Donaldas Kajokas apie medžius, dvasias ir premijas

Trijų karalių dieną Donaldui Kajokui už eilėraščių knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ įteikta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Pasak Kęstučio Navako, „Don Kajokui pakanka išvysti, kaip vėjyje siūbuoja krapas, ir tas krapas jam viską pasako“. Tačiau šįkart kalbės ne krapas, o pats poetas.

Donaldas Kajokas. Ugnės Žilytės piešinys

Pernai buvote apdovanotas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Ką jums tai reiškia: papildomas pajamas, itin reikšmingą įvertinimą, paskatą tolesnei kūrybai? Ar premijos kūrėjui padeda suprasti, jog jo darbai prasmingi?

Būtų nelengva, jeigu į knygas nekreiptų dėmesio nei skaitytojai, nei bičiuliai, nei artimieji ar kolegos. Premija –­ tai draugiškas gestas, rodantis, jog kai kam tavo kūryba reikalinga, gal kiek ir vertinga. Tai savotiškas žmogaus ryšys su žmogumi, o jis, pasak A. de Saint-Exupéry, – viena didžiausių mūsų vertybių. Nors kitas prancūzas C. Baudelaire’as visokius įvertinimus laikė individualaus proto prisitaikymu prie nacionalinės kvailybės. Manau, kalbant apie premijas, tarp šių kraštutinumų vertėtų rasti aukso vidurį.

Ar, bėgant metams ir vis kaupiantis gautų premijų skaičiui, jos nepraranda reikšmės?

Atsakysiu šypsningiau: premijas smagiausia gauti ankstyvoje jaunystėje, o paskui – jau tik senatvėje.

Kaip manote, kokia literatūros paskirtis šiandien? Ar ji netapo saujelės intelektualų „pramoga“, kol likusi visuomenės dalis užsiima „rimtais darbais“?

Literatūra – labai plati ir paini sąvoka. Į ją telpa ir vienadienės, greito vartojimo, neva to meto aktualijas (o dažniau „aktualijas“) atspindinčios knygos, ir ilgai grojančios, sunkiai pasiduodančios laiko iltims. Pastarosios man gerokai svarbesnės, reikalingesnės, tiesą sakant, dažnai vien jas ir vadinu literatūra.

Ir tai nėra saujelės intelektualų „pramoga“. Tai nėra netgi mūsų skundas kažkam. Tikrai gera literatūra – kažkieno balsas, besikreipiantis į mus.

Koks jūsų santykis su kitais menais: muzika, teatru, daile?

Sugyvenu. Ir su teatru, ir su daile, bet labiausiai turbūt su muzika. Beje, abiejų mano romanų matricos yra paimtos iš kitų menų: rašant „Kazašą“ sąmonėje nuolat vibravo man nežinomo vietnamiečių dailininko peizažas (jis atspaustas knygos viršelyje), o rašant „Ežerą“ – J. Brelio daina „Nepalik manęs“ („Ne me quitte pas“) ir Mozarto Requiem.

Jūsų kolegos poetai, pavyzdžiui, Vytautas Stankus, Eugenijus Ališanka, vis dažniau poeziją skaito skambant muzikai. Ką apie tai manote? Ar menų tarpdiscipliniškumas naudingas?

Sykį ir aš dalyvavau panašiam sumanyme: tai buvo Ievos Suraučiūtės projektas – muzikos, ritualo, šokio, poezijos spektaklis. Buvo visai įdomu, nauja, netikėta...
Kalbant apie tarpdiscipliniškumą... Aišku, viskas įmanoma, tačiau menų sintezėje gerokai daugiau nevykusių bandymu nei vykusių. Todėl kartais atrodo, jog menų „kokteilis“ – tai pastanga paslėpti neišbaigtumą, trūkumus. Pasakysiu dar atviriau: jei poezija tikrai gera, aukščiausio lygio, tam, kad išsiskleistų, jai nereikia jokio fono, jokių padėjėjų, juolab ramentų. Užtenka teksto ir balso (kad ir vidinio). Ir tikslaus intonavimo. Viskas. Stebuklas su tavimi, tavyje.

2008 m. su fotografu Romualdu Rakausku dalyvavote bendrame projekte „Sąskambiai: 1+2“. Kaip kilo ši idėja?

Knyga-albumas atsirado Romual­do iniciatyva. Iš pradžių nesutikau dalyvauti, bet, vaikštinėjant po fotografo gamtos diptikų parodą, galvoje suskambo kai kurie mano eilėraščiai, atskiros eilutės, fragmentai. Tuomet ir supratau, jog bendradarbiavimas įmanomas. Abu panirome į žodžio ir vaizdo sąveikų paieškas, dirbome noriai, net azartiškai.

Iš pradžių abejojau, nes buvau matęs ne vieną poezijos knygą, iliustruotą fotografijomis, ir visi tie bandymai atrodė nesėkmingi. Ėmiau net galvoti, jog fotografijos ir poezijos išvis neįmanoma suderinti. Tačiau dabar taip nemanau: suderinti tikrai sunku, tačiau įmanoma.

Kur, šalia kitų menų, jūsų manymu, atsiduria poezija? Ar ji kažin kuo tobulesnė, patikimesnė laidininkė nei kiti menai?

Ne, nei tobulesnė, nei patikimesnė. Ir vis dėlto! Pagrindinis poezijos instrumentas, esminis dėmuo yra žodis, pati kalba kaip fenomenas. O kalba –­ vienas svarbiausių tautos aspektų, gal net išlikimo garantas. Todėl poezija labai svarbi ir savotiškai išskirtinė.

Tad ką atsakytumėte poetui Johannui Hölderlinui, teigusiam, jog poezijos kūrimas – „visų nekalčiausias užsiėmimas“?

Negi nežinom, kuo tasai „visų nekalčiausias užsiėmimas“ baigėsi pačiam Hölderlinui? Kita vertus, gal ir nežinom, ne taip paprasta pasakyti, ar tai buvo išprotėjimas, ar aplinkinių mulkinimas...

Kadaise esu parašęs eilėraštį, kuris prasidėjo taip:

pro tuos vartus aš įėjau nepagalvojęs
į kokio gaivalo valdas mane įleidžia
ir tik už vartų pajutau pavojų...

Matyt, jau pradėjau nujausti, kad tasai „visų nekalčiausias užsiėmimas“ nėra jau toks jaukus ir nekaltas. Šiuo klausimu, mano galva, teisesnis yra Adomas Mickevičius: „Meistras tiktai kojomis vaikšto žeme, jis gyvena ir dirba dvasių pasaulyje.“ O dvasių yra visokių, taigi – ir baugių, ir varginančių, ir pavojingų.

Kodėl šiandien dar reikia, prasminga kalbėti apie vandenis, medžius ir vėjus?

Medžiai, vandenys, vėjai – mažiausiai šioje žemėje kintantys dydžiai. Žmonių sukurti daiktai, moderniausios technologijos, civilizacijos sparčiai kinta, o gamtos esmė pastovi, gal net amžina. Tad gal ne vis dar reikia kalbėti apie vandenis, medžius ir vėjus, o ir vėl jau reikia? Arba tiesiog visuomet reikėjo, reikia ir reikės.

 

Kalbėjosi Eglė Mikulskaitė