Beveik visi literatūros klasikai – seniai mirę žmonės, ir jiems giliai nusispjaut, kas apie juos sakoma. Daugumai jų kūriniai patinka, nes geri, visiems kitiems – nes klasika. Dar lieka kritikai. Jie turi savo nuomonę, kuri nerūpi niekam, todėl gali rašyti ką nori. Šįkart –­ apie du „Sofoklio“ leidyklos „Kultinių knygų“ seriją neseniai papildžiusius kūrinius.

Joseph Heller. „22-oji išlyga“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. –­ V.: „Sofoklis“, 2015.

Josepho Hellerio debiutinis romanas „22-oji išlyga“ (pirmąkart išleistas 1961 m.) yra toks geras, kad 1970-aisiais Holivude pagal jį pastatė filmą, o neseniai serialo „Tikras detektyvas“ („True Detective“) kūrėjai paskelbė adaptuosią romaną televizijai. Sakykit ką norit, bet potencialas uždirbti pinigų – neprastos kokybės ženklas. Kartą pats Helleris į žurnalisto komentarą, kad nesugebėjo parašyti nieko geresnio už „Išlygą“, atsakė: „O kas sugebėjo?“ Ką jūs į tai? „Sofoklio“ leidykla štai nusprendė perleisti.

Romano veiksmas plėtojasi kažkur šalia Italijos esančioje išgalvotoje saloje per Antrąjį pasaulinį karą. Ten dislokuota JAV aviacijos eskadrilė, kuriai vadovauja pulkininkas Ketkartas. Pasiryžęs padaryti įspūdį vadovybei, jis nuolat didina kovinių skrydžių normas. Pagrindinis veikėjas Josarjanas jau atskraidė penkiasdešimt, nesiruošia daugiau rizikuoti savo gyvybe ir mėgina apsimesti bepročiu. Vykti namo jam trukdo 22-oji išlyga, teigianti, kad pilotai negali vykdyti skrydžių, jei yra pripažįstami bepročiais, –­­ bet tam jie turi kreiptis į gydytoją, t. y. atlikti veiksmą, išreiškiantį baimę dėl savo gyvybės, kas kaip tik ir yra sveiko proto požymis. Bepročiams uždrausta vykdyti karines misijas, bet jas vykdyti gali tik bepročiai.

Panašios loginės kilpos gerai pažįstamos visiems, kurie nors kartą turėjo drąsos apsilankyti posovietinės erdvės valstybinėje įstaigoje ir mėgino sutvarkyti reikalus vienu kartu, neimant laisvadienio. Daugelis lietuvių tuo piktinasi, bet paslapčia didžiuojasi, kad sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis, ir juokiasi iš šios tvarkos nesuvokiančių užsieniečių. Visiems kitiems tai yra dalis baisybių, kurias sugalvojo kenksmingų chemikalų pritvinkę žmonės karo metais. Helleris jas aprašė, ir visi geri žmonės galutinai pasveiko nuo karo, o mes vis dar likome tarpinėje būsenoje ir laukiame eilėje prie kapitalistinio rojaus vartų.

Sunku aprašyti, kokia juokinga tampa ši logika romanui besivystant. Absurdas, ribos tarp beprotybės ir sveiko proto išsitrynimas slypi kiekviename „Išlygos“ įvykyje, atsispindi kiekvieno veikėjo bruožuose. Helleris sukuria pasaulį, kuriame „pulkininkas Ketkartas buvo drąsus ir visada nedvejodamas siūlydavo savo vyrus bombarduoti kiekvieną taikinį, koks tik atsirasdavo“ (p. 68), daktaras Danyka gali pareikšti, kad gelbėti gyvybes – ne jo pareiga, o verslusis Mailas – subombarduoti savo paties aerodromą dėl sutarties su vokiečiais. Niekas neturi pastovios reikšmės (net skyriuose, atrodytų, dedikuotuose atskiriems veikėjams, pasiduodant šizofreniškam sąmonės srautui, dažnai pasakojama kas kita) ir skęsta pajuokos veidrodžių karalystėje. Rezultatas –­ per 500 puslapių aukščiausios prabos juodosios absurdo komedijos, išryškinančios ne tik konkretaus knygos veikėjo, bet ir visos žmonijos išgyventą karo siaubą. Nors skaitydamas „Išlygą“ kas antrame puslapyje buvau priverstas daryti pau­zes nusijuokti, šmaikšti intonacija iš tiesų tik išryškina klaikią beprasmę tuštumą, slypinčią už kiekvieną dieną savo gyvybėmis rizikuojančių kareivių kasdienybės: „Visame pasaulyje vaikinai abipus neutralios linijos guldė galvas neva už tėvynę ir, rodės, niekas neprieš­tarauja, o mažiausiai – vaikinai, aukoję jaunas gyvybes“ (p. 19). Tuštumą, verčiančią arba juoktis, arba išprotėti, kas iš esmės nelabai ir skiriasi.

Žodžiu, puiki knyga. Deja, manau, lietuviškas romano vertimas neperteikia viso stilistinio originalo grožio. Žinoma, didžiąją dalį neatitikimų galima paaiškinti lietuvių ir anglų kalbos skirtumais. Ir vis dėlto yra vietų, kur kalti ne jie. Pavyzdžiui, 36 ir 217 puslapiuose atradau keiksmažodį „rupūs miltai“. Rupūs miltai! Pasitikrinau – originale JAV armijos kareiviai sako damned ir goddammit. Ar sunku buvo žodį, reiškiantį „prakeiktas“, išversti kaip „prakeiktas“? Man atrodo, kad ne. Keliose vietose tiesiog dingsta teksto dalys. „Jis net nedavė ramybės Orui, kuris tą dieną, kai Josarjanas grįžo, krapštėsi prie čiaupo, pro kurį benzinas tekėjo į krosnį, kurią jis ėmė statyti, kol Josarjanas buvo ligoninėje“ (p. 27) – He even disturbed Orr, who was not easy to live with, either, and who, on the day Yossarian came back, was tinkering with the faucet that fed gasoline into the stove he had started building while Yossarian was in the hospital. „Staiga viskas įgavo prasmę. Iš tiesų – kodėl gi ne kas naktį? Prasmės čia buvo daugiau negu veiksmuose Eplbio, kuris pedantiškai laikydavosi taisyklių ir įsakė Kraftui įsakyti Josarjanui gerti atarbino tabletes skrendant į tolimus reisus po to, kai Josarjanas ir Eplbis nustojo kits su kitu šnekėtis“ (p. 67) – And suddenly it all made sense. Why not every night, indeed? It made sense to cry out in pain every night. It made more sense than Appleby, who was a stickler for regulations and had ordered Kraft to order Yossarian to take his Atabrine tablets on the flight overseas after Yossarian and Appleby had stopped talking to each other.

Užtat išverstos kai kurių veikėjų pavardės – Purvinsas, Gudruteris, Sniegdenas ir pan. Nemanau, kad Blekas, Klevingeris, Snoudenas ir kiti personažai daug netektų, jei jų pavardės nebūtų taip sureikšmintos. „Reikšmingi“ vardai turi atitinkamų žanrinių konotacijų, ir kas tinka „Žiedų valdovui“, nebūtinai tinka „22-ajai išlygai“.

Knygos viršelis gražus, nors ir nelabai originalus. Visi dabar tokius piešia: atitinka turinį, ryškus, minimalistinis, gerai atrodo lentynoje šalia tos pačios serijos knygų. Be to, knyga stora ir sunki, todėl gerai tinka susierzinus mesti į sieną ar šunį. O skaityti vis dėlto siūlyčiau originalą – amazone mačiau fainų vintažinių leidimų su nuolaidom.

Aldous Huxley. „Geltonasis Kroumas“. Iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė. – V.: „Sofoklis“, 2015.

Jei Helleris „Išlygoje“ apmąsto Antrojo pasaulinio karo siaubus, Aldouso Huxley debiutiniame romane „Geltonasis Kroumas“ (pirmąkart išleistas 1921 m.) vaizduojama po Pirmojo pasaulinio karo žaizdų atsigaunanti Ang­lija. Knyga parašyta taip seniai, kad today ir tomorrow dar buvo rašomi to-day ir to-morrow (dėl tokios rašybos vėliau sunkiai apsisprendė George’as Orwellas antiutopijoje „1984-ieji“; dar jis apkaltino Huxley, kad anas nupylė „Puikų naują pasaulį“ nuo J. Zamiatino. Autorius paskui pasakojo, kad apie Zamiatino „Mes“ sužinojo jau parašęs savo romaną, bet George’as nepatikėjo ir visą gyvenimą manė, kad Aldousas yra melagis), o Huxley ir Timothy Leary dar nevartojo psichotropinių medžiagų.

Huxley parašė „Geltonąjį Kroumą“ būdamas 27-erių. Maždaug tiek yra ir daugumai romano veikėjų. Visi jie vasarą susitinka Geltonojo Kroumo dvare, kur miega, valgo, geria, įsimyli, filosofuoja, tapo, rašo ir mėgaujasi išimtinai turiningu aristokratišku laisvalaikiu. Siužeto beveik nėra. Huxley suburia į vieną vietą daugelį to laikmečio tipažų vieninteliam tikslui –­ išstudijuoti ir pasišaipyti. Kiekvienas romano veikėjas –­ ezoterika besidominti namų šeimininkė, savo stiliaus ieškantis tapytojas, šalta sarkastiška gražuolė ir t. t. –­ konstruojamas maksimaliai šaržuojant vieną savybę. Dėl to dienos šviesą išvysta ir vienas labiausiai erzinančių protagonistų literatūros istorijoje – Denis Stounas. Kas gali būti blogiau nei 23-ejų metų dūsaujantis vaikinas, vaizduojantis egzistencialistą ir poetą? Tik 23-ejų dūsaujantis vaikinas, kurio akimis mes esame priversti matyti didžiąją romano veiksmo dalį. Jis kuria banalius eilėraščius, kartoja svetimas mintis ir zyzia tuo smarkiau, kuo labiau prisiartina prie mylimos, bet nepasiekiamos merginos. Ar jis parašys kūrinį, kuris pakerės Jos širdį? O gal būtent nelaiminga meilė parodys jam jo ambicijų tuštybę? Man, tiesą sakant, nerūpėjo. Aš laukiau, kol kas nors suduos jam gerą antausį, kad jis apsiverktų like a little girl he is.

Nepaisant formalios įvairovės, dauguma personažų nepasižymi savitumu. Visų jų lūpomis dažniausiai kalba tas pats pasakotojas – vienodai pakylėtai, įmantriai, dirbtinai ir ironiškai. Tačiau tai beveik negadina skaitymo ir leidžia mėgautis puikia romano kalba. Stilistiškai „Kroumas“ yra tiek angliškas, kad skaitant norisi įsipilti arbatos su pienu arba bent jau mintinai išmokti Didžiosios Britanijos himną (su išlyga, kad tais laikais būtų reikėję vietoj God Save the Queen giedoti God Save the King, nes šalį valdė Jurgis V, o Elžbieta dar nebuvo net gimusi). Tiesa, man monotoniška knygos intonacija galiausiai pradėjo pabosti, tad beliko džiaugtis, kad kūrinys trumpas ir greitai skaitomas.

Gan tiksliai – kiek tą apskritai leidžia lietuvių kalbos ir literatūrinės tradicijos specifika – romano stilistiką perteikia ir Irenos Balčiūnienės vertimas. Kalba vaizdinga, poetiška, muzikali. Bet velnias slypi detalėse. Jau pirmuosiuose puslapiuose skaitau: „Jam dvidešimt treji, ir – vaje! –­ su kokia širdgėla tai jautė“ (p. 6) – He was twenty-three, and oh! so agonizingly conscious of the fact. Huxley sarkazmas dingsta ir kitose vietose. Pavyzdžiui, „katės šypsena, sakydavo Denis, ir nevisiškai nekalta“ (p. 24) – her cat’s smile, he called it, for no very good reason. Nebuvo jokios priežasties vadinti to katės šypsena, sako pasakotojas, – tai tėra eilinis Denio antrarūšių poetinių ambicijų vaisius, tuščia metafora, be jokios rimtos priežasties pateisinama lietuviškame tekste. O kur dar nuolat išdygstantys provincialūs „vajetau!“, tariami jausmingų dvidešimtmečių jaunuolių. Kad jau leidimas pataisytas, galima buvo pataisyti ir geriau.

Skaitomas praėjus beveik amžiui nuo parašymo, „Kroumas“ tik išlošia. Amžiaus pradžioje jo tingus tonas ir lengva ironija turėjo skambėti kaip atsargus ir palengvėjimo kupinas atodūsis po karo sukrėtimų. Apokalipsę pranašavusio ir nekantriai Ant­rojo Kristaus atėjimo laukiančio kunigo nusivylimas vaizduojamas komiškai, kone su užuojauta. Tačiau, žvelgiant iš dabarties, romanas atrodo persmelktas neramių ateities sukrėtimus pranašaujančių ženk­lų. Praeis vos 20 metų, ir gyventi, o ir rašyti taip, kaip rašo Huxley debiutiniame romane, taps beveik neįmanoma. „Argi bus kitas karas?“ – viename paskutinių skyrių senyva ponia klausia būrėja persirengusio pono Skougeno. „Labai greitai“, – sulaukia atsakymo.