Laudacijos 2016 metų Jotvingio premijos laureatui Eugenijui Ališankai ir Jaunojo jotvingio premijos laureatui Nerijui Cibulskui

 

Kalbėti apie Eugenijaus Ališankos nuopelnus lietuvių poezijai ir literatūrai būtų siaubingai nuobodu, nes jų yra daug, ir visi sąmoningi skaitytojai juos žino patys. Nežino tik tie, kurie šįvakar ėjo į šokius ir ne į tą salę pateko.

Kai prieš keletą dienų mano telefonas prašneko Antano A. Jonyno balsu apie laudaciją šių metų jotvingiui, iškart sutikau parašyti. Galiu bet ką pažadėti, kad tik daiktai nustotų kalbėti.

Paskui pradėjau galvoti: kokia šiemet įšventinimo į jotvingius formuluotė (premija labiau už stuburą, ar už punktyrus?), kokia prasmė girti poeto šeštąją eilėraščių knygą, žinant, kad į jotvingius galėjo ir turėjo būti priimtas už bet kurią prieš tai parašytą? Galiausiai ėmė kirbėti įtarimų, ar nebus Eugenijus šiomis dienomis kur nors, kaip jam įprasta, iškeliavęs, ar nenutiks taip, kad sveikinimo kalbas ir diplomus įstiklintuose rėmeliuose perduosime per trūkinėjantį skaipą – kur nors į Ciurichą, Vinipegą ar Indonezijon žvejoti andai paskandinto laikrodžio nuklydusiam žodžio meistrui.

Buvo kilusi mintis paklausti Eugenijaus, gal jis kartais nejaučia skausmo ir šalčio, ir jei nejaučia nei to, nei ano, tai, būčiau sakęs, imkim ir įkalkim Eugenijų it kuolą iki kelių gimtojon žemėn. Tegu patūno vienoje vietoje iki pirmojo sniego. Tegu pamato, kokie čia gražūs saulėlydžiai ir iš ryto kartais visai nieko. Tegu prisimena visus 83 gražius lietuviškus žodelius epušės lapų šnaresiui apibūdinti.

Bet labai greitai atsisakiau šitos minties. Nereikia Eugenijaus kalti į žemę, nebūtų prasminga jį mėginti rišti, pančioti, atimti automobilio raktelius, lėktuvų bilietus ar kaip kitaip varžyti jo judėjimą.

Labai gerai, kad turime poetų bastūnų, – Ališanka, neabejotinai, yra šitos gaujos atamanas, – kurie iš svečių šalių parvaro į mūsų gimtąją literatūrą ir gerai riedančių metaforų, ir atsarginių detalių subirusioms poetikoms remontuoti.

Ir – tai svarbiausia – parvaro būrius (pri)verstinių belaisvių. Pasitaiko tarp jų ir žymių – Herbertas, Zagajewskis, ir paskaitomų – kaip Szymborska. Išverstas poetas tampa svetimos kalbos belaisviu. Nemokėdamas tos kalbos, tu nustoji galių pasitaisyti, pasitikslinti. Padailinti. Perrašyti, kad būtų geriau. Ališanka, savaip suriktavęs jų eiles, visą kuopą svetimšalių privertė dirbti lietuvių poetikos laukuose.

(Jei esama tokių, kuriem atrodo, kad Ališanka taikus ir imti belaisvius jo būdui nepritinka, siūlyčiau pasiskaityti eilėraštį „Taikos balandžiai“ premijuotos knygos 74-ame puslapyje; rašo: europa be sienų / bevelyčiau be balandžių.)

Iš kitos pusės žiūrint, Eugenijus su savo eilėraščiais pats yra daugkartinis belaisvis svetimkalbėse sferose. Ar tokia lemtis pančioja, ar, priešingai, suteikia lengvumo kojoms ir mintims? Kada nors to paklausiu.

Metas užveržti jotvingišką mazgą ir susieti akivaizdžius dalykus. Vienos baltų gentys bandė prekiauti, kitos –­ asimiliuotis su kaimynais. Trečios –­ plėšikauti ir bastytis. Oficialiai išryškinta, kad kuršiai buvo jūriniai vikingai. Kurios baltų gentys galėjo būti sausumos vikingai, aktyvieji barbarai, pavargusios Romos civilizacijos išgrobstytojai, – bala žino. Pirštų antspaudų neliko, bet įtartimiausi būtų jotvingiai. Apie jotvingius žinoma, kad su lenkų protėviais kontaktavo visokeriopai, juos ėmė į nelaisvę, akivaizdu, kad bandė versti, tik jų pažangių ketinimų tais laikais niekas nesuprato, nes tokių tradicijų nebuvo.

O dabar yra tradicijų daugiau, nei įmanoma aprėpti. Tradicija parsivaryti belaisvių, susitarus dėl autorių teisių. Pargabenti gimtojon kultūron terabaitus vaizdų, sintagmų, leksemų, stilistikų, išminties, išganingų kvailysčių, nebegaliojančių, bet poezijai tinkančių vizijų, kadaise sprogusios metafizinės juodosios skylės gabalų. Visa tai – ir dar daugiau – metų metais Ališanka tempia į lietuvių poetiką lagaminais, teleportais, mintimis, automobilio ratų kamerų oru. Popieriniu pavidalu.

Ar tai legalu? Nežinau. Iš Eugenijaus eilių knygų pavadinimų gali įžiūrėti, kad ir jis pats nėra tikras, ar jį, grįžtantį atgalios, įleis per sieną inspektoriai iš įtariųjų tarnybų. Įsivaizduokit situaciją: pareigūnas klausia poeto – kas lagamine? Poetas atsako: nieko, jokių daiktų –­ „Stuburo tik punktyrai“. „Jeigu“. „Exemplum“. „Iš neparašytų istorijų“. „Dievakaulis“. „Peleno miestas“. „Lygiadienis“. Kažkas įvyniota efemerijose. Nei šnapso, nei cigarečių, nei benzino. Žiauriai įtartina, bet nėra už ką sodinti.

Pareigūnai ir inspektoriai Eugenijų pro sienas ir oro uostų užkardas visada praleidžia. Bet mes juk suprantame, kad viskas, ką jis prisiplėšęs iš svetimų tikrovių gabena, yra nelegalu. Nes legalūs dalykai neveža.

Donatas Petrošius

 

2013-ųjų lapkričio 27-osios rytas. „Jauni ir talentingi“ Cibulskas, Razauskas ir Nastaravičius, tų dviejų vairuotojas, prieš susitikimą su Ignalinos rajono Dūkšto vidurinės moksleiviais blaškosi koridoriais ir ieško tualeto. Pravėrę duris, jie mato šešerių septynerių berniuką, išbalusį, turbūt apsinuodijusį maistu, apsikabinusį kriauklę. Vaikas pakelia galvą ir taria: „Man labai bloga.“

Ir tas jausmas. Mūsų šypsenos ir mūsų gailestis. Tas gumulas, kurį mėgina išvemti šitas vaikas. Ir tas kitas gumulas, kurį nuryjame mes, dėl kurio nejauku ir gėda prisipažinti. Nepažįstamas vaikas, kuriam akimirkai pajunti didžiausią jausmą.

Akimirkai, kuri sustoja ir tęsis begalybę. Erdvėje, kurioje niekas nebejuda. Kurioje žmogus yra taip arti, kad jo paties beveik nesimato. Jausmų ir emocijų tirštybė. Niekur neskubantis laikas. Dar neprasidėjęs, seniai pasibaigęs.

Apie tai ir iš čia yra Nerijaus poezija, pirmą kartą išgirsta būtent Ignalinos rajone, nors ne sykį skaityta ir girdėta prieš tai. Banalybė, bet vis dėlto teisinga: pamatai – tik atsitraukęs, išgirsti –­ tik nutilęs.

Kada nors Dūkšto vidurinėje mokykloje (kad ir prie tualeto) kabės lentelė, kad būtent čia Nerijus Cibulskas buvo pavadintas lietuviškuoju Tomu Tranströmeriu, šviesaus atminimo švedų poetu, Nobelio literatūros premijos laureatu, rašiusiu nedaug, bet gerai. Kaip ir Nerijus.

Ar kuo esmingai skiriasi Nobelio ir Jaunojo jotvingio premijos? Iš esmės – niekuo. O ir abu poetai apdovanoti už tą patį. Už suvokimą, kad pasaulio sustabdyti neįmanoma. Kad sustoti tenka pačiam. Už tylą kalbančio ir tylinčio pasaulio akivaizdoje. Už vaizduotės kasinėjimą ir kalbos gylį.

2016-ųjų rugpjūčio 23-iosios vakaras. Rašytojų sąjungos kieme Nerijus pristatys antrąją savo knygą „Archeologija“. Esu pažadėjęs dalyvauti ir paskaityti keletą jo eilėraščių, tačiau skambinu po pietų ir pranešu, kad turbūt nebūsiu, nes labai bloga dabar jau mano sūnui.

Kitą dieną paaiškės, kad jam plaučių uždegimas. Kitą dieną Nerijus parašys žinutę ir paklaus, ar viskas gerai, o aš atsakysiu, kad gerai. Kitą dieną devynerių dešimties berniukas tik akimirkai įlėks į tualetą. Kitą dieną išbėgs atgal. Dar kitą dieną taps Jaunuoju jotvingiu –­­ vis dar jaunu ir vis dar talentingu, esančiu arčiausiai Nobelio tarp kitų jaunųjų.

O vietoj Tomo Tranströmerio norėčiau pacituoti merginą iš „Facebook“: „Cibulskas man patinka. Rimtas, gražus. Draugaučiau ir tuo atveju, jeigu poezijos nerašytų.“

Mindaugas Nastaravičius