Deimantė Daugintytė. Meditacija ir estetika daiktų kambariuose

Navakas K. 100 DU. – Vilnius: Apostrofa, 2013.

Kęstučio Navako, šiemet vainikuoto Poezijos pavasario laurais, eilėraščių knyga „100 du", išleista 2013-aisiais, verčia suklusti. Tačiau turbūt tik ištikimiausi poeto gerbėjai artimiau susipažino su tekstais, nes šį autoriaus biografijoje išties svarbų leidinį recenzentai aplenkė.

K. Navakas, dažniausiai laikomas siurrealistinės, perkrautos ir itin daiktiškos poezijos kūrėju, šįsyk renkasi kalbėti kitaip: susitelkia į, kaip jis pats įvardija, soneto modifikacijas. Pirmoji knygos dalis – sekimas Shakespeare'o sonetu, antroji – Petrarcos. Poetas ne tik naujai pažvelgia į istoriškai seną lyrikos žanrą, bet ir šiek tiek keičia jo vidinę struktūrą. Nėra griežtai laikomasi tezės, antitezės, sintezės kompozicijos. Aristokratišku vadinamo žanro ištakos –­ viduramžiai, tik vėliau kompozicinius niuansus, kanoną kūrė Shakespeare'as ir Petrarca. K. Navakas smarkiai atsisipiria ne tik nuo tradicinio, bet ir modernaus lietuviškojo soneto, kurį buvo ypač pamėgę Antanas A. Jonynas, Aidas Marčėnas. Jis tiesiog yra pats sau – ir tai yra poeto stiprybė.

K. Navakui nėra ir temų tabu – neapsiribojama vien ribinių patirčių kvestionavimu, aukščiausių akimirkų refleksijomis, vietos užtenka ir buičiai, ir pauzei. Atsisakoma tradiciniam sonetui būdingo patoso ir iškilmingumo, didelės metaforų koncentracijos. Viename interviu autorius tvirtina, kad literatas nėra archeologas, todėl anksčiau įtvirtintą žanrą turi ne gaivinti, ar atkurti, o perkurti. Kai ką dekonstruodamas ir nustumdamas į šoną, K. Navakas kompensuoja „nuostolius" ir papildo žanrą. Atnaujindamas sonetą, poetas ne priverstinai bruka numanomą kūrybinį modelį, bet laikydamasis žanro, pats nubrėžia naują etapą.

Šio kūrybinio posūkio pagrindiniai akcentai – apgaulingai „pilnas" srautas, kuriame daug nutylėjimų ir pauzių, meditacinis kalbėjimas harmoningai apgaubtas estetikos. Be to, labai svarbus subtilumo ir ribos pojūtis, kurio dažnai pritrūkdavo K. Navako tekstuose. Atsisakydamas perdėtai žaidybiško, siurrrealistiško kalbėjimo (kuris ryškiai skleidžiasi daugelyje jo esė ir bendroje su Akvile Žilionyte knygoje „Visi laiškai – žirafos"), jis išties laimi. Siurrealizmui būdingą perkrovimą ir mistiškumą rinkinyje „100 du" K. Navakas konvertuoja į skalsų paslaptingumą, kurį veikiau galima nujausti, išskaityti iš teksto.

Galiausiai autorius sugrįžta prie konkrečių temų. Kartu tarsi prisimenamas vienas svarbiausių jo rinkinių – „Stalo sidabras", kuriame buvusios aktualios kalbos ir tylėjimo, buities estetizavimo temos grąžinamos į knygą „100 du". K. Navakas dažnai pavadinamas estetu – ir ne šiaip sau, jam išties rūpi kūrybos, kaip grožio kūrimo, aspektas. Tiesa, šiame rinkinyje tai nėra atvirai deklaruojama:

veidrodis yra kas sekundę kintanti
nuotrauka į jį kasdien įplauki kaip vis
kita žuvis nors visos žuvys vienodos nors
vienodas visas vanduo veidrodyje tu
apsemtas besvoris nebylus dvimatis
tu žuvis kurios balsas ir kvapas liko
šiapus stiklo kasdien praplauki pro tą
švytintį tave sugeriantį langą
į tau svarbiausią pasaulį ir už to
lango tik kontūrai tiktai formos
spalvos tik kasdienė kaita tik buvimo
grotos lyg tave liudytų teismas

jei veidrodis atimtų iš tavęs tai ką jame
matai gal kas liktų ir būtum tu. žuvie

                                         „antras", p. 14

K. Navako nebegalima apkaltinti įmantravimu – štai kur eilėraščių stiprybės paslaptis. Nors kuriamas estetiškai paveikus tekstas, kuriame prasmės dėliojasi pagal įvaizdžių dermę, bet tai nebėra vien kiautas. Dažnai atgrasų primygtinį estetizavimą palikus nuošalyje, atsiveria naujos galimybės. Autorius tai suvokia ir į šią knygą siūlo pažvelgti akyliau. Cituotame eilėraštyje pinamas ir skaidrus asociacijų tinklas. Žuvies, kurios blizgūs žvynai atspindi aplinkos objektus, įvaizdis primena ir kartu kontrastuoja su viską sugeriančiu statišku veidrodžiu. Eilėraštyje tarsi dreifuojama „dabar" laike, bandant paneigti laiko tėkmę, bet išsprūstama palinkus virš veidrodžio ieškant savęs –­ tai ir užveria tekstą. Autorius nekuria istorijos, kuo dažnai užsiima ir manipuliuoja esė. Šiame eilėraščių rinkinyje įvaizdis išsišakoja į asociatyvinį vaizdinių miražų tinklą, kuris vis pindamasis augina tekstą. Tai reikalauja didelės nuojautos ir pasitikėjimo savimi. K. Navakui to netrūksta. Tiesa, pats kalbėjimas apie soneto atnaujinimą ir šiuos eilėraščius kaip žanro modifikaciją yra gana drąsus. Žanrą įvardyti svarbu literatūros istorikui, bet dėl to pats tekstas nesikeičia. Vis dėlto gana sudėtinga pavadinti K. Navako soneto interpretaciją modifikavimu, veikiau – žaidimu, imitavimu (atsisakant negatyvios konotacijos).

Pats autorius pabrėžia, kad „100 du" – konceptuali knyga. Tačiau kuria prasme – žanro atnaujinimo ar temų varijavimo? Knyga išties kuria vientisumo įspūdį, ir todėl tai ne paskiri eilėraščiai, o vienas kitą veikiantys tekstai. Nors tarpusavyje jie nesisieja kaip būtų cikle, įgudus lengva nujausti staigesnį posūkį ar netikėtai pasirodysiantį įvaizdį. Taip pat pastebėtina, kad knygoje materialaus pasaulio objektai grupuojami su gamtos – tarsi panaikinant skirtį:

baisiausias pasaulio dalykas yra
horizontalus brūkšnys: nereikia net
jūros linijos pakanka stalo krašto

horizontas nukirs jums kojas ir
taip kasdien: rudens mėnesiais
jame dingsta daugybė paukščių

jis minta paukščiais: jei popieriaus
lapas guli ant stalo – jis nebepakils
horizontas jį pasiėmė: bet pakanka jame
parašyti tris raides ir paukščiai grįžta

               „penkiasdešimt ketvirtas", p. 70

Eilėraštyje sulieti skirtingų pasaulių objektai organiškai veikia ir kuria papildomas prasmes. Tarsi bauginamai skambantis užkalbėjimas išties yra mistinis veiksmas. Netgi ne pasakojimas ar istorijos fragmentas, o momentas, ištęstas iki eilėraščio. Tekstas daug talpina savyje, tačiau jo ašis – tik minties blyksnis. Panašiu principu remiasi japoniškasis haiku, tik jame dar daugiau pauzės ir elipsių:

jei nebūtų gamtos mes gyventume
teleekranuose mus būtų įmanoma
išjungti ir vėl įjungti mes bėgtume

ratu kaip eliade's mitas mes mistume
pačiais savimi mus lengvai būtų
galima įterpti į mendelejevo sapną

           „devyniasdešimt trečias", p. 109

K. Navako eilėraštis pats lyg gyvatė, ryjanti savo uodegą – be pradžios ir pabaigos, toks srūvantis estetikos srautas, sau pakankamas ir tvirtas. Tačiau būtina pažymėti, kad autorius susivaldo ir nepalieka srauto be krypties: jis paleidžiamas žinant, kaip suskambės. Šiame eilėraštyje įdomiai dera skirtingi kalbėjimo būdai: ne tik kalbama, bet ir klausomasi. Mene svarbu save girdėti iš šalies: išryškinti ne vien prasmę, bet ir sąskambį. Pavyzdžiui, mitas-misti. Pridėčiau – „mistinis", epitetas, kuris tiktų apibūdinti bend­rą eilėraščių knygos aurą. Tačiau mistika čia nesiejama su antgamtinėmis būtybėmis ar kitokios realybės kūrimu (nors užuomazgų esama), tai veikiau pakylėjimas virš įprasto buvimo, kažin koks sklandymas, elegantiškas plevenimas:

jis vaikšto po kambarius negalėdamas
pereiti iš vieno į kitą. negrįždamas. jis
duris atidaro: vienas kambarys venecija
kitas kambarys paryžius jis eina iš
vieno į kitą negalėdamas eiti: vienas
kambarys opalas kitas nefritas

                „keturiasdešimt penktas", p. 57

Eilėraštyje kuriama hermetiška būsena, bet desperacijos nėra – juntamas pasitikėjimas ir atvirumas tam, kas duota.

Apvalyti nuo apnašų – perdėto manierizmo ir siurrealistinių viražų – tekstai primena puikų portugalų rašytoją Fernando Pessoa (jį lietuviškai „prakalbino" vertėja Nijolė Simona Pukinskaitė), kuris savęs poetu nelaikė, ir tai buvo jo laimėjimas, o ne poza. F. Pessoa sukūrė savitą pasaulio modelį, kurio tvarką rikiuoja Dievo ranka. Pagarbus stebėjimasis aplinka, adekvatus santykis su gyvosios gamtos objektais tapo savirefleksija. K. Navako kūryboje F. Pessoa kalbėjimą primena subtiliai „išplaukęs" asociacijų tinklas, įsižiūrėjimas, panirimas į aplinką. Portugalų poetas pasikliauja gamta ir yra nuo jos neatskiriamas, o K. Navako eilėraščiuose gyvenama tarp buities daiktų – tai savaip įtaigios buvimo formos.

Taigi eilėraščių knyga „100 du" – naujas ir, rodos, daug žadantis kūrybos etapas, siejantis meditatyvias būsenas su tuo, kas apčiuopiama – skaitytojo žvilgsniui akimirką atveriantis daiktų poezijos kambarius.