Vis daugiau vaikų ir jaunimo literatūroje atsiranda istorinio pobūdžio kūrinių, menine kalba atgaivinančių svarbius istorijos epizodus ar juos savaip interpretuojančių, kuriuose (šalia kitų temų) apmąstoma praeities įvykių prasmė, sąsajos su dabartimi, valstybingumas ir pilietiškumas. Čia galime prisiminti pernai pasirodžiusias Ernesto Parulskio, Kristinos Gudonytės, Justino Žilinsko, Akvilinos Cicėnaitės knygas, kuriose, be istorijos, dar itin svarbus ir Vilnius. O štai poroje naujų leidyklos „Nieko rimto“ knygų žengiama dar giliau į istoriją: fantastinę Lietuvos praeitį iki valstybės sukūrimo ir net senovės Romą.

Jurga Lago. „Lietaus žemė“. – V.: „Nieko rimto“, 2015.

Juvelyrės Jurgos Lago, prekinio ženk­lo „Yurga“ kūrėjos, debiutinė knyga patenka į tą kategoriją, kuri dėl aiškaus adresato nebuvimo, daugiabriauniškumo skiriama visai šeimai. „Lietaus žemė“ – fantastinė Lietuvos praeities interpretacija – nukelia į laikus prieš krikščionybę ir valstybės sukūrimą: čia meldžiamasi Perkūnui, žemėje veikia Velinas bei kitokios keistos ir grėsmingos antgamtinės būtybės (kriukiai, raudonieji perai, gailos ir kt.), gamta bendrauja su žmogumi (kalbantys ežerai), o žemaičiai ir lietuviai gyvena kaip atskiros priešiškos gentys.

Genčių žemės nesvetingos – čia ir be žmonių gausu priešų, pavojinga atsiskirti nuo būrio. Be to, čia iš tiesų be perstojo lyja: „Niekas nesistebėjo, kodėl Lietuvoje visi išblyškę iki mėlynumo, persmelkti drėgmės iki kaulų smegenų. Vos gimusį kūdikį sveikindavo lietaus barbenimas ir lydėdavo jį visą gyvenimą“ (p. 21). O žmonės keliauja vandenarkliais, augina vandeninius paršus, valgo vandenines bulves ir povandeninius kopūstus ir t. t.

Peršlapusio pasaulio centre dvi kariaujančios gentys – viena vadovaujama Lietuvio, kita Žemaičio – nė nebeprisimena ginčo ištakų, bet vis kaunasi ir pešasi tarpusavyje, taigi knygos intriga primena Astridos Lindgren romaną „Ronja plėšiko duktė“. „Lietaus žemėje“ pasakojimo momentu Lietuvis įsitikinęs – jo vienturtį sūnų dar kūdikį kadaise pagrobė Stuobrys Žemaitis, o Žemaitis į kovą eina ginti garbės – jis nieko negrobė. Be to, iš šiltų ir ramių namų veja ir kita priežastis – duktė. Tai, kad jam gimė ne įpėdinis sūnus, jis laiko likimo skriauda, įžeidimu, įsitikinęs, esą dėl to priešai iš jo juokiasi, o giminei ateina galas. Tad kariaudamas siekia įrodyti savo galią ir užsimiršti.

Paraleliai pasakojamos ir dar dvi istorijos – Žemaičio ir Lietuvio vaikų. Pas­tarojo sūnus – augintas žynio, vėliau tarnavo kitiems, nieko nė neįtardamas apie savo aukštą kilmę. O Žemaičio dukra Lyja, savo energija ir būdu panaši į Ronją, nors ir tėvo meilės nesulaukusi, augo sveika ir laiminga.

Vieną dieną paūgėjusius vaikus aplanko Velinas. Bent kiek objektyviau, nors ir pašaipiai, Velinas nepristatomas, nors kitais atvejais išnašų su paaiškinimais nevengiama. Užtat persakoma, ką žmonės galvoja apie jį: „Žmonės vengia tamsos dėl klastingojo VELINO. Nelabasis vilioja į mirtį. (...) Pasakojama, kad Velinas, pasivertęs ožiu, mėnesienoje įklampina žmones RAISTE arba pasivertęs vandenvilkiu sudrasko, arba kaip baisus juodas žviegiantis vandeninis paršas mirtinai išgąsdina. (...) JIS IŠMINTINGAS ir be galo stiprus“ (p. 15–16). Vis dėlto baimę žmonėms kelianti būtybė su vaikais elgiasi gražiai, bet mįslingai – Lyjai prasitaria apie jos gebėjimą gydyti, o Žalčiui padeda išspręsti problemą ir už tai liepia keliauti į Žemaitiją. Kūrinyje minima, kad jis teturi vieną akį, bet šis motyvas neplėtojamas. Tik iš sakmių žinome, jog vienaakis Velinas turi aiškiaregystės galią. Tad galime spėti: žinodamas daugiau, jis tyčia kreipia žmonių gyvenimus, išspręsti pasaulio problemas.

Suaugusiųjų neapykanta neužsikrėtę vaikai Velino valia sutinka vienas kitą be išankstinių nuostatų, geranoriškai ir kone akimirksniu pasaulis pasikeičia – po daugybės metų pirmą kartą nušvinta saulė, ženklas, jog Lietuvoje prasideda nauja tvarka. Taigi Velinas čia pasirodo ne kaip nelabasis, bet kaip gudrus strategas ir nesuprastas krašto vienytojas, kurio gal kartais ir be reikalo prisibijoma. Apysakos pabaigoje užsimenama apie žiaurius ir piktus svetimus dievus... Pasakose magija pranyksta, netenka galios, kai ja nustojama tikėti, tad ar panašaus likimo bijo ir aiškiaregys Velinas, vienijantis gentis, palaikančias senąjį tikėjimą?

„Lietaus žemė“ konstruojama it išplėsta sakmė – etiologinė, mitologinė ir kartu istorinė. Tradiciškai sakmė yra itin trumpa, per konkretų atvejį persakanti svarbiausias žinias apie pasaulį. Tam tikras globalumas matyti ir knygoje – net pasakojant apie konkrečius žmones ir įvykius išlaikoma distancija ir platesnė perspektyva. Todėl ir charakterių čia nėra, vien apibendrinti tipažai, o pabaiga – ne apie vaikų draugystę, lietuvių ir žemaičių susitaikymą, bet pirmiausia – apie naujas grėsmes. Toks pasakojimo sumanymas įdomus, bet kartu pastato barjerą tarp istorijos ir skaitytojo – veikėjų daug, o didelių ir įspūdingų nuotykių nėra. Jei ne autorės gebėjimas kurti tai baugulį, tai juoką, stebinti išmone, jaunesniam skaityti būtų sunkoka ir gal net nuobodoka.

O juokingų situacijų tekste netrūksta. Veikėjai nekuriami pernelyg rimtai, nevengiama jų pašiepti, net ir kai kurie vardai kelia juoką – Žarna, Stuobrys, Siurbėlė. Taip pat nevengiama vulgarybių, atskleidžiančių veikėjų grubumą, požiūrį į tam tikrus dalykus, taip pat ir nevalyvumą, buką užsispyrimą: „Laima, šlykšti kalė, man atsiuntė booobą!“ (p. 37) Bet tai tik smagūs blizgučiai, nes kūrinys iš esmės nekomiškas.

„Lietaus žemė“ nėra lengvas laisvalaikio skaitinys. Atvirkščiai, iš skaitytojo knyga reikalauja bent minimalaus lietuvių tautosakos išmanymo, gebėjimo apibendrinti ir interpretuoti, pastebėti užuominas. Įdomus ir savitas kūrinys, naujas balsas mūsų vaikų ir jaunimo literatūroje.

Domas Austis. „Mergiotė ir mirusi kalba“. – V.: „Nieko rimto“, 2016.

Jei pasakojime ant stalelio guli pistoletas, jis turi iššauti. Jei penktadienis, trylikta – turi atsitikti kas nors negera, netikėta, mistiška ar net neįmanoma. Būtent taip prasideda antrojo debiutanto Domo Ausčio apysaka „Mergiotė ir mirusi kalba“.

Rytą mamos primintas prietaras, nors juo Kristupas visai netiki, pradeda pildytis nuo pat pirmųjų pamokų – suserga jo geriausias draugas Benas, tik pasirodžiusi naujokė Laura išstumia jį iš dėmesio centro, negana to, pasodinama šalia jo: „Jam reikės sėdėti su mergiote? Kol Benas grįš? Kristupas jautėsi pažemintas. Autoritetas sužlugdytas“ (p. 9).

Kristupas stengiasi laikytis susitarimo su Benu ir nepakęsti mergaičių, tačiau naujokė jį greitai sudomina: atrodo patraukliai, vietoje rožinių kanceliarinių priemonių išsitraukia stilingas ir „net elegantiškas“, mokosi lotynų kalbos. Siekdamas pateisinti savo nedraugiškumą, jis prasitaria ketinęs su susirgusiu draugu pašniukštinėti po tunelius netoliese vykstančiose statybose, o Laura tuojau pat pasisiūlo eiti kartu.

Nedidelis nuotykis baigiasi (o gal reikėtų sakyti prasideda?) netikėtai –­ tunelyje vaikai paklysta, o galiausiai pastebėta dienos šviesa nuveda ne į statybvietę, bet į senovės Romą (kaipgi kitaip, juk ne veltui pistoletas iššauna, o mergaitė mokosi lotynų). Deja, Romos aprašymo Lauryno Kamarausko iliustracija (p. 28) nepraplečia, iš jos galima pagalvoti, kad tai senovinio kaimelio griuvėsiai, apaugę mišku, o ne klestintis senojo pasaulio miestas. Gal dailininką įkvėpė vaikų spėlionės, jog tai etnografinis kaimas?

Ilgai svarstyti ir stebėtis aplinka netenka, jie sulaikomi, o iš kalėjimo patenka ant vergų prekystalio. Taigi pažinti Romą jiems tenka iš žemiausių pozicijų – per vargą, neteisybę, žiaurumą. Nupirkti vaikai keliauja į Kapują, kur sutinka gladiatorių Spartaką. Šis ruošiasi sukilimui, o vaikai, vis mėgindami grįžti į Romą ir susirasti tunelį namo, seka paskui jį, turi progų įrodyti savo gudrumą ir drąsą, išgyvena baimę ir išsiskyrimą, bet galiausiai sveiki ir beveik nepasikeitę grįžta namo į savo laikus.

D. Austis teigė stengęsis, kad kūrinys būtų logiškas, o įvykiai kuo tikroviškesni*. Deja, tas ne visada pavyksta, kartais net pražiūrima proga papasakoti ką nors netikėto, įdomaus. Pavyzdžiui, ietį ar kalaviją pakelti nėra vieni niekai, kaip tai padaro vos bręsti pradėjęs Kristupas (p. 117). Senovės pasaulis čia labiau dekoracija, negyva ir neįprasminta aplinka, daiktai ir reiškiniai dažniau tik paminimi, o ne aprašomi, todėl pasakojimas stokoja autentikos, kuri suteiktų peno skaitytojo vaizduotei. Iliustracijos taip pat neatkuria senovės miesto, panoramiškumo, autentiškų detalių, daugiausiai jose vaizduojami žmonės, situacijos ar tiesiog abstrakcijos.

Gal ir nieko keisto, juk kūrinio esmė yra pats veiksmas, nuotykis ir, kaip rodo pabaiga, draugystė – Laura tampa Kristupo drauge ir jam nebereikia šalintis mergaičių. Nuotykis Romoje, vaikams trukęs kelis mėnesius, o realybėje tik kelias valandas, tiek pat svarbus, kiek eilinė ekskursija. Tai ir yra kūrinio silpnybė: sumanymų daug, bet nesuveržta į kietą mazgą. Net nuotykis, dėl kurio tiek visko aukojama, ir tas stokoja stipresnės intrigos, žaidimo skaitytojo emocijomis, netikėtumų ir dinamikos. Kiek per daug atpasakojimo, tad vaikai, o su jais ir skaitytojas, dažnai lieka tik didesnių įvykių stebėtojai. Distanciją didina ir visažinis pasakotojas, tėviškai ir globėjiškai, kartais su lengva ironija žvelgiantis į pagrindinius veikėjus.

Užtat vietos ir laiko nepagailėta perdėtam stereotipinių lyčių vaidmenų ir santykių eksplikavimui – nuo šeimos pusryčių vaizdelio iki į paauglystę be­žengiančių berniukų paniekos mergaitėms. Laura, nors gudri ir protinga, vis ašaroja ir kliaujasi mergaitiška nuojauta, o berniukas yra berniukas, taigi jį vilioja gladiatoriai, kovos, ir įsakytas nešioti vandenį jis piktinasi, jog turi imtis „tokio vyrišką giminę žeminančio darbo“ (p. 53). Nesukuriant charakterių, veikėjai, jų poelgiai ir santykių baigtis pernelyg nuspėjami, neįdomūs. Žinoma, apibendrinti veikėjai nuotykinio pobūdžio kūrinyje nėra trūkumas – skaitytojas daugiau dėmesio gali skirti kitoms detalėms, pasinerti į siužetą, bėda, kad ir šie elementai knygoje kuriami gana paviršutiniškai.

D. Ausčio pirmasis blynas ne visai susvilęs, bet ir ne gardus. Receptas neištobulintas, tekstas neišnešiotas, neišvalytas, neatrastas išskirtinis ingredientas. Pritrūksta savitų įvaizdžių, dažnai naudojamasi nudėvėtomis frazėmis („paryškino bręstančią figūrą, traukte traukiančią aplinkinių dėmesį“, „atsidavė likimui. Tačiau likimas niekur neskubėjo“), vis dėlto pasakojimas sklandus, lengvas, nepaliekantis užuominų savarankiškoms skaitytojo interpretacijoms, taigi tinkamas nepretenzingam laisvalaikio skaitiniui. Bet juk ir iš tokio pobūdžio knygų paprastai skaitytojas tikisi daugiau.

* www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-11-rasytojas-domas-austis-pristato-pirma-savo-knyga-vaikams-mergiote-ir-mirusi-kalba/142956.