ištiktukų vartojimas, onomatopėjų žaismas („klin klan", „tuk tuk tuk", „trak ta ta tak", „burku burku"). Tai labiau asocijuojasi su literatūra vaikams ar liaudiškais pamėgdžiojimais negu su poetine kalba. Įvedama savotiško žaidybiškumo elementų, bet jie neskamba organiškai, išsiskiria iš teksto vienovės.
Perdėtas noras išgryninti tekstą kartais sutrukdo eilėraščiui įvykti: „[i]r mes taip juokėmės / taip juokėmės kai užkariavome / svaigiausius savo pralaimėjimus / ir vynu užgėrėme / ir vėju / ir tiek laimėjome / ir tiek laimėjome / ir tiek" („Ir mes taip juokėmės...", p. 31). Kaip ir prieš tai cituotas tekstas, šis irgi niekur neveda ir nieko neteigia. Autorės neišsakytas (?) siekis savo tekstais priartėti prie rytietiškos poezijos, tam tikrų nušvitimo, nuostabos formų ir būsenų atrodo natūralus ir sveikintinas veiksmas. Tačiau temos per daug vakarietiškos, per daug moteriškos, žemiškos, tai suvaržo ir palieka buitį verstis pačia buitimi: „[p]askolinki kojinaites plyšo / ar galima tavo kvepalų?" („Artimai pažįstamos", p. 30). D. Zelčiūtės tekstas, nors ir vizualiai artėja prie nuskaidrintos formos, lieka hermetiškoje zonoje, neišsilaisvindamas iš rėmų.
Eilėraščiais mąstomos būtiškosios patirtys (mirtis, laikas, haidegeriškasis rūpestis), t. y. sąmonės vyksmo stebėjimas, neperkelia autorės tekstų iš uždaro temos ir eilėraščio raiškos rato į laisvesnį, rytietišką, pakylėjantį vyksmą. Autorė atsisako išorinio veiksmo, atviro proziškumo, tekstas pildomas be aiškesnių konstrukcinių sijų, bet tai negelbsti jo nuo užsidarymo. Tekstas nefunkcionuoja kaip atskiras ir savarankiškas vienetas, nes išties kalbama apie tą patį: santykį su Kitu, susitikimą ir neišsipildymą. Knygoje kaip leitmotyvas skamba melancholiškumo, dramatizmo tonai, bet tai ne rėkianti iš tragizmo emocija, kaip E. Muncho „Šauksmo" figūra, veikiau šnabždėjimas, intymus išpažinimas. Meditatyvus kalbėjimas per buities objektus apie aukštąsias patirtis – kelias, kurį autorė pasirinko. Bet knygoje dažnesnis susiaurintas teksto variantas: įspūdis apie įvykį, susitikimo ar pokalbio nuotrupa. Jei eilėraštis apribojamas iki nuotaikos užrašymo, ar tai nepanašėja į žongliravimą eilėraščio sąvoka? Eilėraštis neturi išspręsti būties klausimo, bet jei savyje netalpina nei estetinio, nei patirtinio (plačiąja prasme) aspekto, vien asmeninį, tiesioginį pamatymą, galbūt verta pervadinti jį į impresiją ar gyvavaizdžius (kaip S. Gedos ekstatinio pobūdžio tekstai).
Skaitant D. Zelčiūtės knygą „Paleisk mano ranką", apima dvejopas įspūdis: atrodo, siekiama išminties, įsiklausymo, susitikimo su šventybe, tai visai pavyksta („Kaip tyliai išbūti...", „Gaisras"), bet kartu nedingsta nepasitenkinimo jausmas: autorė neišlaiko įtampos, įspūdis valdo, pereinama į dramatiškas būsenas. Siaurą aš ir Kitas modelį praplečia gyvenimo refleksija, mirties nuojautos, ryškiausios antroje knygos dalyje „Paleisk": „dabar jau pats laikas / bet aš vėl galvoju apie save / ir vėl savimi susirūpinus / na, paskutinį kartą / kai žuvėdros man virš galvos suka ratą / paskutinįjį kartą / leiskite" („Gultis kryžium", p. 34). Krikščionišką liniją ryškina ir aliuzija į Dantės „Dieviškosios komedijos" pirmąją terciną: „'perkopus pusę amžiaus' / perlipusi tvorą žvalgausi" („Santaka", p. 68).
D. Zelčiūtės knygoje galima išryškinti (ne)susitikimo su Dievu ir žmogiškosios / krikščioniškosios meilės motyvus. Skirtis tarp žmogiško ryšio ir santykio su Dievu nėra akivaizdi, bet vyrauja antrasis modelis, savyje talpinantis pirmąjį. Nuoširdus santykis su šventybe suponuoja meilę aplinkai. Iki galo nepažinus, Dievas lieka siekiamybe eilėraščio kalbančiajai, akstinas, gyvenimo nuėjus pusę kelio...
R. Katinaitės-Lumpickienės knygos „Žemėje, sakei" tekstai tęsia moters transformacijų temą. Tiesa, autorių stilistika artima ne tik dėl šios temos tąsos, bet ir dėl paties eilėraščio struktūravimo: išlaikomas verlibras, tekstas asketiškos formos, beveik atsisakyta punktuacijos ženklų.
Uteniškė poetė knygą pradeda labai aiškiai išsakyta pozicija: „rankos surištos / kojos supančiotos // tiktai akys / širdis" („rankos surištos...", p. 5) – jausmu pasitikima kaip esmine duotybe. Emocija užgožia racionalumą, individas valdomas įspūdžio. Įvedama pagrindinė emocija – meilė, ir D. Zelčiūtės knygoje „Paleisk mano ranką" vyravusi kaip idėjinė ašis. Tik šįkart vyrauja nebe meilė Dievui, o meilė žmogui ir žemei. Viename R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių šis jausmas pasirodo kaip tvirčiausia atrama, esminis būties reliktas: „mano vaikeli / sušalsi kaulelius / sugels visos ligos / būsi liūdnas ir aklas / nenusigręžk nuo meilės" („mano vaikeli...", p. 7). D. Zelčiūtės poe­zijoje ryški katalikiška – meilės Dievui –­ pozicija, R. Katinaitės-Lumpickienės tekstai nurodo į humanizmą, žmogiškosios meilės artimui formą.
Meilės žmogui idėją papildo žemės ilgesio motyvas. Į tai nurodo ir knygos pavadinimas – „Žemėje, sakei", sukuriama nostalgijos aura. Tiesa, tai neatrodo motyvuota: autorė nėra nei išeivė, nei emigrantė, todėl egzodo literatams, žemininkams, labiau priimtina pozicija čia neskamba adekvačiai. Autorė jaučiasi priklausanti vyresniųjų kartai – agrarinės kultūros puoselėtojams, kurie turėjo persiorientuoti ir pritaikyti savo kaimišką gyvenseną prie miesto. Just. Marcinkevičiaus lyrikoje lietuviško kaimo poetika vyraujanti, kitų jo kartos poetų (J. Degutytės, A. Maldonio, A. Baltakio) tekstuose šis motyvas ne toks ryškus. Kitos generacijos poetas – M. Martinaitis – savo ankstyvaisiais tekstais vėl atgaivino tradicinės kultūros žymes, bet neužsisklendė ties šio motyvo plėtojimu. Taigi R. Katinaitė-Lumpickienė, nors ir atstovaudama viduriniajai kartai, šliejasi prie vyriausiųjų: „manęs nepaleis // išplaukę rugiai / gegutė / vasaros varpas / šulinio svirtis" („manęs nepaleis...", p. 15). Tradiciniai agrarinės kultūros elementai (Rūpintojėlis, laukas, upė, šulinys ir kt.) funkcionuoja kaip atpažįstama schema, kuria varijuoja vyriausiosios kartos poetai, taip pat žemininkai (K. Bradūnas, H. Nagys). Šiuo modeliu naudojasi ir R. Katinaitė-Lumpickienė, tik šiek tiek modernizuodama kalbėjimą, platindama pauzes elipsėmis, atsisakydama vyksmo, pasitenkindama vardijimu, konstatavimu. Taigi lieka galimybė, kad autorė imituoja kitų, vyresniųjų autorių kalbėjimą, truputį pakreipdama jį savon pusėn.
Imitavimo įspūdį sustiprina ir itin ryški autorės individualumo stoka. Eilėraščių knygoje „Žemėje, sakei" gausu klišių, tokiu pat būdu sukonstruotų metaforų, bandymo filosofuoti. Bandoma permąstyti ontologines problemas, tačiau klišiškai, neišsineriant iš konstatavimo gniaužtų: „skersvėjuose / kryžkelėse / pasimetusi išsigandusi / pabėriau / anų gyvenimų karolius / malkas / obuolius / būsimąjį chaosą / viskas taip efemeriška / trapu / išgalvota neišgalvota" („skersvėjuose...", p. 9). Skaitant šią knygą vis juntamas blaškymasis tarp tikra ir sugalvota, natūralu ir perimta iš kitų. Atrodo, kad autorė primygtinai bando įsisprausti į tam tikrus rėmus, rašyti tam tikromis temomis, pagal konkretų modelį. Taip per visą knygą einanti apgalvota linija, sudėlioti motyvai ir jų variacijos sukuria monotoniją. Tekstai uždaryti vienoje knygoje, neveikia su kitais kultūros tekstais, funkcionuoja tik šios knygos diskurse. Nebeaišku, ką norima pasakyti auditorijai, galbūt šios intencijos visai nėra. Teigiama, rodos, vien sau, nelaukiant tekstų santykio su skaitytoju, kitais literatūros tekstais. Visiškai hermetiškas ir pats sau (?) (pasakymą „menas dėl meno" galima perfrazuoti į „rašymas dėl rašymo") kalbėjimas niekur neveda ir nesiūlo jokių išeities taškų, tai panašėja į išpažintinį išsikalbėjimą, vienkryptį aktą.
Desperatiškas autorės siekis kalbėti iš filosofinių pozicijų apie gyvenimo prasmę kartais praranda norimą atspalvį: „mūsų ilgesio ląstelės / jau aptingusios / nesiporuoja / nei žydint vyšnioms / nei rugiams išplaukiant" („mūsų ilgesio ląstelės...", p. 53). Pirmas teksto segmentas disonuoja su antrąja, suvaldyta ir raiškesne fraze: „gyvenimas tirpsta kaip vyšnios uoga / strazdo burnoje". Taigi autorė negeba išlaikyti teksto įtampos, ir frazės praranda siekiamą rimtumo, bylojimo įspūdį.
Bet knygoje yra keletas kitokių tekstų, nurodančių autorės galimybes. Tai lengva ranka parašyti, šiek tiek žaismingi eilėraščiai, kuriuose atsiribojama nuo dirbtinai rimto kalbėjimo: „penkto aukšto vienutėje pritrūksta oro / aukščiau tik dangus dar aukščiau kovarnis / apžiojęs debesies gniūžtę" („penkto aukšto vienutėje pritrūksta oro...", p. 28). Paskutinė frazė apie kovarnį, apžiojusį debesies gniūžtę, padaro tekstą sėkmingu eilėraščiu. Taigi pagauli žaismė R. Katinaitės-Lumpickienės tekstams teikia patrauklumo, žavesio. Tokiais atvejais apčiuopiamas jos individualumas, savitesnis žvilgsnis. Atsisakydama seniokiško bylojimo apie ontologines prasmes, ji išskleidžia užslėptą žaismingumą. Pasišalinusi nuo prievartos kalbėti apie būtiškuosius klausimus, knygos autorė išvengia tiek konstravimo, tiek kartojimosi. Pavyzdžiui, kaip leitmotyvas skamba tokios meninės konstrukcijos: vienatvės žvynai, vienatvės šuva, vienatvės augalas, ilgesio ląstelės, charakterizuojančios visą knygos vyksmą. Koncentruojamasi ties jausminėmis patirtimis – ilgesys, vienatvė, meilė yra pagrindinės sijos, ant kurių konstruojamas teksto kūnas.
Ryškus emocinis pradas leidžia telktis ties savęs identifikavimo modeliu, kuris itin suaktyvėja antroje knygos dalyje: „nebesu / nuo šalčio stimpantis / žvėris / naktimis / nebesėlinu sušilti" („nebesu...", p. 33). Kalbančiosios tapatybė nuskaidrėja kituose eilėraščiuose, pavyzdžiui, „esu katė / nušiurusi raiša pusaklė / bet mano gyslomis / vis dar teka / alkanas ir aštrus gyvenimas" („esu katė...", p. 34) arba – „tapsiu rami tarsi laukas auštant suartas / ir laisva kaip dangus" („tapsiu rami tarsi laukas...", p. 52). Eilėraščių moteris linkusi save suvokti kaip gamtos objektą ar gyvūną, bet tai nėra gaivalinga ir vitališka kalbančioji – savąjį „aš" ji randa sujaukto, pažeisto pasaulio vaizduose. Be negatyviosios leksikos išryškinamas pasaulio ir savęs matymo modelis: destruktyvus, apimtas nyksmo. Vyksmo, kūrimo akto tekstuose maža, tad šiuo aspektu autorės stilistika šliejasi prie moderniosios sąmonės suvokimo.
Ten ir čia – neaktualizuotos, bet juntamos ribos, kurias nubrėžia „Žemėje, sakei" tekstai. Pakeista pasaulio tvarka ir skirtis išreiškiama fatališkais ženklais: „akys išsižada ašarų / sausra nusėda lavondėmėm // gyvą // kelią sugrįžti / žino / tik augalas kurį // surupšnojo // paskutinis / tėviškės / arklys" („akys išsižada ašarų....", p. 8). Nepakeičiama lemtis eina išvien su kančia, prarasties nuotaikomis. Negatyvi emocija, trūkumo jausmas lydi daugelį R. Katinaitės-Lumpickienės tekstų. D. Zelčiūtės knygoje dažnesnė melancholijos nuotaika, kuri slopinama šventybės paieškomis, meditatyviu kalbėjimu. Kalbančioji randa išsigelbėjimą, prasmės galimybę. Uteniškės autorės tekstų moteris vien fiksuoja pasaulio griūtį, nerasdama išeities taško. Apokaliptinės nuotaikos švelninamos išvengiant negatyviosios leksikos, aštresnės retorikos: „pasimetusi išsigandusi / pabėriau / anų gyvenimų karolius / malkas / obuolius / būsimą chaosą" („skersvėjuose...", p. 9). Kadangi kalbančioji save suvokia per aplinkos objektus, aplinkos kitimas fiksuojamas juslinėmis patirtimis: „kai rodos liko vienas / vėjas / ir aš / tiktai apakus / praregėjau / ir išgirdau / kaip gūžiasi tyla" („kai rodos liko vienas...", p. 17).
Emocinga, aplinkai jautri kalbančioji išgyvena pasaulio griūtį. Kita išbandymo –­ meilės – patirtis ir iš jos kylanti kančia. Desperatiška, skausmingai egzaltuota frazė: „niekas negali paguosti // nei tie kuriuos mylėjau / nei tuos kuriuos užmiršau // niekada nepareisiu namo // po kojomis / vien kevalai kaštonų" („niekas negali paguosti...", p. 39), kuria galutinai išeinama iš santykio tinklo, kur „jau neberodysiu tau šito kūno ir sielos" („kokie jausmai..", p. 35). Deja, vėl konstatuojama ir perdėtai dramatizuojama, emocija imituojama, nors nedaugiažodžiaujama, bet neišvengiama perviršinio jausmingumo.
Šių trūkumų mažėja trečioje R. Katinaitės-Lumpickienės knygos dalyje, autorė, lyg įgavusi naujų jėgų, nuskaidrėja, kaip ir patys tekstai. Pavyzdžiui, „laukiau / kada į mane / susigersi // buvau kantri / kaip / visos dykumos" („laukiau...", p. 51). Švelnios erotikos užuomazgos nutrinamos kitame eilėraštyje, kad išryškėtų tikroji, natūrali patirtinė emocija: „parke ant suoliuko / sena moteris / viso pasaulio liūdesio / pilnomis akimis / lesina / prieš daugelį metų / nuskridusį / paskutinio pavasario / kovarnį" („parke ant suo­liuko...", p. 48).
Taigi R. Katinaitė-Lumpickienė, atsisakiusi perviršinio dramatizmo, klišių, kalbėjimo iš tariamai filosofinių pozicijų, manau, jaustųsi laisvesnė ir ne tokia suvaržyta išankstinių formų ar modelių. Įvesdama atviro stebėjimo būseną, lengvą žaismingumą, autorė suskambėtų savičiau, išgrynėtų ne tik tekstų forma, kuri jau yra itin gryna, bet ir pats kalbėjimo turinys. Skaitant knygą susidarė įspūdis, kad asketiška, punktyrinė forma ne visai tiksliai atliepia tikrąjį balsą. Apsunkintas seniokiškas bylojimas, egzaltacija, agrarinės kultūros ilgesys neatrodo natūralus ir prigimtas viduriniosios kartos autorei. Neįvesdama naujesnių motyvų, autorė kartoja tai, kas jau pasakyta kitų, ne visada bandydama atnaujinti pagal savo poziciją. Tokie šešėliavimai niekur neveda nei pačios autorės, nei skaitytojų. R. Katinaitė-Lumpickienė veikiausiai jaučiasi atradusi galimybę išsakyti save per daug neieškodama ir neeksperimentuodama. Šiuo atžvilgiu D. Zelčiūtė taip pat nuosekli –­ eilėraščiai ramiai banguoja per visą knygą, nesiblaškoma ir nenusižengiama savo stilistikai. Melancholiška, laukianti mirties ir ieškanti Dievo D. Zelčiūtės tekstų kalbančioji vis dėlto yra atviresnė ir raiškesnė nei kolegės uteniškės eilėraščių moteris. „Žemėje, sakei" tekstuose veikianti figūra linkusi į negatyvumą (D. Zelčiūtės knygoje atpažįstama katalikiška pozicija, taigi – šviesu, pozityvu), bet abiejų knygų kalbančiosios yra veikiamos tų pačių problemų, jų pasaulio ašys sutampa. Meilės ir kančios santykis neišvengiamas, kaip ir moteriškumo sampratos variacijos. Mergaitė, paauglė, moteris, ieškanti Dievo, išduodanti vyrą, kenčianti – taip transformuojasi ir save per pasaulio daiktus atpažįsta abiejų knygų veikiančiosios.

Draugai